Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 28d. 21:01

Blogiausios motinos pasaulyje: nekenčiu savo vaikų, arba Kai motinystė „žudo“

Nelaiminga mama Ypatingos
123RF.com nuotr. / Nelaiminga mama

Grotažymė „regretting motherhood“ (liet. gailėtis motinystės, gailėtis tapus motina) nėra tik trumpalaikė madinga tendencija ar kryptis socialiniuose tinkluose. Ši grotažymė, panašu, gali revoliucionuoti ne tik feminizmą, tačiau visų pirma kardinaliai pakeisti moters likimą pasaulyje – turbūt nerasime kitos tokios jautrios ir „neliečiamos“ temos, kaip moterų baimę net ir sau prisipažinti, jog jos nejaučia pašaukimo, džiaugsmo būti motinomis ar dar radikaliau – gailisi tapusios motinomis.

Moterys anksčiau ar vėliau privalo tapti motinomis. Tos, kurios neturi vaikų, yra pačios nelaimingiausios moterys pasaulyje. Juoda – balta. Arba – arba. Turi vaikų, vadinasi, esi laiminga, pilnatvėje gyvenanti moteris, neturi vaikų – esi nevisavertė, tarsi antrarūšė, juk moters pašaukimas yra gimdyti. Taip buvo, taip ir bus per amžius, mat taip sugalvojo žmonija. Ne, ne gimdymus sugalvojo, o tai, jog kiekviena moteris, pagimdžiusi vaiką ar vaikų, yra automatiškai laiminga.

Ir vis dėlto, nors ir nedrąsiai, tačiau pasaulyje po truputį randasi moterų, drįstančių garsiai kvestionuoti šią lig šiol nepajudinamą fundamentalią instituciją – motinystės pašaukimą ir džiaugsmą.

Nepagimdei vaikų? Tuomet tu esi niekas!

Kiekvieno mūsų aplinkoje rasime moterų, kurioms likimas nelėmė patirti motinystės džiaugsmo. Na, o jei ji dar ir netekėjusi, tokia moteris visuomet susilauks aplinkinių užuojautos: „Vargšelė, ji taip niekuomet ir nesužinos, kas yra tikroji laimė!“.

Ne tik Bridžit Džouns sename gerame, jau klasika tapusiame „Bridžitos Džouns dienoraštyje“ buvo gąsdinama tiksinčiu biologiniu laikrodžiu – atsimenate: „tik tak, tik tak“. Ir taip kaskart, nesvarbu, kur ji bebūtų, tėvų draugų vakarėlyje ar dalykinės vakarienės su savo draugais metu. Bevaikės moterys yra tarsi maita žiūrovų pilnoje arenoje – kiekvienas manosi turįs teisę jai priminti, jog tik vaikų gimdymas yra jos tikrasis pašaukimas gyvenime.

Bevaikės moterys yra tarsi maita žiūrovų pilnoje arenoje – kiekvienas manosi turįs teisę jai priminti, jog tik vaikų gimdymas yra jos tikrasis pašaukimas gyvenime.

Ar žinote, jog statusas „namų šeimininkė“, vis dar labai populiarus kai kuriose Vakarų šalyse, yra kilęs iš Prūsijos? Beje, naujausi moksliniai tyrimai rodo, jog medžiojančių vyrų ir uogas skinančių moterų archaiškas paveikslas tėra mitas, mat visa lemiančia buvo ne lytis, o žmogaus kondicija – vaikus prižiūrėjo tie, kurie buvo prastos fizinės formos ar senesni, o moterys jau ir tada kartu su vyrais darbavosi lankais ir ietimis.

Bet grįžkime prie moterų – namų šeimininkių. Maždaug 1780–1790 metais Prūsijoje buvo pradėtas kurti naujas moters paveikslas, o būtent – idealios moters-motinos paveikslas, beje, iki šiol darantis stiprią įtaką Vokietijos moterims. Viso to tikslas buvo labai paprastas ir pragmatiškas: šaliai „gaminti“ kuo daugiau ir kuo patikimesnių biurgerių, kurie ištikimai tarnaus kariuomenėje, mokės mokesčius ir, savo ruožtu, gimdys dar daugiau vaikų. Savaime suprantama, šią taurią užduotį turėjo prisiimti ir nepriekaištingai atlikti moteris, savo gyvenimą paskirdama tik vaikams.

Nuo to laiko moterims aiškiai buvo nurodoma, kokios yra jų prievolės ir užduotys, kad ir, tarkime, žindymas. Vokietijoje žindyti moteriai buvo privaloma, nežindanti moteris automatiškai buvo kategorizuojama kaip ypač bloga motina. Motinystės-namų šeimininkės isterija palaipsniui pasiekė tokią ribą, jog visuomenėje buvo gerbiamos tik tokios šeimos, kuriose moteris visiškai atsisakydavo bet kokios veiklos ir likdavo namuose, t. y. save paskirdavo atsiduodančiai motinystei.

Karai, suprantama, šiek tiek pakoregavo žmonių gyvenimo būdą, tačiau po Antrojo pasaulinio karo šis statuso simbolis įgavo tik dar daugiau reikšmės – visas Vakarų pasaulis pradėjo gyventi pagal šį „progresyvų modelį“. Paradoksalu, tačiau „emancipuota“ buvo vadinama ne ta moteris, kuri kovojo už savo teises, tačiau ta, kurios vyras galėjo sau leisti, kad ji visiškai atsiduotų namams ir, visų pirma, motinystei.

Beje, tokioje iš pažiūros modernioje ir progresyvioje šalyje kaip Šveicarija šiandien net penktadalis moterų iki 64-erių neturi jokių savų asmeninių pajamų, o finansine atsakomybe už šeimą dalijasi tik vos septyni procentai visų porų! Iki šiol čia pildant oficialius dokumentus, buvo „normalu“ nurodyti, jog tavo profesija – namų šeimininkė. Tiesa, jau keleri metai kaip Šveicarija nusprendė, jog statusas „namų šeimininkė“ žeidžia moterį ir dabar tokios moterys oficialiai yra vadinamos „šeimos motinomis“.

Iki šiol Šveicarijoje pildant oficialius dokumentus, buvo „normalu“ nurodyti, jog tavo profesija – namų šeimininkė.

„Ir kada tu pagaliau MAN pagimdysi anūkų“, arba Mergaičių kondicionavimas

Taip, kaip sportininkus jų treneriai kondicionuoja medaliams laimėti, taip, tėvai, ypač – mamos, nuo jauno amžiaus jaunas mergaites ir moteris kondicionuoja gimdyti vaikus. Skubinti merginas ir moteris gimdyti vis dar yra gero tono požymis, neretai pasitelkiant „siaubo vaizdinius“, kaip antai, tą mistinę vandens stiklinę, kurios moteris esą negaus senatvėje, nes be vaikų niekas ja nepasirūpins.

Kitas spaudimo įrankis, mielai naudojamas prieš moteris, – idealios šeimos paveikslas ar gailestis/rūpestis. Pagimdei vieną vaiką? Per daug nesidžiauk, jis bus nelaimingas, neturėdamas broliuko ar sesytės. O ir tu pati tiesiog natūraliai negali būti laiminga, turėdama vieną vaiką. Vienas vaikas, žinoma, yra geriau nei išvis jokio, bet...

Pagimdei du vaikus? Gerai, bet... Juk trys vaikučiai yra taip gražu, jūs būtumėte tokia graži šeima... Pasaka be galo, mat jei moteris staiga ryžtasi turėti, tarkim, penkis vaikus, visuomenė vis tiek nebus patenkinta. O jei moters gyvenime taip nutiktų dar ir taip, kad tie vaikai nebus vieno tėvo, moteris vargiai atsikartys „lengvabūdės“ ar „lengvo elgesio“ etiketės.

2015-ieji – fenomeno „aš gailiuosi, būdama motina“ gimimas

Kaip jūs vertintumėte tokią moterį, kuri išdrįstų pasakyti, jog ji ne tik kad nesugeba sukurti jokio ryšio su savo vaiku ar vaikais, bet ir apskritai – nejaučia jam jokios meilės? O moterį, prisipažinusią, kad motinystė neteikia jai jokios pilnatvės, atvirkščiai – ji gailisi tapusi motina ir norėtų, kad taip niekada nebūtų nutikę?

Nepaisant to, kad tema „nelaiminga motinystė“ yra užrakinta po septyniais užraktais, pasaulis, o drauge ir moterys, palengva keičiasi. 2015-aisiais Izraelio sociologė Orna Donath atliko tyrimą pavadinimu „Regretting Motherhood“ (Gailėtis tapus motina), paklojusį pagrindus šios temos „dekriminalizavimui“.

Niekas juk nedrįsta garsiai nesmerkiant kalbėti apie moteris, kurios už viską mieliau pasaulyje niekada nebūtų pagimdžiusios savo vaiko.

Vokiečių terapeutė ir socialinė pedagogė Paula Diederichs teigia, jog visuomenė motinystę prilygina buvimu šventąja. Motinystė, anot ekspertės, yra „kažkas tokio“: puiki ir nuostabi būsena ir niekas nekalba apie tai, kad toks idealus moters-motinos paveikslas tėra dar vienas mūsų pačių susikurtas mitas.

„Motinystė turi ir labai tamsių pusių“, – sako terapeutė Diederichs. Niekas juk nedrįsta garsiai nesmerkiant kalbėti apie moteris, kurioms taip ir nepavyksta savęs identifikuoti su motinos vaidmeniu, ar apie tokias motinas, kurios už viską mieliau pasaulyje niekada nebūtų pagimdžiusios savo vaiko (ar vaikų).

Šis visuomenės susikurtos idealios motinos paveikslas būtent ir yra priežastis, kodėl dar ilgai nesiryšime garsiai kalbėti šia tabu tema. Anot terapeutės, mes gyvename spaudimų visuomenėje, kur svarbiausia yra pasiekimai. Ne išskirtis ir motinos bei jų rezultatai. Būti motina – reikalauja daug pastangų, juk kiekviena motina nori būti ne tik kad gera motina, bet ir pačia geriausia. Kai tai nepavyksta, moteris atsiduria konfliktinėje situacijoje, visų pirma – su savimi pačia.

Smerkti negalima padėti?

O kur jūs dėtumėte kablelį, sužinoję apie tokią moterį-motiną? Apie tokią, kuri yra nelaiminga kaip motina, ar net galvojančią atiduoti savo vaiką įvaikinimui? „Regretting Motherhood“, arba gailėjimasis esant motina, nėra nei liga, nei psichinis sutrikimas. Pačios moterys, besigailinčios, kad tapo motinomis, tai įvardija labiau kaip vidinį, sielos disbalansą, kuris gali rastis paveiktas vidinių arba išorinių faktorių.

Beje, dauguma moterų, dalyvavusių anksčiau minėtame Izraelio sociologės Donath tyrime, sakė, jog jos jaučiasi įkalintos motinos vaidmenyje, nekenčia to jausmo būti motina, nepaisant to, kad savo vaikus jos myli. Kai kurios tų moterų nurodė, kad jau nėštumo metu gailėjosi savo sprendimo. Kai kurios jų nieko kito labiau nenorėtų, kaip tik nebūti „kažkieno“ motina.

Kai kurios mamos sako, kad nieko kito labiau nenorėtų, kaip tik nebūti „kažkieno“ motina.

Nepaisant to, kad visuomenė vis dar nėra pasiruošusi atvirai diskusijai apie gailėjimąsi tapus motina, ledai pajudėjo. Vis daugiau tokių moterų ieško pagalbos įvairiausiuose diskusijų forumuose, kur jas visų pirma išklausys ir supras.

Antai viename vokiškame forume moteris, slapyvardžiu „NAIva“, dalijasi savo patirtimi, ieškodama bendraminčių supratimo: „Mano patirtys yra tokios klaikios, kad vien nuo minties apie vaikų paėmimą iš darželio, buvimą su jais, mane pradeda pykinti, „sukyla rūgštys“, man tiesiog bloga nuo jų. Viskas, kas susiję su vaikais, man kelia beprotišką stresą, man atrodo, kad vaikai iš manęs pavogė viską – mano laiką, galimybę man pačiai spręsti apie mano gyvenimą, buvimas motina man kelia vien tik depresiją ir didžiulę frustraciją.“

Tai visgi, kur dėsime kablelį – po „suprasti“ ar po „smerkti“?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką