„Istoriškai daugelyje šalių kokius nors sutrikimus ar negalią turintys vaikai lyg ir savaime buvo nukreipiami į specialiąsias mokyklas, kurios buvo didelės ir gausios – tų laikų visuomenei buvo priimtinas toks suvokimas. Bet dabar tą kryptį reikia keisti – vadinasi, pakeisti visuomenės mąstymą ir padėti suprasti, kad kiekvienas vaikas turi eiti į bendro lavinimo mokyklą“, – sako vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė.
„Žinoma, kad specialiųjų mokyklų liks, bet jų poreikis turėtų žymiai sumažėti ir ten turėtų mokytis tik labai išskirtinių ir sudėtingų poreikių turintys vaikai. Visais kitais atvejais, kiekvienas vaikas turi tokią pat teisę eiti į bendrą mokyklą“, – pažymi kontrolierė.
Pasak jos, atskiriant specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius nuo bendrojo ugdymo mokyklų, ne tik apribojamos jų galimybės ir teisės, bet ir skatinama visuomenės atskirtis, kurioje skirtingi žmonės tampa vieni kitiems nematomi. Tuo metu kartu ugdomi vaikai pamato, kokie skirtingi jie gali būti – taip ugdomas ir pagalbos vienas kitam, draugiškumo, empatijos jausmai, teigia E. Žiobienė.
„Būdamas su kitu žmogumi gali suprasti, kad jis gal turi visai kitas stiprybes – nuojautą, empatiją, moka girdėti kitus ir kaip galima pažinti tą kitą. Ir tie žmonės gali turėti net ir didesnių vienų ar kitų gebėjimų, ko galbūt aš pats gyvenime niekada nepasieksiu“, – sako kontrolierė.
Bendruomenė, kurios pagrindas – tolerancija
Siekiant sėkmingų įtraukiojo ugdymo rezultatų labai svarbu puoselėti ir bendrystę, nekuriant priešpriešos tarp „vienų“ ir „kitų“ vaikų, pažymi E. Žiobienė.
„Labai dažnai jaučiame supriešinimą, lyg būtų „vieni vaikai“ ir „kiti vaikai“. Tai norisi pasakyti – visų vaikų teisės yra vienodai svarbios. Reikia galvoti apie visus ir mąstyti, kokius specialistus vienoje ar kitoje situacijoje galime pasitelkti. Kiekvienas vaikas yra mūsų bendruomenės dalis ir neturime jo išstumti“, – teigia kontrolierė.
Ji priduria, jog individualus dėmesys išlieka vienu svarbiausių dalykų siekiant nustatyti, kokiuose dalykuose vaikas dirba su kolektyvu, o kada jam ugdymo programa gali būti palengvinta. Vietoje priešinimo, klasėje ar kitoje mokyklos bendruomenėje esant specialiųjų poreikių turinčių vaikų, visais atvejais derėtų orientuotis pirmiausia į geriausius kiekvieno moksleivio interesus, pabrėžia E. Žiobienė.
„Toje pačioje mūsų mėgstamoje Suomijoje, kurią dažnai renkamės kaip pavyzdį, kartais vaiko interesas gali būti pamokos metu ne sėdėti kokioje fizikoje ar chemijoje, jei jam sunku ar neįdomu. Tokiu atveju svarbu įsivertinti – gal tokį vaiką būtų galima nukreipti kur nors, kur jis tuo metu galėtų veikti kažką kito ir būtų kitų apsuptyje“, – sako E. Žiobienė.
Mokykla – bendruomenės namai
Dažnai kaip gerosios praktikos pavyzdžiai įvardijami Skandinavijos šalių įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo atvejai galėtų būti pritaikomi ir Lietuvoje, neabejoja E. Žiobienė. Tokiai praktikai įsigalėti tereikia suvokti, kad mokykla pirmiausia yra ne tik įstaiga, bet ir bendruomenės namai.
„Man teko lankytis ir vienoje Norvegijos mokykloje, esančioje Oslo pakraštyje. Ten mačiau labai gražų pavyzdį, kada mokyklos darbuotojai, mokytojai stovi kas rytą kieme, laukia vaikų atvykstant, sveikinasi su jais, bendrauja. Tokiu būdu ir tėvai, atvedę vaikus į mokyklą, pasinaudoja proga kaskart pasikalbėti su mokytoju – nereikia laukti susirinkimo, nėra barjerų statymo, kai yra asmeninio, realaus, kasdienio dėmesio tiek vaikui, tiek tėvams“, – teigia E. Žiobienė.
„Tai būtent bendruomenės kūrimas, ko mes dar Lietuvoje mažai turime, yra raktas į tolerantišką ir pagarbų santykį ir suvokimą. Ten vyrauja nuostata – „mokykla yra mūsų namai“. Tai tokio požiūrio kuo daugiau linkėčiau ir pas mus“, – sako kontrolierė.
