Sekite 15min Google
„Mano vaiką pamiršta. Aš to nenoriu“, – šie vienos mamos žodžiai įstrigo paramos ir labdaros fondo „Tuk Tuk Širdele“ vadovei Alinai Šiaulevičiūtei.
Vaikas visada liks gyvenimo dalimi
Šie žodžiai labai tiksliai pasako tai, ko kartais nesupranta vaiko netekties nepatyręs žmogus: mamai nėra „buvusio vaiko“. Vaikas buvo ir visada liks jos gyvenimo dalimi. Todėl kartais didžiule pagalba tampa visai ne patarimas, kaip gyventi toliau, o paprastas leidimas prisiminti, ištarti vardą, papasakoti istoriją, verkti ir nebūti skubinamai pasijusti geriau, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Būtent tokią erdvę mamoms kuria „Tuk Tuk Širdele“. Rugsėjo 5-ąją Utenos rajone, Birutės vienkiemyje, moterys vėl susitiko stovykloje, kurioje svarbiausia buvo ne programa ir ne pramogos, o galimybė pabūti kartu.
„Šios stovyklos nėra pramoga. Jos mamoms reikalingos kaip oras ir vanduo“, – sako A. Šiaulevičiūtė.
„Lyg šiltas sriubos dubenėlis alkstančiam“
Paramos fondo narė Birutė Wish, mamas stovyklose matanti iš labai arti, jų reikšmę apibūdina itin paprastu, bet stipriu palyginimu.
„Mamų susitikimus stovykloje palyginčiau su šiltu sriubos dubenėliu alkstančiam. Čia netampi sotus ir pasveikęs visam laikui, bet pokalbis ir buvimas kartu su kitomis mamomis, kurios kaip niekas kitas supranta tavo pasaulį, pamaitina tave psichologiškai ir emociškai“, – sako ji.
Stovykloje nereikia matuoti, kiek laiko jau kalbėjai apie savo vaiką. Nereikia jaudintis, kad kitam žmogui tavo skausmo pasidarė per daug. Čia niekas neklausia, kodėl vis dar verki.
„Čia gali apie savo išgyvenimus ir skausmą kalbėti tiek, kiek norisi ir kiek reikia – visada bus kas klauso ir atliepia. Čia nėra tų kasdienybėje užduodamų klausimų ir patarimų: „Kiek dar verksi?“, „Užtenka jau – gyvenk toliau“, „Paleisk“, „Pamiršk jau“. Mes visos kartu mokomės prisijaukinti savo patirtį ir naują realybę po truputį, per skausmo patirtimi vienijančią bendrystę“, – pasakoja Birutė.
Kartais tai yra vienintelė vieta, kurioje mama gali būti tokia, kokia tą dieną yra – stipri arba visiškai palūžusi, kalbanti arba tylinti, besijuokianti ir po kelių minučių verkianti.
Mamai nebūna „buvusio vaiko“
A. Šiaulevičiūtės išgirsta frazė „Mano vaiką pamiršta“ Birutei gerai pažįstama iš daugelio pokalbių.
„Mamai nebūna buvusio vaiko. Ir tikrai be galo skaudu, kad netektis kitų atmintyje jį tarsi išbraukia. Atrodo, kad jeigu apie jį nebekalbi, tai skausmas negrįžta, dingsta. Anaiptol“, – sako ji.
Pasak Birutės, mintys apie išėjusį vaiką mamą gali lydėti nuolat. Ne todėl, kad ji nenori gyventi toliau, bet todėl, kad meilė vaikui kartu su jo mirtimi nesibaigia.
Kartais artimieji vaiko vardo vengia iš gerų paskatų – bijodami priminti, sužeisti, pravirkdyti. Tačiau moterims, kurios su šia netektimi gyvena kiekvieną dieną, tyla gali skaudinti dar labiau.
„Nebijokite tarti vaiko vardo, nes kartais vien tik jo nuskambėjimas kitų lūpose užklijuoja pleistrą ant širdies“, – sako Birutė.
„Aš išnaudojau savo aplinkos išklausymo limitą“
Net ir mylintiems artimiesiems ilgainiui gali būti sunku išbūti šalia tokio skausmo. Jie nori padėti, tačiau ne visada žino, kaip. Vienos į stovyklą atvykusios mamos žodžiai Birutei ypač įstrigo.
„Ji labai tiksliai pasakė: „Aš išnaudojau savo aplinkos išklausymo resursus ir limitą, todėl esu čia.“
Pasak Birutės, būtent todėl kitos panašią patirtį išgyvenusios moters buvimas šalia gali būti toks svarbus.
„Mama turi ypatingą ryšį su vaiku, nes jis atėjo iš jos ir per ją. Jos išgyventas skausmas yra nepaprastai gilus ir greičiausiai nebaigtinis. Todėl kalbėti lengviau su kitomis mamomis, kurios jaučia tą patį. Žinai, kad tavęs nesmerks, neskubins pabaigti temos. Jautiesi saugi prisipažinti net apie tamsiausias savo mintis“, – sako ji.
A. Šiaulevičiūtei ši bendrystė yra viena svarbiausių fondo veiklos prasmių. Pati su sūnumi išgyvenusi gydymą vaikų onkohematologijos skyriuje, ji puikiai prisimena, ką reiškia mamai išgirsti žinią apie sunkią vaiko ligą ir gyventi su baime dėl jo.
