Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Didžiausios vaikų amžiaus krizės

Mergaitė
Fotolia nuotr. / Mergaitė
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
A A

„Jei vieną dieną paklausite, kas pakeitė mano vaiką, kodėl jis tapo atžagariu priešgyna, kodėl suprastėjo jo pažangumas mokykloje ar darželyje, tai – ženklas, kad prasidėjo kritinis pereinamojo amžiaus tarpsnis“, – sako psichologė Laura Bratikaitė.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nepulkite kankinti savęs mintimis apie tai, kur ir kada padarėte „auklėjimo klaidų“. Vaikų amžiaus krizės nėra tėvų elgesio ar auklėjimo pasekmė. Tai – natūralus vaiko raidos procesas, liudijantis, kad pereinama iš vieno etapo į kitą. Kiekvieno amžiaus tarpsnio pabaigoje atsiranda naujų poreikių (mokytis, užsiimti kokia nors veikla, būti savarankiškam ir nepriklausomam). Kuo šie poreikiai yra mažiau patenkinami, tuo krizė būna aštresnė, skausmingesnė ir vaikui, ir tėvams. Tad svarbu nesunkinti šio proceso ir padėti vaikui psichologiškai tobulėti.

 

Naujagimio krizė

Pats pirmasis ir trumpiausias kritinis periodas – tai perėjimas iš saugaus mamos pilvelio į išorinį pasaulį. Manoma, kad ši krizė tęsiasi maždaug iki trijų mėnesių. Labai svarbu, kad vaikas vėl pasijaustų saugus, todėl mama nuolat turėtų būti šalia. Jeigu dažnai keičiasi kūdikį prižiūrintys asmenys, tai gali jam sukelti nesaugumo jausmą. Vaikas bus daug ramesnis, kai jaus tas pačias rankas, tą patį prisilietimą, užuos tą patį kvapą. Taip pat svarbu, kad kūdikį suptų ta pati aplinka (tie patys namai, ta pati lovytė, netgi šalia būtų ta pati drobinė skarelė, į kurią mažylis mėgsta įsikniaubti ir pan.). Ar aplinka saugi, vaikas vertina ir pagal tai, kiek yra patenkinami jo fiziologiniai poreikiai. Todėl teisingai daro tos mamos, kurios nešioja vaiką tiek, kiek jis nori, maitina taip dažnai, kiek jis nori. Ir nereikia baimintis, kad dėl to vaikas išleps. Tokio amžiaus kūdikiai dar neturi užgaidų, kaprizų – tai natūralus vaiko poreikių tenkinimas.

 

1 metukų krizė

Antrasis pereinamasis periodas gali prasidėti kūdikiams nuo devynių mėnesių ir vėliau. Būna ir 1,5 metukų vaikams. Pradėjęs laisviau judėti aplinkoje, mažylis jau nėra visiškai priklausomas nuo mamos, jis pats gali pasiekti daiktus, nuropoti ar nupėdinti pasiimti dominantį žaislą, atidaryti stalčių... Krizės pabaigoje vaikas žino tris dalykus: kad jis egzistuoja, kad yra atskiras individas ir kad turi savo norų. Jis gali norėti obuolio ir nenorėti košės. Gali norėti rankoje laikyti spalvingą rankšluostuką ir nenorėti ryšėti seilinuko. Tokio amžiaus vaikui tampa svarbu ne tik reikšti ir patenkinti savo norus. Teisingai elgiasi tėvai, kurie palieka vaikui pasirinkimo teisę, leidžia jam tyrinėti aplinką (versti stalčius ir vėl sudėti į juos daiktus, belsti šaukštu į valgymo stalelį, išardyti ir vėl surinkti buteliuką). Jei iki metukų amžiaus tėvai vis dar neleidžia vaikui valgyti pačiam ir prievarta mėgina sodinti jį ant puoduko, atsiranda rizika, kad iki pirmos klasės jį patys maitins šaukšteliu ir keis sauskelnes.  

 

3 metukų krizė

Ši krizė gali prasidėti 2,5–3,5 amžiaus vaikams. Vaiką užvaldo frazė „Aš pats“. Dar vakar buvęs paklusnus mažylis staiga net isteriškai ima reikalauti savarankiškumo ir su neįtikėtinu užsispyrimu ginti savo nuomonę. Taip yra todėl, kad tokio amžiaus mažyliams atsiranda stiprus poreikis tirti aplinką jam pageidaujamu būdu. Ir tada vaikai dažnai sulaukia jį erzinančio „Negalima“, „Neliesk“, „Nelįsk“. Dar blogiau, jei už atliekamus aplinkos „tyrimus“ yra baudžiami. Tėvams reikėtų žinoti, kad trejų metų vaikas dar nepajėgus ramiai nusėdėti nieko neveikdamas. Tam, kad vystytųsi, jam reikia judėti ir pažinti aplinką.

Be to, mažyliai jau skiria žodžius „noriu“ ir „reikia“. Kai norai su galimybėmis nesutampa, pirmenybę atiduoda norams. Kad išvengtumėte trimečio krizei būdingo prieštaravimo, geriausiai visada jam siūlyti pasirinkti vieną iš dviejų ir būtinai pavartoti žodį „noriu“: „Ar pirmiau nori autis batukus, ar užsirišti šaliką?“

Labai svarbu nedrausti vaikui reikšti emocijų. Deja, dažniausiai tėvai draudžia jam rodyti pyktį, nepasitenkinimą, „kaprizus“ išreikšdami tą pačią emociją: pakeltu piktu tonu aiškindami, kad nedarytų to ar ano. O tai nėra paprastas kaprizas. Tik noras pažinti jį supantį pasaulį. Kai vaikas yra verčiamas užgniaužti savo jausmus, gali atsirasti tuštinimosi problemų, mikčiojimas, alergija ar kitos psichosomatinės ligos. Priešingai, ramiu tonu tėvai turėtų padėti vaikui suvokti savo emocijas, mokyti jį atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti: „Tu pyksti, kad neleidžiu tau valgyti saldainio, taip?“ Ir reikėtų paaiškinti, kodėl to saldainio dabar valgyti negalima. Pavyzdžiui: „Saldainiai gadina dantukus, ir jie nebus tokie stiprūs kaip bebro.“

 

6–7 metų, arba mokyklinė krizė

Ji susijusi su tuo, kad tapęs mokiniu vaikas papuola į naują aplinką, kurioje turi paklusti mokytojui, turi susidraugauti su vaikais, laikytis naujų taisyklių, kurios ne visada sutampa su egzistuojančiomis namuose. Ir tai jo galvelėje kelia sumaištį. Be to, tokio amžiaus vaikams yra sunku kontroliuoti savo norus: negalima išeiti iš klasės kada norisi, negalima neiti į mokyklą, negalima kalbėtis ar juoktis per pamoką ir t. t. Apribotos galimybės verčia vaiką protestuoti. Tai gali pasireikšti verkimu, padidėjusiu dirglumu, jautrumu, agresija. Kaip tėvai galėtų padėti vaikui? Nesmerkti jo už patiriamus jausmus, negėdinti, nebausti. Būkite atidūs, supratingi.

Kadangi atsiranda daug naujų reikalavimų, šiuo metu neapkraukite vaiko papildomomis užduotimis, reikalavimais. Suteikite jam šiek tiek daugiau laisvo laiko po pamokų.

Vaikui bus lengviau susidoroti su naujomis pareigomis, jeigu prie jų pratinsite nuo mažens, įtrauksite į namų ruošos darbus. Dar svarbu prieš leidžiant į mokyklą negąsdinti vaiko mokykla: „Nueisi į mokyklą, tai išmokys tave tvarkos“ ir pan.

 

12–18 metų krizė

Sakoma: „Normalu, jei paauglystėje kas nors vyksta nenormaliai, ir nenormalu, jei viskas vyksta normaliai“. Ir tai normalu, nes paauglystė – padidėjusio emocionalumo periodas. Emocijos gali keistis labai greitai nuo begalinio liūdesio iki juoko pro ašaras be jokios tėvams aiškiai suvokiamos priežasties.

Net 40 proc. paauglių šiuo metu jaučiasi nereikalingi. Todėl ypač svarbu neatitolti nuo vaiko, nemanyti, kad jei jis nekalba ar užsidaro kambaryje, tai jam nereikia dėmesio, meilės. Tą galima išreikšti atnešant išvirtos kvapnios arbatos ar pakviečiant jį kartu pasižiūrėti filmo.

Taip pat paaugliai labai jautriai reaguoja į savo išvaizdą. Veidrodis tampa geriausiu draugu ir didžiausiu priešu. Tėvai turėtų stengtis akcentuoti stipriąsias vaiko savybes, tiek išvaizdos, tiek charakterio.

Paaugliai nori būti savarankiški ir nenori paklusti, nes turi savo nuomonę (ir bendraamžių nuomonė tampa svarbesnė nei tėvų). Todėl šiuo metu tėvai turėtų su vaiku kalbėtis kaip lygus su lygiu, kartu diskutuoti ir rasti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą. Gaila vaikų, kurie auga autoritarinio režimo sąlygomis: „Pasakiau – padaryk“, „Patylėk, tavęs niekas neklausia“. Tokiu atveju tėvai trukdo vaikui bręsti, tapti savarankišku žmogumi, menkina jo pasitikėjimą savimi. Paauglys jaučiasi nesuprastas, nemylimas ir nesvarbus. Tad jei paauglys nori laisvės, reikia jos duoti, tačiau būtina nubrėžti ribas.

 

Taip pat skaitykite:

Vaikas neklauso. Ką daryti?!

Kaip susikalbėti su paaugliu

Vaikas nenori mokytis. Ką daryti?

5 mitai apie auklėjimą

10 dalykų, kurių reikalauti iš vaiko negalima

Atsargiai! 14–15 metų krizė

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Vaikas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką