Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 22d. 12:37

Kalėdų Senelis. Kaip šį personažą pateikti vaikams?

Kalėdų senelis
Fotolia nuotr. / Kalėdų senelis

Daugelis tėvų tikriausiai susiduria su dilema, kaip su vaikučiais kalbėtis apie Kalėdų Senelį. Juk mažieji taip nuoširdžiai tiki mūsų išgalvotomis istorijomis. Bet juk žinome, kad vieną dieną tiesa išlįs į dienos šviesą? Kaip tada galėsime pažiūrėti savo atžaloms į akis ir ką turėsime joms atsakyti? Šią dilemą gvildena psichologė Rasa Aukštinaitytė.

Gerosios fėjos, elfai, nykštukai, raganos – svarbiausi vaikystės personažai. Nors augdami vaikai vis labiau  abejoja stebuklinga jų galia, kol galiausiai suvokia, kad tai – viso labo pramanai, suaugę apie juos pasakoja savo vaikams. Visai kaip kažkada jiems pasakojo tėvai...

Jam pasisekė. Iš visų personažų jis – pats tikriausias. Jis ne tik kasmet po eglute palieka dovanų, bet ir ateina į darželį, mokyklą ar namus. O prekybos centre galima atsisėsti jam ant kelių, padeklamuoti eilėraštį ir už tai gauti saldainių.

Jis žaidžia su vaikais, o mieste prie šventinės eglutės išdygsta su maišu dovanų. Jis net adresą turi, kuriuo galima siųsti laiškus! Kas gali netikėti, kad Kalėdų Senelis tikrai yra!

 

Ir ateina Kalėdų Senis...

Tėveliai teisingai elgiasi palaikydami šį vaikučio tikėjimą, nes taip pačiai mylimiausiai vaikų šventei suteikiama stebuklingumo ir paslapties. Vis dėlto kartais per daug manipuliuojama šiuo geruoju senuku. Jau antroje rudens pusėje jo atvaizdas persekioja ir yra „įtaisomas“ visur, kur tik gali pasiekti vaiko žvilgsnis. Kalėdų Senelis taip stipriai siejamas su dovanomis, kad nieko daugiau vaikas iš jo ir nelaukia. O juk jis ir šoka, ir dainuoja... Bet kur ten šokiai ir dainos, kai akių negali atitraukti nuo didelio ir storo maišo Senelio pašonėje!

Maža to, mažasis stipriai jaudinasi ir net bijo. Mat šį personažą suaugusieji seniai pasitelkė vaiko kontrolei ir drausminimui. „Ar visus metus buvai geras berniukas?“ – klausia Senelis prieš įteikdamas dovaną. „Jei neklausysi, Kalėdų Senelis neatneš tau dovanų!“ – tėvai bando pratinti vaiką prie tvarkos. „Kad gautum dovaną, privalėsi pasakyti eilėraštį“, – tikina auklėtoja.

Reikia pasakyti, kad vaikai tokiose situacijose jaučiasi nekaip. Nenuostabu, kad ne vienas užmiršta ne tik eilėraštį, bet ir savo vardą. Ir jūs taip jaustumėtės, jei manytumėte, kad visos jūsų pražangos fiksuojamos ir sumuojamos. Pavėlavote į šeimos šventę – minusas, nepagaminote vakarienės – minusas, prieštaravote anytai – išvis liksite be dovanų.

Ir vaikams, ir suaugusiesiems reikia žinoti, kad mus myli nepriklausomai nuo to, ką padarėme ar ko ne. Ne tik žinoti, bet ir jausti, nes būtent tai skatina daryti gerus darbus.

Fotolia nuotr./Kalėdų senelis
Fotolia nuotr./Kalėdų senelis

 

Visa tiesa apie Kalėdų Senelį

Anksčiau ar vėliau vaikai pradeda abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu. Daugelis tėvų baiminasi, kad sužinoję tiesą vaikai nustos pasitikėti suaugusiaisiais. Kaip elgtis: viską iškloti patiems ar laukti, kol vaikas pats supras vieną gražią dieną spintoje suradęs tai, kas vėliau atsidurs Senelio maiše?

Kol tėvai sprendžia, kaip elgtis, dauguma vaikų visą tiesą sužino iš vyresnių brolių ir sesių arba iš labiau pažengusių šioje srityje darželio draugų. Ir tada jiems tenka priimti sprendimą – tikėti ar ne.

Visi mažyliai individualūs, todėl jų reakcija būna skirtinga. Vieni labai stipriai sielojasi supratę, kad tiek kartų buvo apgauti, kiti reaguoja ramiai, o kai kurie ir toliau tiki Kalėdų nakties stebuklais.

Jaunesniems nei šešerių metų vaikams Kalėdų Senelis dar labai reikalingas, kaip ir gerieji ir blogieji burtininkai, fėjos su stebuklingomis lazdelėmis. Paradoksalu, bet būtent pasakų personažai padeda mažyliui suprasti realų pasaulį, pasiruošti galimiems sunkumams ir gyventi jame. O Kalėdų Senelio užduotis labai konkreti – įtinkinti vaiką gerumo galia ir išmokyti gerus darbus atlikti savarankiškai. Visas šias vertybes diegia ir tėvai, tačiau Kalėdų Senelis pasirodo tik kartą per metus ir stebuklingu būdu viską apie visus žino. Dėl to nereikia iš vaikų per anksti atimti šio tikėjimo.

Nuo šešerių septynerių metų vaikai jau moka kontroliuoti savo emocijas ir palaikyti santykius su aplinkiniu pasauliu. Jiems jau nereikalingas stebuklingas palaikymas, nes yra pasiruošę patys priimti tokį pasaulį, koks jis yra. Pats laikas atsisveikinti su Kalėdų Seneliu.

 

Tai yra ar nėra?

Kai vieną gražią dieną visai netikėtai jūsų mažylis prieis ir skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas jums į akis paklaus: „Sakyk, tai yra Kalėdų Senelis ar nėra?“ – niekur nedingsite, ką nors reikės atsakyti. Nebijokite šio klausimo, niekas nelaiko pistoleto prie galvos reikalaudamas konkretaus atsakymo. Jūs geriausiai pažįstate savo mažylį. Pagalvokite, ką jis jaučia ir kokio atsakymo tikisi. Gali būti, kad jam rūpi ne Senelio egzistavimo faktas, bet tiesiog nori patikrinti tarp darželio draugų sklandančius gandus. Atsakykite atsižvelgusi į vaiko amžių, troškimus ir nuotaiką. Net jei jis įkyriai reikalauja pasakyti visą tiesą, kokia skausminga ji bebūtų, pokalbį galite pasukti taip, kad liktų laisvės jo vaizduotei.

Prancūzų psichologė Francoise Dolto „priremtiems prie sienos“ tėvams į vaiko klausimą, ar yra Kalėdų Senelis, siūlo atsakyti klausimu: „Tavo draugas sako, kad Kalėdų Senelio nėra? O kodėl jis tuo taip įsitikinęs?“ arba „Abejoji? O pats kaip norėtum, kad būtų?“ arba „Manai, visi žmonės galvoja, kad nėra jokio stebuklo?“ Jeigu vaikučiui penkeri, toks „išmušimas iš vėžių“ – labai naudingas. Juk iš vienos pusės, nėra jokios apgaulės (sunku pasakyti, yra ar nėra, juk tiek daug žmonių pasaulyje juo tiki), iš kitos – išlaikomas stebuklas, paslaptis. Be to, tokie atsakymai skatina vaiką mąstyti kūrybiškai.

 

Senelis išėjo, šventė lieka!

Kai atsisveikinimas su Seneliu vyksta laipsniškai, nekyla dramų. Paprastai šį atradimą vaikai padaro savarankiškai, kai pradeda skirti realybės ribas. Beje, vaikai, kuriuos lankė Kalėdų Senelis – niekada neužmiršdavo dovanų ir labai ilgai vertė tikėti stebuklinga galia – neatsisveikina su juo galutinai ir negrįžtamai. Jie įsisavino visas magiškas pamokas ir nuo mažens elgiasi, kaip jo verti mokiniai: organizuoja siurprizus, įvairius žaidimus ir gerai žino, ką reiškia žmonėms dovanoti gėrį.

Fotolia nuotr./Vaikai džiaugiasi kalėdinėmis dovanėlėmis
Fotolia nuotr./Vaikai džiaugiasi kalėdinėmis dovanėlėmis

Vis dėlto tais metais, kai vaikas pradeda atsisveikinti, skirkite daugiau dėmesio ir šventei, ir vaikui. Papasakokite, kaip atsirado šventė, kokios jos tradicijos, kaip skirtingose šalyse vadinamas svarbiausias šventės stebukladaris. Vaikščiokite kalėdinėmis dekoracijomis išpuoštomis gatvėmis, kartu pirkite žaisliukus eglutei, dalykitės su vaiku mintimis apie tai, kam ir kokias dovanėles pirksite.

Jeigu šeimoje yra mažesnių vaikų, su vyresniuoju pasvarstykite, kaip Kalėdų Senelis jiems įteiks dovanas (juk mažiausiems jis vis dar egzistuoja). Jis jausis svarbus, beveik suaugęs. Ir tiesa nebus tokia skaudi. Juk jis perėjo į suaugusiųjų pasaulį, kuriame visi įsitraukę į bendrą žaidimą, skirtą patiems mažiausiems.

Tik būtinai nuraminkite vaiką dėl dovanų ir šventinės nuotaikos, kad nei vieno, nei kito tikrai netruks. Skatinkite mažylio supratimą, kad šventė – ne tik dovanos, bet ir ypatingi visus siejantys santykiai, šventinė džiaugsminga atmosfera, kupina stebuklingos ir gėriu persunktos nuotaikos. Jūsų pastangos nenueis veltui. Mažylis visam laikui įsimins, kaip gyvenimą padaryti geresnį, o šventę – linksmesnę ir šiomis žiniomis dalysis su savo vaikais.

 

Tekstas psichologės R. Aukštinaitytės

Žurnalas „JI“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką