Sekite 15min Google
Vaikų balsas be sienų
Sensorinių poreikių nustatymas Lietuvoje vis dar yra problemiškas, nes šalyje nėra unifikuotos sistemos, leidžiančios nuosekliai ir vienodai juos įvertinti. Dėl to tokių poreikių atpažinimas ir tinkamos pagalbos parinkimas neretai priklauso nuo konkrečių specialistų žinių bei patirties.
Būtent apie tai kalbama projekte „Vaiko balsas be sienų“, kurį įgyvendina viešoji įstaiga „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“. Projekto tikslas – didinti visuomenės supratimą apie vaikų sensorinius poreikius, skatinti jų atliepimą ir ieškoti būdų, kaip Lietuvos švietimo sistemoje užtikrinti didesnę vaikų įtrauktį.
Į projektą suburti savanoriai taip pat mokosi iš užsienio partnerių – Bulgarijos organizacijos „Paint and Quarter Horse Foundation“, dirbančios su vaikais, turinčiais negalią ir sensorinių poreikių, bei taikančios hipoterapiją.
Projekto atstovai neseniai lankėsi Bulgarijoje, kur dalyvavo trijų dienų advokacijos mokymuose, diskutavo su organizacijos specialistais, dalijosi savo patirtimi, ieškojo praktinių sprendimų, galinčių padėti geriau suprasti ir atliepti vaikų sensorinius poreikius. Šis tarptautinis bendradarbiavimas tapo galimybe ne tik pasisemti naujų žinių, bet ir pažvelgti į Lietuvos situaciją iš šalies – ypač artėjant laikui, kai vaikai vėl sugrįš į mokyklas.
Savanoriai atliko apklausas
Projekto savanoriai Lietuvoje rinko informaciją: bendravo su įstaigomis, mokyklomis, darželiais, pedagogais, tėvais ir atliko apklausas bei sukaupė interviu pobūdžio medžiagą apie tai, kas šiandien veikia ne taip, kaip turėtų, ir ką būtų galima tobulinti.
„Šios įžvalgos mums labai svarbios, nes planuojame parengti rekomendacijas Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Juk šiandien daug vaikų, turinčių individualių pagalbos poreikių, mokosi bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau didelės klasės, mokytojams tenkantis krūvis ir kitos problemos ne visada leidžia užtikrinti kokybišką ugdymą ir tinkamą dėmesį kiekvienam vaikui.
Mes norime į šią situaciją pažvelgti būtent iš sensorinių poreikių perspektyvos ir parodyti, ką būtų galima keisti, kad vaikų įtrauktis į bendrojo ugdymo sistemą būtų ne tik formali, bet ir iš tiesų veikianti“, – sakė viešosios įstaigos „Švietimo, sveikatos ir socialinių inovacijų centras“ vadovė bei Klaipėdos universiteto profesorė dr. Brigita Kreivinienė.
Surinkti duomenys parodė, kad viena iš problemų, su kuria susiduria šeimos, auginančios sensorinių pagalbos poreikių turinčius vaikus, yra pedagoginės psichologinės pagalbos prieinamumas. Tėvai teigia, kad pagalbos vaikui dažnai reikia čia ir dabar, tačiau pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) vertinimo tenka laukti kelis mėnesius, o kai kuriais atvejais – net iki pusės metų. Tuo metu vaikas mokykloje jau susiduria su sunkumais, o reikalinga pagalba gali būti suteikta tik užbaigus vertinimo procesą.
Pasak B. Kreivinienės, kita problema – jau sukurtų sensorinių erdvių prieinamumas. Kai kuriose mokyklose yra įrengti sensoriniai kambariai ar sensorinės erdvės, tačiau tėvai dalijasi patirtimi, kad vaikui jomis ne visada galima naudotis, kol nėra gautų oficialių PPT išvadų: „Kyla klausimas, ar tikrai turime laukti formalaus vertinimo, kai vaikui pagalbos reikia šiandien? Sensorinė erdvė gali būti labai svarbi priemonė vaikui nusiraminti, susikaupti ir grįžti į ugdymo procesą. Todėl svarbu ne tik įrengti tokias erdves, bet ir užtikrinti, kad jos būtų realiai prieinamos vaikams, kuriems jų reikia.“
Ne visada pakanka žinių
Apklausoje dalyvavę pedagogai atkreipia dėmesį, kad ugdymo procese dirbant su vaikais, turinčiais individualių ar sensorinių poreikių, jiems neretai trūksta praktinių žinių ir įgūdžių. Net ir klasėje atsiradus individualios pagalbos specialistams, mokytojams ne visada pakanka žinių, kaip tinkamai organizuoti ugdymo procesą, atsižvelgiant į konkrečius vaiko poreikius.
Pedagogai pasigenda daugiau informacijos apie tai, kaip pritaikyti aplinką ir veiklas, kada vaikui reikėtų suteikti galimybę atsitraukti, padaryti papildomą pertraukėlę, pasirinkti ramesnę erdvę ar, priešingai, įtraukti daugiau veiklos.
„Būtinas kvalifikacijos kėlimas ir žinių plėtimas, ypač praktinėje srityje. Mokytojai sako, kad teorinės informacijos galima rasti ir pasiskaityti, tačiau labai trūksta praktinių pavyzdžių, atvejų analizių – kaip konkrečiai elgtis ir spręsti situacijas, susijusias su vaikų sensoriniais poreikiais.
Vien žinoti, kas yra sensoriniai poreikiai, neužtenka – reikia mokėti atpažinti, ko konkrečiam vaikui reikia, ir žinoti, kaip į tai reaguoti kasdienėje ugdymo aplinkoje“, – teigė B. Kreivinienė.
Pamokos baseine tampa iššūkiu
Dar viena sritis, kurioje išryškėja vaikų sensorinių poreikių ir ugdymo sistemos neatitikimai, – fizinis ugdymas: kūno kultūros pamokos, veiklos sporto salėje ar lauke, taip pat plaukimo pamokos baseine.
Tėvai pasakoja, kad vaikui, turinčiam sensorinių sunkumų, baseinas gali kelti didelį stresą, o ypač problematiška, kai šie poreikiai nėra oficialiai nustatyti. Pavyzdžiui, vaikui gali būti sunku toleruoti tam tikrą aprangą, kepurę, akinius ar prisilietimus veido srityje, todėl baseino pamoka tampa ne tik nemaloni, bet ir didelių pastangų reikalaujančia patirtimi.
„Turime tėvų, kurie labai nerimauja dėl baseino pamokų, nes vaikui gali būti sunku dėl aprangos, kepurės, akinių ar kitų sensorinių dirgiklių. Tačiau jeigu vaikas dėl sensorinių sunkumų negali dalyvauti baseino pamokoje, jis neturėtų būti atleidžiamas nuo visų fizinio ugdymo pamokų. Tai ypač svarbu todėl, kad fizinis aktyvumas tokiems vaikams gali būti labai naudingas.
Kita vertus, turime ir šeimų, kurios labai džiaugiasi atsiradusiomis baseino pamokomis, tačiau čia susiduriame su kita problema – pagalbos prieinamumas priklauso nuo konkrečios mokyklos ir baseino.
Individualios pagalbos poreikių turinčiam vaikui turėtų būti užtikrinta pagalba ugdymo procese, tačiau praktikoje kiekviena mokykla šiuos klausimus sprendžia savaip. Pasitaiko atvejų, kai vaikui tiesiog pasakoma: jeigu jis turi individualių pagalbos poreikių, tegul baseino pamoką praleidžia. Lygiai taip pat nutinka ir per kūno kultūros pamokas, nors jos tokiems vaikams yra ypatingai svarbios – tai dalis sensorinio įkrovimo“, – sakė B. Kreivinienė.
Kvalifikacijos tobulinimui – mažai dėmesio
Kita problema – mokinio padėjėjų kompetencijos ir darbo sąlygos. Šie specialistai yra arčiausiai vaiko, kuriam reikalinga pagalba, todėl jų žinios apie įvairius negalios aspektus, sensorinius poreikius ir pagalbos būdus yra itin svarbios.
Tačiau mokinio padėjėjo darbas dažnai nėra pakankamai stabilus ir patrauklus, o kvalifikacijos tobulinimui skiriama nepakankamai dėmesio. Todėl, pasak projekto atstovų, neužtenka tikėtis, kad padėjėjas reikalingų įgūdžių įgis mokydamasis iš kasdienės patirties – pagalba vaikui turi būti organizuojama kompleksiškai, o šių specialistų kompetencijos nuosekliai stiprinamos.
„Iš mūsų apklausų matome, kad viena iš problemų – labai didelis mokinių skaičius klasėse. Kai klasėje yra vaikų, turinčių didesnių individualios pagalbos poreikių, reikia galvoti apie kitokį ugdymo organizavimą ir didesnės pagalbos telkimą. Tai padėtų užtikrinti sklandesnį ugdymo procesą tiek mokytojui, tiek vaikui, tiek visai klasei.
Pedagogai taip pat atkreipė dėmesį, kad švietimo sistemoje trūksta numatyto bendradarbiavimo su ergoterapeutais. Tai – specialistai, galintys reikšmingai prisidėti vertinant sensorinius poreikius ir planuojant pagalbą, todėl apie jų įtraukimą į švietimo pagalbos sistemą reikėtų galvoti kur kas plačiau.
Tuo tarpu tėvai minėjo pasigendantys daugiau žinių ir galimybių gauti kompleksinę pagalbą – neužtenka vien nustatyti vaiko poreikius, šeimai reikia aiškaus kelio, kur ir kokios pagalbos ieškoti“, – kalbėjo B. Kreivinienė.
Kas yra sensoriniai poreikiai?
Sensoriniai poreikiai susiję su tuo, kaip vaikas priima, apdoroja ir reaguoja į iš aplinkos bei savo kūno gaunamą jutiminę informaciją. Kai šis procesas vaikui kelia sunkumų, tai gali turėti įtakos jo savijautai, elgesiui, gebėjimui susikaupti ir dalyvauti kasdienėse veiklose, taip pat – ugdymo procese.
Sensoriniai poreikiai – individualios pagalbos poreikio dalis ir nors ne visi vaikai, turintys individualių pagalbos poreikių, susiduria su sensoriniais sunkumais, didelė dalis vaikų jų turi.
Lietuvoje sparčiai daugėja vaikų, turinčių negalią: prieš dvejus trejus metus tokių vaikų buvo apie 15 tūkst., dabar – apie 20 tūkst. Remiantis oficialia statistika, net 85 proc. vaikų su negalia turi psichikos ir elgesio sutrikimų. Pasak projekto atstovų, praktiškai visi jie patiria didesnių ar mažesnių sensorinių iššūkių.
„Sensorinius poreikius iš esmės turime visi. Skirtumas tas, kad mūsų smegenys įprastai geba kompleksiškai ir organizuotai priimti bei apdoroti informaciją iš aplinkos. O vaikui, kuris susiduria su vestibuliniais, propriocepciniais ar taktiliniais sunkumais, centrinės nervų sistemos reaktyvumas gali būti per didelis arba per mažas. Dėl to jam gali būti sunku tinkamai dalyvauti aplinkoje ir ugdymo procese, jis gali triukšmauti, trukdyti kitiems. Tačiau jei vaiko sensoriai poreikiai bus patenkinti – jo sensorinis indas nebebus tuščias, tad problemos neliks arba ji bus ženkliai mažesnė.
Kiekvienas sensorinių poreikių turintis vaikas – individualus. Vienam per didelis triukšmas gali kelti didelį diskomfortą, todėl jam reikalingos ausinės, kitam reikia daugiau judesio pertraukėlių, kad galėtų geriau susikaupti. Vaikui, turinčiam propriocepcijos sunkumų, gali būti labai sudėtinga ilgą laiką išsėdėti suole – jis pavargsta ir nebegali susikaupti bei klausytis mokytojo“, – sakė B. Kreivinienė.
Priklausomai nuo vaiko poreikių, gali būti pasitelkiamos įvairios priemonės, padedančios juos atliepti – vaikų joga, sensorinės dietos kortelės, judesio pratimai ir kitos veiklos. Tinkamai parinkti judesiai suteikia raumenims reikiamą stimulą, padeda vaikui geriau pajusti savo kūną, nusiraminti ir vėliau ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį.
Projektą „Vaiko balsas be sienų“ administruoja Atviros Lietuvos Fondas, finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau išreikštas požiūris ar nuomonės yra tik autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos arba Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos (EACEA) požiūrį ar nuomones. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už jas atsakinga.