Todėl šiandien fondo žinutė mamoms paprasta: mes esame šalia ne tam, kad pasakytume, kaip jos turi jaustis, o tam, kad jų skausmas bent trumpam nebūtų nešamas vienumoje.
Atvykus net oras atrodo sunkus
Pokytis stovykloje ne visada matuojamas dideliais dalykais. Kartais jis telpa vienoje šypsenoje.
„Tik atvykus mamoms į susitikimą jauti net oro svorį. Visų istorijos tokios, kad klausant gumulas gerklę spaudžia. Bet atsisveikinant būna jausmas, kad visos iš savo tempiamo sunkumų maišo ištraukė po akmenėlį ir paliko čia“, – pasakoja Birutė.
Po paskutinės stovyklos Birutę ypač sujaudino vienos mamos žinutė. Moteris šešiolika metų nuolat rūpinasi sunkią negalią turinčiu vaiku. Grįžusi iš stovyklos ji parašė vos vieną sakinį:
„Kai grįžau, mano vyras nusivežė mane pavakarieniauti.“
Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo. Vakarienė dviese. Tačiau šešiolika metų gyvenant nuolatinio budėjimo režimu tai gali būti milžiniškas žingsnis.
„Po šešiolikos metų nuolatinio budėjimo prie savo vaiko ji žengė žingsnį atsigręžti į save. Ir kaip gražu, kad vyras jos lengvėjimą pasitinka taip laukdamas. Labiausiai linkiu, kad mamos, susigrąžindamos sau šviesą, ją parsineštų į savo namus ir tai pajustų visa jų aplinka. O ypač šeima“, – sako Birutė.
Tai ir yra viena sunkiausiai išmatuojamų tokių stovyklų verčių. Mama išvažiuoja ne „pasveikusi“. Vaiko netektis neišnyksta, sergantis ar negalią turintis vaikas grįžus namo ir toliau reikalaus rūpesčio, tačiau mama gali grįžti turėdama truputį daugiau jėgų.
Tai ne pramoga – tai savitarpio pagalba
Ne kiekviena mama turi galimybę reguliariai lankyti individualią psichoterapiją, todėl Birutė šias stovyklas pirmiausia vadina savitarpio pagalbos vieta.
„Mes ne tik dalijamės savo istorijomis ir išgyvenimo būdais. Čia dalijamės gerosiomis praktikomis, čia užsimezga draugystės, todėl mamos tiesia viena kitai pagalbos ranką ir po stovyklų. Bet visa ko esmė – čia patiriamas jausmas, kad esi ne viena. Ir tai labiausiai sustiprina“, – sako ji.
Viena auka – dar viena galimybė mamai atsikvėpti
Kad mama galėtų bent vienai dienai ištrūkti iš ligoninių, slaugos, gedulo ar nuolatinio rūpesčio kasdienybės, kažkas turi pasirūpinti vieta, kur ji galėtų atvykti. Visa tai „Tuk Tuk Širdele“ gali suteikti tik tada, kai prie fondo prisideda žmonės ir verslai.
„Mes norime, kad atvykstančios mamos bent vienai dienai atsikvėptų nuo viso savo kasdienio pasaulio. Viena diena atokvėpio – ir mama sugrįžta pasipildžiusi resursų save dovanoti šeimai, darbui, visuomenei. Todėl kiekviena auka mums leidžia vėl susitikti“, – sako Birutė.
„Tuk Tuk Širdele“ negali panaikinti šių moterų skausmo, sugrąžinti išėjusių vaikų ar pakeisti sunkios diagnozės. Tačiau fondas gali pasirūpinti, kad mama su tuo neliktų viena. Kiekviena auka leidžia surengti dar vieną susitikimą, priimti dar vieną mamą, padėti jai bent trumpam padėti savo nešamą naštą ant žemės ir atsikvėpti.
Fondo vadovė A. Šiaulevičiūtė sako, kad už kiekvieno tokio susitikimo stovi ne tik fondo komanda, bet ir žmonės, kurie savo parama leidžia jam įvykti. „Noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienam žmogui, kuris prisideda prie „Tuk Tuk Širdele“ veiklos, aukoja fondui ir padeda mums suteikti mamoms galimybę susitikti.
Jūs net neįsivaizduojate, ką keičiate. Jūsų parama tampa galimybe vienai mamai sutikti kitą mamą. Išsikalbėti. Būti išgirstai ir suprastai. Ištarti savo vaiko vardą. Prisiminti. O kartais – tiesiog kelioms valandoms atsikvėpti ir pajusti, kad viso to nereikia nešti vienai.
Mes keliaujame per Lietuvą ir norime pasiekti dar daugiau mamų. Norime, kad galimybė ateiti į tokią bendrystę nepriklausytų nuo to, kur moteris gyvena ar kiek ji pati gali sau leisti.
Todėl labai kviečiu sustoti ties šiomis istorijomis. Perskaityti. Išgirsti. Ir galbūt pagalvoti, ar galite prisidėti, nes niekam iš mūsų rytojus nėra pažadėtas. Kartais net nesusimąstome, kaip greitai gyvenimas gali pasikeisti ir kaip stipriai tada gali reikėti kito žmogaus, kuris tiesiog būtų šalia.
Ačiū kiekvienam, kuris padeda mamoms susitikti. Ačiū, kad padedate joms žengti dar vieną mažą žingsnelį pirmyn“, – sako A. Šiaulevičiūtė.
Paramą fondui „Tuk Tuk Širdele“ galima skirti:
LT29 7044 0901 0840 6338
