-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Išgirdote pirmuosius keiksmus iš savo mažamečio? Vienos šeimos patirtis ir psichologės patarimai, kaip į tai reaguoti

Trejų metų dukrą auginanti Indrė Stundienė pripažįsta, kad nesitikėjo, jog pirmuosius vaiko keiksmažodžius išgirs šiam vos sulaukus dvejų, tačiau sako, kad reagavo neutraliai, nepyko. Psichologės Ingos Leonavičiūtės teigimu, vaikai paprastai keiktis pradeda sulaukę 4–5 metų, o tėvams, išgirdus pirmuosius keiksmus, dramatizuoti nereikėtų.
Mama su dukra
Mama su dukra / 123RF.com nuotr.

Aiškino, kad yra dalykų, kuriuos daro tik suaugusieji

I.Stundienė pasakoja, kad dukra kalbėti pradėjo labai anksti – sulaukusi pusantrų metų, todėl galbūt tai lėmė anksti išgirsti iš jos ir keiksmažodžius. Vis dėlto išgirdusi juos, stengėsi reaguoti ramiai.

„Kaip ir visi vaikai, joks stebuklas, žodžius išmoksta iš artimos aplinkos. Mes patys nesame dideli keikūnai, bet kartais koks nors netinkamas žodis išsprūsta vienoje ar kitoje situacijoje. Žinoma, yra ir artimieji, kurie neturi vaikų ir mažiau pratę rinkti žodžius.

Neturėjau iliuzijos, kad mano vaikas per gyvenimą nepasakys keiksmažodžio ar ko pikto. Nesitikėjome, kad tai bus taip anksti. Bet tokio amžiaus vaikai labai imlūs kalbai, ir viską, ką išgirsta, kartoja – taip mokosi kalbos. Reakcija buvo neutrali, nepuoliau aikčioti, pykti, aimanuoti“, – sako I.Stundienė.

Neturėjau iliuzijos, kad mano vaikas per gyvenimą nepasakys keiksmažodžio. Nesitikėjome, kad tai bus taip anksti.

Moteris stengiasi nuolat vaikui aiškinti, kad yra tam tikrų dalykų, kuriuos daro tik suaugę žmonės, o vaikams to negalima – taip elgėsi ir susidūrusi su dukros keiksmažodžiais. I.Stundienė prisimena, kad vieno pasakymo vaikui neužteko, tačiau tam neprireikė daug laiko.

„Pasakiau, kad tokius žodžius kartais vartoja suaugusieji, bet vaikučiai taip nekalba, nes nemandagu. Elgiausi, kaip man atrodo tinkama. Aš ne vienu auklėjimo klausimu vaikui aiškinu, kad yra dalykų, kuriuos suaugę žmonės daro, o vaikai ne, pavyzdžiui, pjauna peiliu duoną. Taip ir su keiksmažodžiais.

Noriu tik pabrėžti, kad dažniausiai vaikai pasigauna kokį išgirstą keiksmažodį ir jo net nesuprasdami tiesiog n kartų kartoja. Mūsų atveju, ji tuos mokėtus negražius žodžius vartojo taip taikliai pagal kontekstą, kaip kad suaugęs darytų“, – pasakoja mama.

„Jei vaikas mokosi kalbą, išmoksta ją visą“

I.Stundienė netiki, kad įmanoma išvengti vaiko keiksmažodžių. Anot jos, anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai jų teks išgirsti.

„Norime to ar nenorime, keiksmažodžiai yra mūsų kalbos dalis. Jei vaikas mokosi kalbą, išmoksta ją visą. Juk ir mūsų pačių tikrai niekas specialiai nemokė keiksmų, tačiau mes juos žinome. Skirtumas tik, kokio amžiaus vaikas šiuos žodžius išmoks.

Manau, teisingas sprendimas yra nelaikyti vaikų kvailiukais. Neapsimetinėti, kad, ne, ne, aš taip nesakiau. Vaikai tik nori suprasti mus ir pasaulį. Jei jiems aiškiai sudėliosime viską į savo vietas taip, kad jie suprastų, išvengsime daug sunkumų įvairiais auklėjimo klausimais“, – teigia moteris.

Manau, teisingas sprendimas yra nelaikyti vaikų kvailiukais.

I.Stundienės nuomone, vaiką auklėti reikėtų savo pavyzdžiu. Net ir susidūrus su vaiko maištavimu paauglystėje, vertėtų elgtis kantriai, ramiai.

„Stengtis elgtis taip, kaip norime, kad elgtųsi mūsų vaikai. Paauglystė, žinoma, pilna maištavimo, bet taip ir turi būti. Vaikas atsidalina nuo savo globėjų psichologiškai. Jei šis procesas nevyktų, pasekmės būtų nemalonios, turėtume nuo tėvų negebančius atsiskirti 30-mečius. Šį sudėtingą laiką reikia kantriai ir pagarbiai išgyventi“, – sako moteris.

I.Stundienė priduria, kad neturi iliuzijų, jog iš savo dukros daugiau niekada neišgirs keiksmažodžių ar nepagarbios kalbos supykus: „Juk ir aš taip elgiuosi. Nebijau to. Tėvystė yra kompleksiška, pilna ir smagių patirčių, ir iššūkių auklėjant tiek vaikus, tiek ir save.“

Vaikas mokosi imituodamas kitų žmonių elgesį

Psichologės I.Leonavičiūtės teigimu, paprastai pirmi vaiko keiksmažodžiai išgirstami apie 4–5 metus. Juos gali išgirsti net ir tėvai, kurie jų savo kalboje nevartoja.

„Kaip teigia JAV psichiatras D.J.Siegel, mažo vaiko smegenys yra imlios bet kokiai informacijai: jis dar neatsirenka, kuo verta domėtis, kas yra jo dėmesio interesas. Todėl, jei aplinkoje vaikas išgirsta keiksmažodžius, juos, kaip ir kitą informaciją, sugeria ir ištransliuoja tada, kai, jo manymu, yra tinkama“, – sako psichologė.

Asmeninio archyvo nuotr./Inga Leonavičiūtė
Asmeninio archyvo nuotr./Inga Leonavičiūtė

Anot I.Leonavičiūtės, vaikas keiksmažodžių gali išmokti bet kur: mokykloje, kieme, svečiuose, namie. Kalbant apie ketverių penkerių metų vaiką, jis dar negali atskirti, kas tinkama, o kas ne, ir kartoja tai, ką matė, girdėjo.

„Vaikas mokosi imituodamas kitų žmonių elgesį: jis stebi ir atkartoja tai, ką mato. Jei asmuo, kuris keikiasi, yra autoritetas vaikui, tikėtina, kad tą elgesį jis labiau norės kartoti. Keiksmažodžių vartojimas paprastai susijęs su stipresnėmis emocijomis, kūno kalba, todėl vaikui tai gali palikti stipresnį įspūdį, ilgiau išlikti atmintyje ir jis norės tai kartoti“, – teigia psichologė.

I.Leonavičiūtė aiškina, kad išgirdus pirmą vaiko keiksmažodį, jį dar galima nuleisti negirdomis, tačiau keiksmams pradėjus kartotis, reikėtų reaguoti ramiai, nederėtų vaiko bausti ar pykti.

„Jei nusikeikia ikimokyklinio amžiaus vaikas, tėvai paprastai iš netikėtumo pradžioje sustingsta ir pradeda juoktis. Tokia tėvų reakcija veikia vaikui tarsi paskatinimas ir toks elgesys kartosis dažniau – juk kiekvienas vaikas nori matyti savo tėvus laimingus.

Pirmiausia, kad vartoti keiksmus nedera, tėvai turėtų rodyti savo pavyzdžiu. Išgirdus, kad vaikas keikiasi, nereikėtų to dramatizuoti, juoktis, reaguoti labai emocingai ir vaiką kažkaip bausti. Derėtų su vaiku pasikalbėti apie tai, kas yra tinkamas ir netinkamas elgesys, kad mūsų šeimoje vartoti keiksmažodžius yra nepriimtina, kokios vertybės šeimoje propaguojamos“, – aiškina specialistė.

Keiksmažodžiai yra saviraiškos būdas

Susidūrus su vaiko pasiteisinimais, kad keikiasi jo bendraamžiai ar kiti suaugusieji, reikėtų atžalai paaiškinti, jog kartais žmonės elgiasi netinkamai, o keiksmažodžiai yra vienas netinkamo elgesio pavyzdžių.

„Galima prisiminti šeimos taisykles ir priminti, kad mūsų šeimoje toks elgesys nėra toleruojamas. Jei vaikas vyresnis, galima su juo pasikalbėti apie tai, kad keiksmažodžiai tarsi atlieka garo nuleidimo funkciją, kai žmogus yra susinervinęs, supykęs.

Bet yra ir kitų būdų nuleisti garą: patrepsėti kojomis, įtempti rankų ir kojų raumenis, giliai pakvėpuoti, vietoj keiksmažodžių pasitelkti kitus žodžius, kurie bus tarsi ženklas, kad vaikas pyksta ar yra susinervinęs“, – sako psichologė.

Išgirdus, kad vaikas keikiasi, nereikėtų to dramatizuoti, juoktis, reaguoti labai emocingai ir vaiką kažkaip bausti.

Pasak I.Leonavičiūtės, keiksmažodžiai vyresniame amžiuje gali atlikti ne tik garo nuleidimo funkciją, bet ir padeda pritapti prie bendraamžių grupės, leidžia pasijusti svarbiam:

„Keiksmažodžiai mokykliniame amžiuje, o ypač paauglystėje, tarsi tampa vaikų saviraiškos būdu. Vaikui bendraamžių nuomonė pasidaro ypač svarbi ir jis yra linkęs perimti paauglių grupės, su kuria bendrauja, manieras, bendravimo būdą.

Su vaiku, jei jis jau mokyklinio amžiaus, galima pasikalbėti apie tai, kad išgirdote jo kalboje keiksmažodžius, kur jis juos girdėjo, kas skatina vaiką juos vartoti, kodėl jam to reikia, kokia yra šeimos pozicija į jo keiksmažodžius. Kitas etapas – padėti vaikui išsigryninti interesus, rasti kitų saviraiškos būdų, kurie leistų jam gauti pripažinimą, jaustis svarbiam tarp draugų.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius