TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Keturių vaikų mama – apie gyvenimo fiziką, metafiziką, gimnastiką ir negalią

Irina Černiukė su vyru ir vaikais
Asmeninio albumo nuotr. / Irina Černiukė su vyru ir vaikais
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiandien Irina Černiukė sako, kad yra laimingiausia mama pasaulyje. Nes ji nebe ligoninėje su jaunėliu, namuose kiti trys vaikai – sveiki gyvi, mylimas vyras, jų tėtis, grįžo namo savaitgaliui iš darbo užsienyje, saulė šviečia... Tačiau lygiai prieš metus, kai susipažinome labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ šeimų psichosocialinės reabilitacijos stovykloje, viskas buvo kitaip. Jauna mama atvyko ten viena su 4 vaikais, 2 metų jauniausias – su negalia, kojytės paralyžiuotos po stuburo auglio operacijų.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nepaisant nieko, Irina stovykloje vedė darbelių užsiėmimus vaikams, tam buvo atsakingai pasiruošusi – tai liudijo ir atsivežta gigantiškų afrikietiškų sraigių porelė. Deja, jos mažajam staiga rimtai susirgus, jai teko, viską metus, skubiai vykti į ligoninę pliaupiant liūčiai, o kiti trys vaikai (Robertas – 10 metų, Veronika – 8, Danielius – 6) išmaldavo likti vieni stovykloje iki pamainos pabaigos.

Trijulė prisiekė mamai gražiai elgtis, klausyti vadovės ir viską ištęsėjo – nepaisant slepiamo nerimo ir mamos ilgesio. Vyresnėlis Robertas naktį pašokdavo iš miegų prisiminęs mamos priesaką – ir griūdamas eidavo šerti ėdrūnių sraigių... Vaikų elgesys daug ką pasako apie tėvus, išduoda jų gyvenimus. Buvo aišku, kad Irina – nepaprasta moteris, tad lygiai po metų, artėjant Motinos dienai, uždaviau jai vienintelį klausimą. Ir gavau visus norimus atsakymus – nes Irina surado atskaitos tašką ir niekad jo nepameta.

– Irina, kuo norėjai būti vaikystėje? Pasaulio čempione, mokslininke ar mama?

– Nuo mažens lankiau sportinę gimnastiką. Man tai labai patiko, buvau lengva, vikri, maža, tad greitai kabarojausi sporto karjeros laiptais... Amžiumi net per maža, tačiau mane, tada dar antrokę, iš Lietuvos su visa mergaičių gimnasčių komanda išvežė į tuometį Leningradą. Ten gyvenau sporto mokyklos internate. Sunku buvo, krūvis didžiulis, toli nuo namų, be mamos...

Sovietų sąjungai žlugus, pasibaigė ir mano gimnastės karjera. Tiesa, ir pati jos nebenorėjau, nes... tais laikais buvo galima mušti vaikus. Taip, mus bausdavo fiziškai, kai nesisekdavo padaryti taip, kaip reikia. Vaikus mušti buvo įprasta, normalu, nors ne visi treneriai tai darė, bet maniškiai... Gal todėl, kad neturėjo vaikų? Su manimi jie elgėsi kaip ir su penkiolikmetėmis auklėtinėmis. Nenorėjau būti mušama, dėl to net praradau norą sportuoti, nors man puikiai sekėsi – pakako ir duomenų, ir talento. Ėmiau nekęsti net ir tų trenerių, kurie šypsojosi man ir norėjo man gero. O kai nenori, tai ir nebeišeina.

Jau žinau, ko dabar paklausit... Taip, mūsų vyresnėlis Robertas užsiima ta pačia sportine gimnastika! Ir Veronika, ir Danielius... Žinau ir antrąją frazę – ar tu, mama, savo vaikų sąskaita nori antrąkart pagyventi, įgyvendinti savo lūkesčius? Tačiau aš mąstau kitaip.

Pirma, sportas yra gerai, antra, kodėl gi nepaleidus savo atžalos jau pramintu, žinomu keliu, nepažiūrėjus, kaip jiems seksis? Pasimokiau iš savo vaikystės ir tėvų klaidų: mano mama nespaudė manęs, bet jos palaikymo man trūko.

Robertas lankyti treniruotes pradėjo ketverių, bet jį spaudžiu ne sportuoti, o pačiam priimti sprendimus dėl sporto. Jeigu kartais nenori eiti į treniruotę, pats turi apie tai pranešti treneriui, nelaukti mamos užtarimo. Sportinė gimnastika nėra viso gyvenimo tikslas, sulaukęs 16-os, pats nuspręs, ar tęs sportinę karjerą. Dabar jam sekasi, nepaisant stambaus jo sudėjimo (kaip tėvelio): ką tik sugrįžo iš varžybų Baltarusijoje užėmęs pirmąją vietą.

Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru ir vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru ir vaikais

Atidžiau stebiu savo vaikus, stengiuosi įsiklausyti į jų norus, visiems suteikiu laisvę rinktis – to man vaikystėje labai trūko. Pastebėjau, kad Danielius muzikalus – jei norės, tai ir muzikuos. O štai mūsų Veronika nepripažįsta derybų – „aha, išklausysiu, ką man čia kalba, bet padarysiu savaip!“. Тai mane siutina, nors vyras sako, kad jam patinka dukters būdas, ji – optimistė, visada suras išeitį. Dukrelė tikrai nebijo nesėkmės ir nenusivilia savimi. Veronika nebijo pralaimėti – tai mane žavi. Mokausi iš jos, nes pati, atrodo, kartais mirsiu iš sielvarto, kokia nevykusi esu.

Mokosi iš vaikų

Daug ko mokausi iš savo vaikų, nemažai jau išmokau. Mūsų Danielius – mąstytojas, intravertas, veltui žodžio nepaleis. Galbūt jis bijo suklysti, pirmas nesiverš į priekį, bet palaukęs, nuodugniai apmąstęs, pasakys taip, kad griūk negyvas. Jeigu jau daro, tai idealiai: taip pirštukus įtempia, kad varžybose pelno pirmą vietą! Panašus į dieduką, vyro tėvą, kuris viską apgalvoja iki smulkmenų.

О Gabrieliaus asmenybė dar formuojasi, netrukus pasirodys jo tikrasis „aš“ – bet ir jis mane jau moko. Išmokė kantrybės. Stebiuosi, koks jis meilus nepaisant karčios kūdikystės patirties. Gimusiam jam diagnozavo stuburo auglį, jis verkdavo, tik kai jau tikrai nebegalėdavo kentėti...

Ligoninėje visi tuo stebėjosi, o aš supratau: jeigu šis mažas žmogutis taip laikosi, kaip aš galiu verkšlenti? Kai, regis, daugiau nebegaliu, prisimenu tą laiką, kai staugiau į pagalvę, o pusės metukų sūnelį, jau atsigavusį po trijų stuburo operacijų, ketvirtąkart staiga išvežė į operacinę. Padariau viską, ką galėjau, kad tik tų komplikacijų nebūtų – ir vis tiek išvežė mano vaiką, pjovė per tą pačią vietą, per pilvuką... Pasijutau visiškai bejėgė, meldžiau Dievą, kad tik liktų gyvas. Tada ir prisakiau sau: kai bus blogai, prisimink tai, ir visos šiandienos bėdos atrodys vieni juokai.

Asmeninio albumo nuotr./Irinos Černiukės sūnelis Gabrielius
Asmeninio albumo nuotr./Irinos Černiukės sūnelis Gabrielius

Surasti atskaitos tašką

Fizikoje svarbu rasti yra atskaitos tašką, ir aš jį suradau gyvenime. Man tai diena, kai supratau, kad viskas Dievo valioje.

Fizikoje svarbu rasti atskaitos tašką ir aš jį suradau gyvenime. Man tai diena, kai supratau, kad viskas Dievo valioje. Palygink, ir žinosi, kad ištversi bet kokią naują bėdą.

Taip, po auglio pašalinimo mūsų mažajam liko paralyžiuotos kojytės. Bet su tokia diagnoze jis vaikštynėje bėgioja paknopstom, priešingai prognozei! Pats nusprendė, kad vaikščios! Tai paaiškėjo, kai atvežiau jam neįgaliojo vežimėlį. Galvojau – atėjo laikas: bando keltis ant rankyčių, tai jomis galės pats sukti ratus ir judėti savarankiškai. Bet nieko panašaus – net įsodinti jo į vežimą nepavyko! Šliaužti, netgi ropoti – prašom, ropom į tikslą, nors su tokia judėjimo negalia tai labai reta.

Gabrielius pats pasirinko atkakliai irtis pirmyn. Šiandien pirmąkart savarankiškai padarė kokius 5 žingsnius. Dar tik vandenyje, Santaros klinikų Reabilitacijos centro baseine, bet jo dugnu ėjo pats, nepalaikomas, nesiremdamas rankytėmis. Laikė pusiausvyrą, išbandė, ką reiškia vaikščioti. Manau, tai proveržis, o juk atrodė, kad teks visa tai mesti, nes ligoninės aplinkos Gabrielius tiesiog nepakenčia, nors naujoje vietoje, lopšelyje, iškart veržėsi ropoti prie vaikų ir žaislų.

Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru ir vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru ir vaikais

Šiandien esu laimingiausia pasaulyje! Mudu su Gabrieliu – ne ligoninėje, ne operacinėje, o namuose, mūsų tėtis parskrido savaitgaliui namo, kiti trys vaikai mane džiugina, o jeigu kartais ne – visi sveiki gyvi.

Tobulas vyras

O mano vyras išvis tobulas! Tai todėl, kad kadaise maldavau Dievą, kad duotų man gerą vyrą. O už ką Robertui atiteko tokia žmona, čia jau jo problemos – matyt, nemeldė Dievo geros (juokiasi). Na, bet jis sako, kad myli mane, ir aš tuo tikiu, nesiginčiju. Jis mūsų šeimos maitintojas, dirba užsienyje, labai ilgisi mūsų – bet kaip Lietuvoje tokiai šeimai išgyventi? Mudu susitikome, kai buvau 23-ejų magistrantė, visiškai subrendusi. Gerai, kad Robertas atsirado būtent tada – žinojau, kad noriu šeimos.

Štai atsakau į jūsų klausimą: vaikų norėjau dar vaikystėje, daug vaikų! Dėl to buvau nepopuliari tarp bendraamžių, kai berods šešerių ar penkerių kėlėme klausimą, iš kur atsiranda vaikai. „Nes suaugę bučiuojasi!“ – „Bet aš tai tų vaikų nenoriu.“ – „Ir aš ne...“ – „O aš noriu!“.

Taip, aš vienintelė norėjau vaikų, nors nedievinau jų ir prie svetimų nepuldavau: pirma juk turi priprasti prie vaiko, kaip ir prie bet kurio žmogaus. Tačiau visada randu su vaikais bendrą kalbą, gal todėl, kad jaučiuosi esanti jų lygio. Dirbti su vaikais man kaifas, pavyksta sudominti net chuliganėlius. Stovykloje buvo berniukas su autizmo sutrikimu, jo mama sakė – „na ne, manasis tikrai ne!“ Tačiau jis taip noriai, kruopščiai darė darbelius. Reikia kūrybiškumo, reikia gebėti vaikui tai pasiūlyti.

Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru
Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru

Žinojau, kad savų vaikų turėsiu keturis. Iš kur? Paauglės žaidėme žaidimą „Ateivi, papasakok mano ateitį“ ir „ateivis“ paporino, kad turėsiu keturis vaikus: pirma atsiras 3 vienas po kito, paskui – dar vienas, o mano vyras bus kitos tautybės, vardas iš raidės „R“.... Gal pati įsikalbėjau, bet Robertas yra lenkas, aš – rusė, jis pradžioje sakė, kad mums vieno vaiko užteks...

„Jau du? Tebūnie du, jei labai reikia... Trys? Na, reikia ir valstybei duoklę atiduoti“... O Gabrieliukas atsirado mums netikėtai. Prieš pat disertacijos gynimą jį pagimdžiau.

Apsiginti padėjo draugystė

Kai sūneliui gimus atsitiko ta nelaimė, mano disertacijos gynimas nusikėlė metams. Fizikos institute manęs nelaukė ir netrukdė, leido būti su kūdikiu ligoninėje, kiek reikės, o aš jau susitaikiau su mintimi, kad nebesiginsiu disertacijos: juk daktarinio darbo pabaiga sunkiausia, tam reikia jėgų, o po visų operacijų tų nebeturėjau.

Tačiau su vadovo ir kolegų pagalba pabaigiau, net apsigyniau. Man labai padėjo mano vadovas ir mokslo draugai! Buvo ir taip – raminu Gabrielių ant rankų, o buvęs bendrakursis spausdina, ką jam diktuoju... Stebiuosi savo draugais – jie sėdėdavo su manim vakarais, aukojo savo laiką... Mano vyras – inžinierius mechanikas, bet ir jam teko: turėjo išklausyti mano gynimosi repeticijas!

Draugystė, ištikimybė man labai svarbu. Internate taip troškau draugauti, tačiau ten patyriau ir skaudžių vaikiškų išdavysčių. Negaliu būti viena – galbūt iš čia tas noras turėti daug vaikų? Pati namuose augau kaip vienturtė, nes vyresnis brolis negyveno kartu. Jis dabar pasaulio čempionas svorių kilnojimo rungtyje, o pradėjo sportuoti dėl sveikatos bėdų.

Po treniruotės išeina pakylėta

Ne, aš tikrai nebūsiu kultūrizmo čempionė, bet man labai patinka sportuoti. Tik dabar, kai Gabrielius pratinasi prie darželio, jau galiu sau leisti lankyti treniruočių ir svorio numečiau. Treniruotės man pirmiausia atgaiva: išeinu pakylėta, žinau, kad esu sveikesnė, be vargo pakelsiu Gabrielių... Pačiai su savimi pabūti, su šunimi palakstyti – man to reikia! Vyro nėra name, tad paaimanuoju vyresnėliui: „Robertėli, aš stora, man reikia bėgioti, bėgsi rytoj kartu?“ Jis „pasirašo“ ir pareigingai kelia mane ryte, o aš – „Ne, tik ne šiandien...“ – „Mama, sakei, kad esi stora, todėl mums reikia pabėgioti.“ Stengiamės dėl to abu, kiek galim!

Tačiau griežti rėmai – ne man. Prisiverčiu kitaip, kalbindama save – „Na, tik pabandyk, bent žingsnelį padaryk, bent kilometrą nubėk...“ Mano vyras žino, kad manęs negalima spausti, negalima man drausti. „Keturių vaikų motina, ar išprotėjai – nusidažyti kasas žaliai??“. O aš: „Alio? Užrašykit mane, parašau, plaukų dažymui, ar žalių dažų turit?“ Visada norėjau žalių plaukų, nes mano juodi (juokiasi).

Mamos fizika ir metafizika

Dėl kitų dalykų mudu su vyru gerai sutariame. Robertas geba viską nuleisti juokais, ir būtent tada, kai to reikia. Žino, kada juokauti negalima, o jei man užeina „didysis pyktis“, neatsako tuo pačiu, leidži ramiai pabūti vienai. Štai ir dabar, vos iš lėktuvo išlipusiam, pranešiau, kur vyksim, kad jam teks pasaugoti miegantį Gabrieliuką mašinoje, kol duosiu interviu... Taikiai atsiduso ir atsivertė nešiojamąjį kompiuterį.

Kol nežinai, kad visoms kyla blogų minčių, galvoji, kad esi baisi motina, bet, pasirodo, ne viena tokia...

Esu emocinga, nors ir uždara, bet taip norisi pasakyti, kodėl ryžausi viešai kalbėti – juk tai man visiškai nauja patirtis. Kai susidūriau su vaiko negalia neradau sau vietos, visur ieškojau pagalbos. Juk, susidūrus su tokia diagnoze, pasaulis sugriūna: kaip išbūti, kaip gyventi su tokiu skausmu? Kaip priimti savo kūdikio negalią?

Tačiau pagalbos neradau, niekas man neatsakė, nors ir psichologės klausiau, ir internete naršiau. Kodėl nėra šveičiamosios literatūros apie tai, ką mamos išgyvena tokias atvejais? Kaip gebėti grįžti į darbą, gyventi toliau? Kodėl apie tai niekas nekalba atvirai, nerašo? Tik Niko Vujičičiaus knygoje radau vieną puslapį – kaip jo mama priėmė jį tokį, be rankų ir kojų. Kol nežinai, kad visoms kyla blogų minčių, galvoji, kad esi baisi motina, bet, pasirodo, ne viena tokia... Tokia jau žmogaus, moters, mamos fizika ir metafizika.

Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru ir vaikais
Asmeninio albumo nuotr./Irina Černiukė su vyru ir vaikais

Žinoma, mūsų vyresnėliams taip pat nėra lengva, jie dėl Gabrieliuko labai stengiasi – visi kol kas šokame pagal mažiausiojo dūdelę. Tačiau dabar jie kitaip žiūri į bendraamžius su intelekto negalia, kurie jau ateina į klasę. Robertas mokytojai su tokiu klasės draugu padeda tvarkytis, nors pykdavo – kodėl jis toks, vaikai iš jo juokiasi! „O tu mėgink stabdyti patyčias“ , – sakau.

Vaikai su negalia integruojami tam neparuošus nei suaugusiųjų, nei kitų vaikų, o žmogaus pasaulio pažinimo pamokose nėra net skyrelio apie negalią! Yra vaikų lytinis švietimas – kodėl gi švietimo apie negalią nėra? Mes šeimoje kalbamės apie tai. Nežinia, kas bus ateity, visko dar bus... Bet nebepametu savojo atskaitos taško. Šiaip ar taip, šį savaitgalį būsime visi kartu, ir aš esu laimingiausia pasaulyje žmona ir mama...“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką