Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 1d. 20:54

D.Šafranauskė prisimena motinystės pradžią: savo dvynukių į rankas paimti negalėjo visą savaitę

D.Šafranauskė su vyru ir dukrytėmis Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / D.Šafranauskė su vyru ir dukrytėmis

Naujausias tinklalaidės „Kalba mamos“ pokalbis su Dovile Šafranauske, dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia pagarbios tėvystės filosofiją. Ji įkūrė tinklaraštį ir tinklalaidę, kurioje tėvams aktualiais klausimais kalbina įvairius specialistus ir gilinasi į tėvystės patirtis.

„Mes turėjome labai daug sąlygų. Jeigu blogai mokaisi, gausi kokią nors bausmę. Gera mergaitė, bloga mergaitė. Mes nuolatos buvome vertinami, lyginami. Šiandieniniai tėvai gali auginti vaikus kitaip“, – sako ji.

Dovilė taip pat yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir dabar tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą.

Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas – atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Dukrytės gimė silpnos ir iškart iškeliavo į reanimaciją. Šeima ligoninėje praleido tris savaites.

„Tai buvo vienas iš tų motinystės šokų, nes laukiantis lankėmės kursuose, kur sakė, kad kai gims vaikai, turite reikalauti, jog padėtų jums ant krūtinės, nes tai yra be galo svarbu, taip pat kūdikiai turi susirasti krūtį, ir, neduok Dieve, nukirps virkštelę per anksti ir taip toliau... Aš kartais pagalvoju, kad taip nuteikia, tokiam gimdymui, kur tu ko nors reikalausi, turėsi kontroliuoti, ir jeigu tau taip nebus, tai reiškia, kad tu ko nors nepasiekei, nepadarei.

Aš pagimdžiau natūraliai, bet įsivaizduoju, kad kažką tokio jaučia ir moterys, kurios nusiteikia gimdyti natūraliai, o tenka padaryti cezario pjūvį. Nieko nereikalavau per savo gimdymą. Galvojau apie vienintelį dalyką – šie žmonės daro viską, kad vaikai gimtų ir išgyventų. Nebuvo jokių minčių apie savo norus ar pareiškimus, tik begalinė padėka“, – prisimena pašnekovė.

Asmeninio albumo nuotr./D.Šafranauskė su dukromis
Asmeninio albumo nuotr./D.Šafranauskė su dukromis

Dvynukių mama dalijasi, kad ypač motinystės pradžioje patyrė nemažai akimirkų, kai jausdavo, jog jausmai, kuriuos jaučia, konfliktuoja su aplinkos patarimais, tam tikrais stereotipais ar mamai keliamais reikalavimais.

„Ką reiškia „padėti ant krūtinės“... Aš savo mergaičių savaitę išvis negalėjau į rankas paimti. Aišku, visa tai sukelia vėl tokį vidinį konfliktą, o tau bando pasakyti, kad „štai, žiūrėk, jos kvėpuoja, jos greičiausiai gyvens, jos nėra mažiausios šitoje reanimacijoje, tu turėtum džiaugtis“. O viduje – nerimas, baimė... Ir kartais tikrai reikia ne tų žodžių, o galbūt tiesiog pasakymo, kad būna visaip. Arba tiesiog pabūti šalia...“ – trapią dukrų gyvenimo pradžią prisimena D.Šafranauskė.

Nors Dovilė su vyru ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukdami gimstančių mergaičių, tačiau sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip susitvarkyti namus prieš gimstant vaikams, tačiau į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais.

Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne morališkai. O pamoka, kurios motinystė ją nuolat moko ir tikriausiai mokys visą gyvenimą, – mažiau daryti, planuoti, strateguoti, tikėtis, o daugiau tiesiog būti.

Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais.

Kai dukrytės ūgtelėjo ir pradėjo daugiau reaguoti į aplinką, Dovilė su vyru pradėjo dairytis, kas galėtų padėti ugdyti jas ir auginti sąmoningomis ir savimi pasitikinčiomis. Jų akys užkliuvo už Amerikoje dabar jau gana gerai žinomos RIE Pagarbios tėvystės filosofijos, kurios autorė yra europietė, vengrų kilmės Magda Gerber. Ji emigravo į JAV, kur daug metų dirbdama su vaikais stebėjo juos ir pradėjo siūlyti tam tikrus principus, kurie ir tapo pagarbios tėvystės filosofija.

Asmeninio albumo nuotr./D.Šafranauskės šeimos akimirka
Asmeninio albumo nuotr./D.Šafranauskės šeimos akimirka

„Negalėčiau pasakyti, kad pagarbi tėvystė kuo nors labai skiriasi nuo, pavyzdžiui, sąmoningos tėvystės. Kiekviena iš tų filosofijų turi savo akcentus, svarbiausius momentus. Pagarbios tėvystės – pagarba. Tačiau kas yra pagarba? Kartais galime užsiciklinti, kad rodome pagarbą vaikui, bet ar rodome pagarbą šeimoje vienas kitam? Ar rodome pagarbą parduotuvėje aptarnaujančiam personalui? Katei, šuniukui, kurie gyvena su mumis namuose? Ta pagarba, išeinanti iš tėvų ir vaikų santykių, daug platesnė. Tiesiog su pagarba gyvenimui, individualumui“, – sako pagarbios tėvystės lektorė D.Šafranauskė.

Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, skatinamą šios filosofijos, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis, ir kodėl pagarbios tėvystės fokusas yra vaikai iki dvejų metų.

Būtent tada, kai vaikai dar nekalba, mes esame labiausiai linkę elgtis su jais kaip su objektu.

„Būtent tada, kai vaikai dar nekalba, mes esame labiausiai linkę elgtis su jais kaip su objektu. „Ai, jis vis tiek dar nieko nesupranta“, – dažnai girdžiu iš tėvų. Pirmoji klaida, kurią galime padaryti, tai galvoti, kad mūsų naujagimiai, kūdikiai nieko nesupranta.

Jie be galo daug supranta. Jei skaito mus iš tikrųjų kaip atverstą knygą. Ir būtent tame amžiuje yra labai svarbu gerbti kūną. Perspėti vaiką prieš paimant. Visada papasakoti, ką darome su jo kūnu“, – dalijasi dvynukių mama.

Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai, o pagarbi tėvystė būtent apie tai ir kalba – reikia stebėti, pažinti savo vaiką, o ne vadovautis kitų nustatytomis taisyklėmis, ir stengtis mėgautis tėvyste, kurti santykį su vaikais ne tik ką nors ypatingo veikiant, bet ir paprastoje kasdienybėje – maitinant, prausiant, rengiant vaiką – nes tai ir yra gyvenimas.

Asmeninio albumo nuotr./D.Šafranauskė su dukromis
Asmeninio albumo nuotr./D.Šafranauskė su dukromis

„Šito aš mokausi iki šiol – tiesiog būti. Neorganizuoti veiklų, neturėti lūkesčių. M.Gerber sako: „Prieš užsiimdami kokia nors ypatinga veikla su savo vaiku, pagalvokite, ar tai bus naudingiau, nei nueiti iki galo gatvės.“ Nes vaikai, eidami savo pažįstama gatve, sutinka vabalėlių, akmenukų, tyrinėja aplinką. Ir kartais išėjimas į kokį nors įspūdingą renginį, kur mums atrodo, kad labai smagu, vaikams gali suteikti daugiau streso nei malonumo“, – sako Dovilė.

Šis pokalbis buvo įrašytas „Marijos radijo“ studijoje. Kviečiame klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo Patreon“ platformoje ir išgirsti pokalbius pirmiems.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką