Dabar populiaru
Publikuota: 2021 birželio 21d. 16:18

E.Kislovski: 7 žingsniai, kurie tėvams padės kurti gerus santykius su vaikais

Šeima
123RF.com nuotr. / Šeima
Dauguma vaikus auklėjame taip, kaip auklėjo mus vaikystėje. Tai vyksta nesąmoningai: išgyventos vaikystės traumos ir emocijos dažnai perkeliamos ant vaikų pečių, siekiant juos išauklėti „tikrais“ žmonėmis ar apsaugoti. Naudojami autoritariniai auklėjimo scenarijai: „padėk į vietą“, „neimk“, „nelįsk“, „neišsipurvink“, „nenugriūk“, „gerai mokykis“, „daryk namų darbus“ ir pan. Baimė būti netobulais tėvais, nerimas, jog atsitiks kažkas bloga, kad vaikas užaugęs nebus genijus, kad blogai mokysis, verčia nuolat kontroliuoti ne tik savo vaikus, bet ir visą aplinką, teigia sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, dviejų dukterų mama Eglė Kislovski.

Kuriantys ir griaunantys santykiai

Iš kur kyla baimės ir noras viską kontroliuoti? Iš mąstymo stereotipo, kad viską išmanome geriau nei kiti, juolab vaikai. Ar ne todėl bijome ir kontroliuojame, kad mums patiems būtų ramu, patogu, kad niekas nekeltų problemų? Kokį santykį tai sukurs su vaiku? Ar nėra užgožiami pagrindiniai vaiko poreikiai, noras siekti laisvės, nepriklausomybės ir meilės?

Kartojimas vaikui nuo mažens, ką ir kaip jis turi daryti ar nedaryti, kaip turi reaguoti ar nereaguoti, turi labai rimtų pasekmių paauglystėje. Mes stebimės, kai paaugliai nenoriai bendrauja, susideda su blogais draugais, nori kuo greičiau išeiti iš namų, praranda norą mokytis, daug ką daro iš baimės ar įteigto kaltės jausmo. Ar tikrai tokių santykių mes siekiame su savo vaikais? Ar noras viską kontroliuoti negriauna mūsų santykių šeimose?

Problema yra ta, kad į vaikus mes žiūrime kaip į žemesnius sau, kaip į tuos, kurie nieko nemoka, nesupranta ir dar nežino, koks sudėtingas yra šis gyvenimas. Tuomet mes siekiame juos išauklėti ir išmokyti, kad būtų lengviau. Mes nežiūrime į vaikus lyg į sielą, kuriai reikia tik padėti, nukreipti, palaikyti ir leisti pasirinkti tam, kad jį auklėtų gyvenimas. Pradėti žiūrėti į vaiką kaip į sau lygų yra pirmas laiptelis kuriančių santykių link.

Svarbu leisti sau pagalvoti, kad auklėjimas yra dvasinis procesas, kuriame susitinka sielos. Ką aš matau priešais save: tik žmogų ar sielą? Jei matau sielą, kuri atėjo į žemę su savo misija, man lengviau ja pasirūpinti ir padėti skleistis. Jei matau tik vaiką, privalau jį išauklėti taip, kad darytų taip, kaip reikia, kaip daro visi ir kaip man patogu.

Kitas svarbus etapas yra atsakyti sau į klausimą, ar aš laiminga(s). Ir pagalvoti, ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus. Ką daryti, kad vaikai būtų laimingi? Būtina, kad vaiko aplinkoje būtų bent vienas laimingas žmogus, kuris perduotų laimės jausmo suvokimą. Laimė nėra nei daiktas, nei padėtis, nei pinigų kiekis. Tai sielos būsena. Todėl viena svarbiausių tėvų užduočių yra mokytis tapti laimingiems, pažinti save. Viską žinančių ir kontroliuojančių tėvų pozicija griauna santykius tiek su pačiu savimi, tiek su vaikais, tiek su visa supančia aplinka.

Septyni žingsniai tikslo link

Pasikliaukite vaiku. Vertinkite vaiką lyg lygų sau ir jis bus dėkingas visą gyvenimą. Dažnai sakome, kad vaikas yra taip pat žmogus, bet elgiamės su juo, tarsi jis tik ateityje bus žmogus. O jis jau šiandien yra asmenybė. Pavojinga nuolat projektuoti vaiko ateitį, nes nuolatinis galvojimas apie ateitį neleidžia pastebėti dabarties. Vaikas gyvena dabartimi, o tėvai – ateitimi. Kaip tada suprasti vieniems kitus?

Supraskite ir mylėkite. Laimė, kai mus supranta. Bet dar didesnė laimė, kai mus besąlygiškai priima tokius, kokie esame. Tėvystė – tai vieta, kur yra besąlyginė meilė ir kur tave tiesiog myli tokį, koks esi. Tikra meilė padeda išsivaduoti iš visų netobulumų. Kai vaiko nepriimame su visais jo trūkumais, pavyzdžiui, kad jis nesitvarko kambario, neklauso, blogai mokosi, drovus, jautrus, vaikas natūraliai ima tolti nuo mūsų.

Mylėti reiškia atleisti ir patikėti. Įsivaizduokime, kad vaikas daro ne taip, kaip reikia. Jei užduosime klausimą – kaltas vaikas ar ne, rasime atsakymą – mylime jį ar ne. Nes mylimas vaikas – nekaltas. Jei kaltas, greičiausiai mes bijome dėl vaiko. Tačiau tai baimė, ne meilė. Arba gėdijamės – tai irgi ne meilė.

Būkite šalia visose bėdose. Gali būti kitaip, negu mes tikimės ar įsivaizduojame. Kai vaikas kažką padaro ne taip, visada yra dvi galimybės: bausti, šaukti ir kaltinti arba dalintis patiriamais nepatogumais. Jei tėvai visose bėdose bus šalia, kartu su vaiku, jis pats supras, kad pasielgė blogai.

Prisiminkite, kad vaikas – kitoks nei jūs. Vaikas – ne mano nuosavybė, jis kitoks ir kitas su savo vaikyste. Jei mes to nejausime, bandysime kitus padaryti panašiais į save. O tai dar niekada niekam nepavyko. Bent penkias minutes per dieną vertinkime vaiką kaip unikalų kitą žmogų, kalbėkime su nemokydami, be pretenzijų, neišaukštindami savęs. Ir greitai pamatysime džiuginančius rezultatus.

Nesinaudokite vaiku siekdami savo tikslų. Noras vykdyti savo pareigas dingsta tada, kai vaikas jaučiasi eksploatuojamas. Jei vaikas neatlieka savo pareigų, mums reikia pastebėti ar santykiuose su vaiku mūsų tikslai nėra savanaudiški. Tarkime, vaikas nesimoko, mokytoja skambina tėvams, tėvai šaukia, barasi, įsižeidžia. Tačiau kieno tikslas yra, kad vaikas mokytųsi gerai? Vaiko ar tėvų?

Asmeninio albumo nuotr./Eglė Kislovski
Asmeninio albumo nuotr./Eglė Kislovski

Negąsdinkime vaikų savo baimėmis. Kuo daugiau mes norime garantijų auklėdami vaikus, tuo blogesnių rezultatų pasieksime. Jei vaikas įsiropštė į medį, nereikia šaukti, kad skubiai liptų žemyn. Mamai atrodo, kad vaikas tikrai nukris, ji bijo dėl jo. Tačiau baimė ir meilė – ne tas pats. Kaip ir pavydas ir meilė – ne tas pats. Meilė reiškia – eik, siek, bandyk, griūk, tu apsaugotas, nes šalia tavęs žmogus, kuris tiki tavimi. Taip, bijome dėl vaikų. Ir tai yra visiškai normalu, bet santykiuose reikia rizikos ir drąsos.

Kantriai elkitės. Kantrybė, supratimas, priėmimas – tai šio žingsnio esmė. O jei neužtenka kantrybės? Pabandykite suprasti. O jei nesuprantate? Tiesiog priimkite. Mes norime rezultato čia ir dabar, bet net nesuprantame, kiek dėl to prarandame. Labai norisi, kad vaikas šiandien gerai mokytųsi, tačiau gerai mokytis ir suformuoti norą pažinimui yra du skirtingi dalykai. Jei mums reikia, kad vaikas šiandien gerai mokytųsi, mes jį versime tai daryti. Rezultatas bus toks, kad mokymasis vaikui taps kančia ir apskritai dings noras pažinti pasaulį.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Metas rinktis

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką