Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 1d. 19:00

Deimantinė sukaktis: dviejų širdžių meilės valsas tęsiasi jau 60 metų

Kėdainiečiai Aldona ir Petras Vileikiai gegužės 1-ąją, sutiks deimantines vestuves
Asmeninio archyvo nuotr. / Kėdainiečiai Aldona ir Petras Vileikiai gegužės 1-ąją sutiks deimantines vestuves

Kas sakė, kad meilei būtinas laiko išbandymas ir tik bėgančios dienos užgimusių jausmų grūdą atskirs nuo pelų? Kėdainiečiai Aldona (79) ir Petras (83) Vileikiai gegužės 1-ąją sutinka deimantines vestuves. Įsižiebus jausmams pora leido galingajai Meilei paimti juodu už rankų ir savo gyvenimus sujungti nusprendė vos po dviejų pažinties savaičių. Regis, pasitikėdami Meile niekad neapsigausime, nes tik ji žino, kokiu keliu mus nuvesti į amžiną laimę.

Populiarus kavalierius ir kukli jo mylimoji

Dvidešimtmetė josvainietė Aldona Stankevičiūtė buvo labai daili, kuklutė, tačiau tvirto charakterio mergina. Kartą Josvainių kultūros namuose vykusiuose šokiuose ji išvydo jaunuolį, kuris beregint patraukė jos dėmesį, o netrukus amžiams pavergė ir širdį. Dvidešimt trejų metų Kėdainiuose įsikūręs žemaitis Petras Vileikis savo temperamentu buvo visiška juo susižavėjusios jaunos damos priešingybė: populiarus ir ryškus gražuolis, apipiltas merginų dėmesio.

Vis tik, jei Meilė užsimojo sujungti porą, tai ji ir padarė. Atėjo metas Baltajam šokiui, kai merginos kviečia vaikinus. Pasisukti salėje šokio žingsneliu Petrą suskubo pakviesti kita mergina, tad Aldona, iš rankų išsprūdus galimybei pašokti su tuo, nuo kurio nesinorėjo atitraukti akių, nusprendė nekviesti jokio kito vaikino. Kol poros šoko, ji atsirėmusi į sieną kantriai stovėjo viena. Manote liūdėjo? Ne, būtent taip Aldona patraukė Petro dėmesį ir išsiskyrė šokančios minios vaizdinyje. Susitikę poros žvilgsniai nuo tada viena kryptimi žvelgia jau 60 metų.

Meilę vainikavo santuokos karūna

Padraugavę vos kelias savaites, Aldona ir Petras jausmų sušildytomis širdimis nusprendė pasižadėti vienas kitam ir visą gyvenimą praleisti drauge. Pora nunešė pareiškimus į Kėdainių Metrikacijos biurą, o jau po mėnesio – 1960 m. gegužės 1-ąją su būriu artimųjų atšoko vestuves.

Kaip pasakoja šios istorijos herojų dukra Rita, tiek Aldona, tiek Petras augo matydami daug vargo bei skurdo, todėl bendrą gyvenimą pradėję tik nuo šaukšto, šakutės ir peilio, jiedu labai daug dirbo, kad jų šeimai nieko netrūktų.

Po dvejų santuokos metų pora sulaukė pirmagimės Ritos, o dar po ketverių metų – antrosios dukters Saugos.

„Tėtis labai laukė sūnaus, bet likimas skyrė užauginti dvi dukras, – šypsosi Rita. – Vis tik savojo džiaugsmo tėtis sulaukė vėliau, kai pasipylė net trys anūkai: Aurimas, Karolis ir Žygintas. Tada senelis buvo labai laimingas – pagaliau šeimoje vyrukai! O po 10 metų gimė ir pagrandukė anūkėlė Urtelė, kuri šeimai bei visai giminei atnešė daug laimės.“

Tvirtai sujungę skirtumai

„Meilė – išties galinga jėga. Pagalvojus, kokie mano Tėveliai yra skirtingi žmonės, atrodo stebuklas, kad jiedu tokioje santarvėje sugebėjo išgyventi 60 metų, – juokauja pašnekovė. – Manau, jog būtent meilė ir kantrybė padėjo prisitaikyti, atrasti tarpusavio darną ir taip skirtumai tapo bruožais, papildančiais jų bendrą gyvenimą.“

Aldona – vienturtė, o Petras užaugo daugiavaikėje šeimoje. Aldona – rami, kukli ir labai kantri, Petras – drąsus, impulsyvus ir tikras optimistas. Ji – pelėda, jis – vyturys. Jai patinka būti mieste ir leisti laiką šeimininkaujant virtuvėje, puoselėjant namus, siuvant ar mezgant, jam reikia kaimo, ūkio, darbo sode ir darže. Petras – puikus vairuotojas, iki šiol niekam neperleidžiantis automobilio vairo, o Aldonai patinka į kelią leistis sėdint šalia savo mylimojo ir būti jo keleive. Štai taip poros skirtumai ima ir susijungia į harmoningą gyvenimo upės tėkmę.

„Būdami labai skirtingi, Tėveliai sugebėjo gerbti vienas kito poreikius ir prisitaikyti, – pavyzdžiu tapusiais tėvų santykiais džiaugiasi Rita. – Koja kojon, ranka rankon, įsikibę vienas į kitą jie eina kartu. Tėvelius jungia Pagarba, Kantrybė, Meilė ir Darna.“

Tėčio temperamentas – ir dukrai, ir anūkams

Petras – tikras gyvsidabris, nuolat pilnas energijos, ūpo ir entuziazmo mėgautis kiekviena diena.

„Tėtis apdovanotas išskirtine energetika. Ne kiekvienas ją tokią turime. Labai didžiuojuosi, kad tėčio temperamentą paveldėjau ir aš, ir mano vaikai: sūnus Karolis bei dukra Urtė.

Tėtis labai jaunatviškas. Nors jo veide ir matyti raukšlių, bet širdyje jam 18-ka. Mums iš jo tik mokytis ir mokytis, – šypsosi Rita ir prisimena Tėvelių deimantinių vestuvių planus. – Rudenį Tėčiui buvo sušlubavusi sveikata ir jis dvi savaites gulėjo ligoninėje. O grįžęs namo pasiėmė Mamą už rankos, nusivežė į vieną geriausių Kėdainių restoranų ir užsakė banketą deimantinėms vestuvėms. Štai taip! – Tėčio veržlumu neatsistebi dukra. – Mūsų šeimoje visos šventės yra švenčiamos: gimtadieniai, jubiliejai, vardadieniai bei kitos progos.“

Ir nors vestuvių jubiliejaus iškilmes apkartino šalį sukaustęs karantinas, ponas Petras niūrioms nuotaikoms pasiduoti neketina. „Pasibaigs karantinas vasarą – bus vestuvės vasarą, pasibaigs rudenį – bus rudenį“, – optimistiškai laikosi jis.

Dvidešimtmetė josvainietė Aldona Stankevičiūtė buvo labai daili, kuklutė, tačiau tvirto charakterio mergina.

Auksinėse rankose tirpsta darbai

Pasak Ritos, Aldona ir Petras – tikri darbštuoliai ir auksarankiai. Nuobodžiauti – ne jų būdui. Iki dabar kiekviena istorijos herojų diena pripildyta darbų ir planų. Žiemą Aldona ir Petras gyvena mieste, o vasarą darbuojasi sode.

„Tėveliai iki šiol stiprūs, nes niekada nebijojo jokio darbo. Mamytė daug metų dirbo Kėdainių autobusų parke konduktore, vėliau – daugiau nei 20 metų Kėdainių vandentiekio valdyboje. Tėtis – lėktuvų mechaniku, vėliau – toje pačioje Kėdainių vandentiekio įmonėje

dirbo šaltkalviu“, – pasakoja Rita.

Aldona visada buvo atsidavusi šeimos židinio kurstytoja ir namų puoselėtoja. Nuostabi kulinarė, konditerė, o dar puiki siuvėja, kurios rankos sukūrė ir parodos vertų mezginių.

„Mudvi su seserimi buvome nuo galvos iki kojų aprengtos mamos kurtais drabužiais. Ji modeliavo ir siuvo, bet tik savo šeimai, nors buvo diplomuota siuvėja.

Mamos kurti drabužiai buvo didelis džiaugsmas. Juk anuomet parduotuvėse tokios pasiūlos, kokią matome šiandien, nebuvo. Taigi gera siuvėja tapdavo tikra vertybė. Mūsų šeimai išties pasisekė. Mama siūdavo viską nuo paprastų sijonų ir palaidinių iki striukių, net rankinių. Tiesa, liūdėjo ir labai jaudinosi dėl vieno – kad atėjus madai moterims mūvėti kelnes, štai kelnių siūti ji nemokėjo.

Taip pat iki šiol ji yra išsaugojusi visą spintą mezginių. Tai ne šiaip mezginiai, o drabužiai, verti parodos, – atskleidžia Rita. – Mezgimo siūlų kamuoliai mamos rankose virsdavo įspūdingomis suknelėmis ir kostiumėliais.“

Pasak pašnekovės, Aldona puošė ne tik dukras ir vyrą, moteris dailiai atrodyti mokėjo ir pati. Stiliaus bei estetikos pojūtį ponia Aldona išsaugojo iki šiol.

„Dabar puoštis madinga, o anuomet visuomenė tai vertindavo kaip bereikalingą laiko švaistymą. Vis tik mamai patiko gražiai atrodyti, o tėtis tuo džiaugėsi ir ją palaikė. Kitas vyras būtų sakęs: „Prieš ką čia puošiesi?“ O tėčiui patiko matyti mamą laimingą“, – įsitikinusi Rita.

Buto remontas – kas trejus metus

Aldonos meilė estetikai neapsiribojo vien jos pačios rankomis dailiai aprengta šeima. Moteris įkalbėdavo vyrą kas trejus metus bute padaryti remontą.

„Mama visada mėgo ir iki dabar mėgsta grožį, todėl bute kas trejus metus buvo perdažomos sienos, grindys, perklijuojami tapetai, netgi pakeičiami baldai. Tėveliams tai buvo normalu, – šypsosi Rita. – Jie labai gerbdavo vienas kito norus ir poreikius.“

Mažiau nagingas vyras galbūt imtų išsisukinėti, o štai Petrui įgyvendinti tokius brangiausiosios norus nebuvo joks vargas. Jis pats nuo pamatų pastatė du namus: sau ir žmonos mamai Josvainiuose.

Ir nors vestuvių jubiliejaus iškilmes apkartino šalį sukaustęs karantinas, ponas Petras niūrioms nuotaikoms pasiduoti neketina.

„Tėtis turėjo išties be galo darbščias rankas. Jis sugebėdavo išrinkti ir surinkti visą automobilį, – pasakoja dukra. – Tarybinės mašinos nuolat gesdavo, o autoservisų, kaip dabar, anuomet nebuvo. Taigi tėtis pats remontuodavo mūsų šeimos automobilį ir jis visada būdavo nepriekaištingai paruoštas kelionei. Mama didžiuodamasi sakydavo: „Kokia aš laiminga, nes mūsų mašina niekada nėra sugedusi kelyje.“

Tėtis – labai sportiškas ir energingas, jam nuolat reikia fizinio krūvio, – toliau tęsia Rita.

Štai ir dabar, eidamas 84-uosius metus, jis neleidžia mums, vaikams ir anūkams, atvažiuoti padėti kasti ar sodinti bulves. Kai pasisiūlom į pagalbą, jis klausia: „O ką tada aš veiksiu?“ Tėveliai turi 12 arų sodą. Tėtis vienas su kastuvu pasodina ir nukasa bulves. Jis nepasiduoda senatvei ir iš visų jėgų stengiasi ją atitolinti fiziniu darbu. O Mama, kiek leidžia sveikata, šeimininkauja namuose ir padeda Tėčiui plušėti sode.

Gėrybėmis apipila visus

Anksčiau Aldona su Petru turėjo dar didesnį ūkį: augino ne tik daržoves, vaisius ar uogas, bet ir paršelius, triušius bei vištas. Taigi kaimiškų gėrybių visai šeimai užtekdavo ir iki šiol užtenka į valias.

„Tėveliai įsirengė net rūkyklą. Tada naminiai lašiniai, dešros, skilandžiai, kumpiai ir kiti skanėstai buvo didelis deficitas parduotuvėse, tačiau jie nuolat puikuodavosi ant mūsų stalų. Tėveliai mus lepina pačių užaugintomis ir paruoštomis gėrybėmis. Tėtis jau 10 metų užsiima ir bitininkyste. Turi tik dvi bičių šeimas, bet tiek mums ir užtenka. Tad džiaugiamės ne tik namie konservuotais agurkais, pomidorais, virtomis uogienėmis, kompotais, bet ir medumi.

Ir aš, ir sesuo gyvename Vilniuje, tėveliai aplankyti mūsų ir anūkų su pilnais kaimiškų gėrybių krepšiais atvažiuodavo kas antrą savaitę! Jie be galo mus mylintys ir pasiaukojantys Tėvai. Dėl savo šeimos gerovės jie atiduoda visą savo širdį ir sveikatą. Be galo vertiname ir branginame juos“, – šiltai kalba Rita.

Nerimas, pasibaigęs džiaugsmu

Sunkiai dirbę Aldona ir Petras dukras mokytis išleido į Vilnių. Su prasidėjusiomis dukrų studijomis netrukus tėvų širdyje ėmė kirbėti nerimas. Laimingą santuoką sukūrusi pora tokios pat šeimyninės laimės linkėjo ir savo mergaitėms, todėl vis laukė žinių apie atžalų vestuves.

„Tėveliai gana anksti ėmė nerimauti, kad mudvi su seserimi neliktume senomis panelėmis, – šypsosi Rita. – Anuomet buvo priimta tekėti anksti. Tad jau tada, kai man buvo 22-eji, mama panikavo nesulauksianti vestuvių. Vis tik pagrindo nerimui nebuvo. Su jaunėle seserimi ištekėjome būdamos 23-ejų. Tada, žinoma, prasidėjo klausimai apie anūkus. Aš delsiau iki 29-erių, nes mudu su vyru mokėmės konservatorijoje. Mano specialybė – fortepijonas ir chorvedyba. Mokslai truko 10 metų. Taigi, kokie vaikai? Ne laikas. Su vyru tiesiog džiaugėmės vienas kitu.

Ir čia mane aplenkė ketveriais metais jaunesnė sesuo. Ji pirmoji tėveliams padovanojo anūką vardu Aurimas.“

Viena šeima, bet sesės skirtingos

Rita su šypsena stebisi, kad nors augo vienoje šeimoje, bet abi su seserimi yra labai skirtingos.

„Aš pasukau meno keliu, o sesė Sauga dirba archyvuose bei kartu su vyru Dainiumi sėkmingai sukasi versle. Jų sūnus ir vyriausias mūsų tėvelių anūkas Aurimas (30 m.) dirba su skaitmenine rinkodara bei veda radijo laidą Lietuvos nacionaliniame radijo ir relevizijos kanale OPUS. Jo brolis Žygintas (26 m.) dirba banke.

Aš baigiau Valstybinę konservatoriją ir dirbu Balio Dvariono 10-metėje muzikos mokykloje, laisvalaikiu dainuoju. Sūnus Karolis (29 m.) finansų analitikos mokslus baigė Londone, ten gyvena ir sėkmingai dirba. Jauniausiai anūkei, mano dukrai Urtelei – 17-ka, ji dešimtokė. Turi labai daug veiklų bei pomėgių: klasikinis-džiazo vokalas, šokiai, kalbų mokymasis, knygų rašymas, o svajoja tapti pilote“, – savo ir sesers Saugos šeimas pristato Rita.

Anksčiau Aldona su Petru turėjo didesnį ūkį: augino ne tik daržoves, vaisius ar uogas, bet ir paršelius, triušius bei vištas.

Su kotletais į Vilnių – gelbėti dukros santuokos!

Aldonos ir Petro dukrų skirtumai išryškėjo dar paauglystėje. Ritai visada labiau rūpėjo mokslai ir muzika, o jaunėlė Sauga mielai su mama plušėjo virtuvėje. Aldona ilgainiui ėmė jaudintis, kad vyresnėlė dukra užaugo nemokėdama gaminti.

„Aš norėdavau eiti į virtuvę, bet sesuo čia buvo gabesnė ir man vis sakydavo: „Eik geriau pagrok, pasimokyk.“ Taip gražiai mane iš virtuvės ir išvarydavo. Be to, anuomet virtuvėlės butuose buvo mažytės, tad kelios šeimininkės ten nė netilpdavo. Vis tik gyvenimas pateikia staigmenų! – nusijuokia Rita. – Ištekėjau už vyro, kuris labai mėgo gaminti. „Šito malonumo iš manęs tikrai neatimsi“, – apie maisto ruošą sakydavo man jis. Tėveliai negalėjo patikėti, kad vyras namuose atlieka mano pareigas, todėl jie, manydami, kad reikia gelbėti dukros santuoką, kas antrą savaitę su kotletais, cepelinais, konservuotomis daržovėmis ir bulvėmis atvažiuodavo pas mus į Vilnių, – juokėsi Rita. – O dabar, pasikonsultuodama su Mamyte, manau, kad jau tapau visai nebloga šeimininke.“

Pagrindinis švenčių patiekalas – cepelinai

Rita atskleidžia, jog kiekvienas jų šeimos susitikimas yra didelė šventė. Kartą per mėnesį Aldonos ir Petro dukros su šeimomis gimtinėn patraukia į tradicija tapusį mamos virtuvėje rengiamą cepelinų balių!

„Mama su tėčiu visą puodą cepelinų priverda patys. Abu skuta, tarkuoja ir išsunkia bulves, o paskui formuoja cepelinus. Tokių gardžių cepelinų nesame ragavę nė viename restorane. Kartą su dukra Urte ilsėdamosi Palangoje netgi surengėme eksperimentą. Ėjome į kiekvieną kavinę bei restoraną ir ragavome cepelinus. Nei vieni neprilygsta Močiutės ir, kaip anūkai vadina, Duduko cepelinams, – patikina Rita. – O mūsų šeimos desertai – naminiai tortai ir pyragai – visuomet puošia šventinį stalą. Kiekviena šeima iškepa po vieną konditerinį gaminį. O Mamytė ir sesė dažniausiai iškepa net po du.“

Perdavė didžiausią turtą

Rita su seserimi Sauga nepaprastai didžiuojasi savo Tėvais. Jie dukroms dovanojo tai, kas svarbiausia – neišsenkančią meilę ir rūpestį, taip pat atžaloms perdavė didžiąsias vertybes: darbštumą, atsakomybę, pareigingumą, kantrybę, pagarbą sau ir kitiems.

„Tėveliai džiaugiasi kiekviena kartu praleista diena ir apgaubia vienas kitą rūpesčiu. Savo gyvenimą jie aukojo dėl mūsų – vaikų ir anūkų. Esame be galo dėkingi. Mes jų širdyse esame pats didžiausias turtas, džiaugsmas ir laimė. Todėl mes abi su sese jaučiamės labai stiprios ir laimingos, nes turime nuostabius Tėvus!“ – sujaudinta širdimi pokalbį užbaigia Rita.

Dėkoja

„Mūsų visos šeimos ir Tėvelių vardu norėtume pasveikinti Kėdainių gydytojus su praėjusia Medikų diena ir padėkoti už rūpestingą bei nuoširdų mūsų Tėvelių gydymą. Ačiū tariame šeimos gydytojai Rimai Radavičienei, Kėdainių ligoninės kardiologijos ir vidaus ligų skyrių visiems gydytojams ir visam jų personalui bei greitosios pagalbos darbuotojams.

Taip pat norėtume padėkoti Kėdainių rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos ir archyvo skyriaus vedėjai Gaivai Petrauskienei bei Socialinės paramos skyriaus vedėjai Jūratei Blinstrubaitei už supratimą ir pagalbą. Saugokit save ir būkite sveikos šiuo sunkiu ir atsakingu laikotarpiu“, – su didele pagarba taria Mardosų, Vileikių šeimos ir Rita Lidžiuvienė su savo šeima.

rinkosaikste.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis
Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką