Sekite 15min Google
„Hačiko“ gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojo Sergej Samochvalov kasdienybėje netrūksta labai skirtingų atvejų – nuo staiga atsiradusio šlubavimo ar traumų iki sudėtingesnių sąnarių, stuburo ir su amžiumi susijusių problemų.
„Kai gyvūnas pradeda šlubuoti ar sunkiau judėti, šeimininkas pirmiausia mato rezultatą, bet ne priežastį. Mūsų užduotis – suprasti, kur slypi problema ir ką galime padaryti, kad gyvūnas kuo greičiau bei saugiau grįžtų į jam įprastą gyvenimą“, – pasakoja veterinarijos gydytojas.
Kai viename kelyje – ne viena problema
Penkerių metų Maltos bišonė Molly turėjo abiejų kelių girnelių išnirimą. Tačiau kairiajame kelyje situacija buvo dar sudėtingesnė – plyšo ir kryžminis raištis.
Molly buvo atlikta apžiūra, kraujo bei rentgenologiniai tyrimai. Įvertinus kelio būklę nuspręsta operuoti.
Operacijos metu pritaikytas ekstrakapsulinis implantas, leidęs vienu metu spręsti dvi problemas – stabilizuoti kelio sąnarį dėl plyšusio kryžminio raiščio ir koreguoti girnelės nestabilumą.
„Kartais vienas pakitimas lemia kitą. Jei sąnarys ilgą laiką nėra stabilus, keičiasi jo biomechanika, didesnė apkrova tenka kitoms struktūroms. Todėl svarbu vertinti ne vien tą vietą, kuri tuo metu labiausiai skauda, bet visą sąnarį“, – aiškina Sergej.
Molly po operacijos sveiksta ir jau remiasi operuota koja.
Kai senatvėje kiekvienas kilogramas tampa papildoma našta
Visai kitokia yra juodojo rusų terjero Zaros istorija. Jai – 13 metų, o sveria ji apie 50 kilogramų. Dideliam šuniui senatvėje judėti jau tampa gerokai sunkiau: didelis kūno svoris papildomai apkrauna sąnarius, todėl net kasdieniai veiksmai gali pareikalauti nemažai pastangų.
Zarai periodiškai atliekami tyrimai, stebima inkstų ir kepenų veikla. Dėl hipotirozės jai skiriamas tiroksinas, o osteoartrito ir kitų su amžiumi susijusių sąnarių pakitimų keliamą skausmą padeda kontroliuoti vaistai, papildai bei vitaminai. Kasdien Zarai padeda ir šeimininkai – ypač tuomet, kai jai sunkiau atsistoti ar judėti.
„Su vyresniu gyvūnu dažnai nebeturime vienos problemos, kurią išgydome ir užverčiame jos istoriją. Vertiname visumą – kaip jis juda, ar jaučia skausmą, kaip veikia vidaus organai, ar reikia koreguoti vaistus. Tikslas yra ne skaičiuoti metus, o padėti gyvūnui juos nugyventi kuo komfortiškiau“, – sako Sergejus.
Zaros atvejis parodo, kiek daug senstančio augintinio gyvenimo kokybei reiškia reguliari sveikatos stebėsena, skausmo kontrolė ir kasdienė šeimininkų pagalba.
Kai šlubavimą lydi 40, 1 laipsnio temperatūra
Ketverių metų pudelė Bella į kliniką atvyko pradėjusi šlubuoti kaire užpakaline koja.
Apžiūros metu nustatytas stiprus kairiojo kulno srities skausmingumas. Atlikus papildomus tyrimus ir rentgenogramą diagnozuotas aseptinis, tai yra ne infekcijos sukeltas, artritas. Bellos kūno temperatūra tuo metu buvo pakilusi net iki 40, 1 °C.
Šuniui paskirtas priešuždegiminis ir skausmą mažinantis gydymas. Bella į jį sureagavo gerai – nebešlubuoja ir gali grįžti prie savo įprasto gyvenimo ritmo.
„Šlubavimas nėra liga – tai simptomas. Kartais šeimininkas prisimena konkrečią traumą, tačiau dažnai jokio aiškaus įvykio nebūna. Todėl apžiūros metu svarbu tiksliai nustatyti, kur gyvūnui skauda, o tada pasirinkti reikalingus tyrimus“, – pasakoja gydytojas.
Į kliniką teko įnešti – po mėnesio jau vaikščiojo pats
Aštuonerių su puse metų vokiečių aviganis Nanukas, sveriantis apie 50 kilogramų, į kliniką atvyko dėl stipraus užpakalinės kūno dalies silpnumo. Jis nebegalėjo normaliai eiti ir vilko užpakalines kojas, todėl šeimininkams teko šunį įnešti.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad Nanuko stubure susiformavo kaulinių ataugų ir pakito slankstelių segmentai. Šie ryškūs pakitimai buvo siejami su šuns judėjimo, koordinacijos ir kitais neurologiniais sutrikimais.
Šuniui sudarytas kompleksinis gydymo planas: mažintas skausmas ir uždegimas, palaikyta nervų sistemos veikla, atidžiai stebėta bendra būklė. Kadangi beveik nejudančiam, dideliam šuniui kilo pragulų pavojus, papildomai rūpintasi ir jo oda.
Gydymas pareikalavo laiko, nuoseklios priežiūros ir šeimininkų kantrybės, tačiau rezultatas nudžiugino – po maždaug mėnesio Nanukas vėl pradėjo vaikščioti pats.
„Kai gyvūnas nebegali judėti, neužtenka pasirūpinti tik pagrindine liga. Turime kontroliuoti skausmą, palaikyti organizmo funkcijas ir kartu užkirsti kelią nejudrumo sukeliamoms komplikacijoms. Nanuko atvejis parodo, kiek daug gali duoti kompleksinis gydymas ir nuosekli priežiūra“, – pabrėžia Sergej.
Kai dūkimas baigiasi operacinėje
Vienerių metų mini bulterjeras Maina į kliniką pateko po aktyvaus dūkimo – šuo susilaužė blauzdikaulį.
Rentgenologinis tyrimas patvirtino lūžį, todėl atlikta operacija – lūžęs blauzdikaulis atstatytas į taisyklingą padėtį ir sutvirtintas kad galėtų stabiliai gyti.
Po operacijos koja buvo stabilizuota langete, o Mainos judėjimą teko griežtai apriboti, kad kaulas galėtų tinkamai gyti. Po keturių savaičių langetė buvo nuimta.
„Jauni šunys po operacijos dažnai labai greitai vėl nori judėti, žaisti ir bėgioti, todėl viena svarbiausių šeimininko užduočių gijimo laikotarpiu – laikytis gydytojo nustatyto režimo ir riboti augintinio aktyvumą“, – sako veterinarijos gydytojas Sergej Samochvalov.
Ką verta žinoti augintinių šeimininkams?
„Judėjimo pokyčius šeimininkai dažniausiai pastebi pirmieji. Svarbu ne tik tai, ar gyvūnas šlubuoja, bet ir kaip jis keliasi, lipa laiptais, šoka į automobilį, eina pasivaikščioti. Kartais pirmieji pokyčiai būna labai nedideli“, – sako veterinarijos gydytojas Sergej Samochvalov.
- Pasikartojančio šlubavimo neignoruokite, net jei po kurio laiko gyvūnas vėl vaikšto normaliai. Skausmas gali išnykti trumpam, tačiau jo priežastis išlikti.
- Staigus galūnių silpnumas, jų vilkimas ar negalėjimas atsistoti – rekomenduojama pas veterinarijos gydytoją kreiptis nedelsiant.
- Po ortopedinės operacijos gydymas nesibaigia operacinėje. Krūvio ribojimas ir kontroliniai vizitai yra tokia pat svarbi gijimo dalis kaip pati procedūra.
- Vyresniam augintiniui ypač svarbi nuosekli klinikos ir šeimininko priežiūra – reguliarūs tyrimai, gydytojo stebima bendra būklė, lėtinių ligų kontrolė ir kasdienė pagalba.
Vienam pacientui veterinarijos gydytojo pagalbos prireikia po netikėtos traumos, kitam – dėl pamažu progresuojančių sąnarių ar stuburo pakitimų. Tačiau Zaros istorija primena dar vieną veterinarijos darbo pusę: kartais svarbiausias rezultatas nėra greitas išgijimas.
Tai gali būti metų metus trunkantis bendras šeimininko ir gydytojo darbas, padedantis augintiniui nejausti nereikalingo skausmo ir kuo ilgiau išsaugoti jam įprasto gyvenimo kokybę.
