Pasak sociologų ir kitų specialistų, kurių darbas – spręsti demografinius klausimus, tam, kad mūsų tauta neišnyktų, šeimose turėtų būti mažiausiai po tris vaikus; vienas ateityje pakeistų mamą, antras tėtį, o trečio reikia šalies gyventojų skaičiui didinti. Bet šitaip galvoja statistikai, o kaip geriau pačiai šeimai?
Šiuo atveju sutuoktiniai dažniausiai kalba apie du dalykus: pinigus, kurie būtini norint išlaikyti šeimą ir psichologinį klimatą šeimoje (vaikų tarpusavio santykius).
Šeima, kurioje vaikų nėra
Šiais laikais toks šeimos variantas pasitaiko vis dažniau. Aišku, kartais vaikų neatsiranda dėl vieno iš sutuoktinių sveikatos (pvz., nevaisingumo), tačiau jei priežastis tik ši, dažniausiai pora randa būdą, kaip vaikelį turėti: įvaikina, išmėgina dirbtinį apvaisinimą ir t. t. Tačiau tikrai yra šeimų, kurios visiškai sąmoningai pasirenka gyventi be vaikų. Gerai tai ar blogai, sunku atsakyti. Vaikui, be jokių abejonių, geriau, kai žmonės, kurie nenori vaikų, jų ir negimdo, nepasiduoda aplinkinių spaudimui - esą tai neišvengiamai būtina.
Šeima, kurioje vienas vaikas
 |
| Fotolia nuotr./Mama ir vaikas |
Tai labiausiai paplitęs šeimos modelis, ypač didmiesčiuose. Dažniausiai tėvai, palaikantys būtent tokią šeimos struktūrą, teigia, kad tokį jų sprendimą lemia materialinės ir praktinės priežastys. Lėšų išties reikia visai nemažai, jei tėvai nori vaikui namuose skirti atskirą kambarį, ateityje sumokėti už mokslus, padėti atžalai įsigyti būstą ir pan.
Kad ir kaip tai svarbu, svarbi ir psichologinė aplinka, kurioje vaikas auga. O vienintelis vaikas šeimoje – tai dažniausiai toks vaikas, ant kurio pečių gula pernelyg dideli tėvų lūkesčiai, iš kurio daug reikalaujama, kuris yra labai daug ko mokomas ir pernelyg prižiūrimas. Paprastai tokiam vaikui auklėti tenka per daug suaugusiųjų – juk jis neretai dar ir visiems seneliams yra vienintelis vaikaitis... Žinoma, tai ne visada yra blogai, nes toks vaikas gauna daug dėmesio ir labai neblogą intelektualinį pagrindą, kadangi su juo daug ir aktyviai bendraujama. Tačiau ko iš jo laukiama mainais? Jis privalo mokytis geriau už kitus, privalo įstoti į geriausią universitetą, jis ... privalo, privalo, privalo. O jam kartais taip norisi tiesiog pabūti vaiku, paprasčiausiai pažaisti ir pakvailioti. Deja, to daryti nėra su kuo, nes tėvams neįdomu... Štai jis ir pradeda prašyti sesutės arba broliuko.
Kalbėdami apie pinigus, turėtume savęs paklausti: ar antrojo vaikelio gimtis tikrai jau taip smarkiai pablogins šeimos finansinę padėtį? Gal ir reikės šiek tiek susiveržti diržus, kai teks vyresnėlį leisti į mokyklą arba jam stojant mokytis į aukštąją. Tačiau paprastai daugelis su šia situacija puikiai susidoroja. Kaip sakoma, Dievas duoda burną, duoda ir duonos...
Neturite galimybės vaikams skirti po atskirą kambarį? Tai tikrai ne pasaulio pabaiga. Juk daugelis tėvų ir patys užaugo ankštuose sovietinių blokinių namų buteliuose. Ir nė vieno nei ego, nei psichika dėl to nenukentėjo. Netgi atvirkščiai keli broliai ir seserys smagiai sau stumdėsi viename kambaryje, kol baigė mokyklą ir užaugo visaaverčiai žmonės. Galbūt netgi laimingi, ir draugiškesni nei tie šiuolaikiniai vaikai, gyvenantys, regis, idealiomis sąlygomis, nuosavuose gražiai įrengtuose kambariuose.
Šeima, kurioje du vaikai
 |
| Fotolia nuotr./Šeima |
Tai irgi gana populiarus šeimos modelis. Dažniausiai tėvai sprendimą gimdyti antrą vaiką priima dėl ganėtinai paplitusios visuomenės nuostatos: „Šeimoje turi būti du vaikai – mergaitė ir berniukas.“ Situacija, kai šeimoje du vaikai, kai kurių vaikų psichologų nuomone, kiek labiau palanki vyresnėliui, ypač tada, kai skirtumas tarp vaikų didesnis nei penkeri metai. Šiuo atveju vyresnis vaikas, be pavydo, patiria ir nemenką palengvėjimą: palengvėja lūkesčių ir pernelyg didelio suaugusiųjų dėmesio našta. Blogiau tai, kad dviejų vaikų šeimoje galimi gana ryškūs „vyresnėlio“ ir „mažėlio“ vaidmenys, su šia žyme vaikai užauga, o tai turi įtakos kuriant santykius su kitais žmonėmis, su sutuoktiniu taip pat. Be to, kartais du vaikai šeimoje būna tarsi paskirstomi: šitas – mamos, o šitas – tėčio. Tai irgi šiek tiek trikdo vaikus, sukelia papildomų rūpesčių jų tarpusavio santykiams. Laimei, auklėjimo klaidų galima išvengti ir tuomet šeimoje neliks kliūčių atžaloms darniai vystytis ir augti.
Šeima, kurioje trys vaikai
 |
| Fotolia nuotr./Vaikai |
Gimus trečiajam vaikui, mažėja minusų, įprastų šeimoms, auginančioms du vaikus, todėl vertindami vaikų psichologinį vystymąsi galime sakyti, kad geriausios būtent tos šeimos, kuriose auga trys ar daugiau vaikų. Tačiau šiuo atveju paprastai iškyla kitų rūpesčių. Ar šeima pajėgs visiems vaikams suteikti reikiamą išsilavinimą? Juk vaikams svarbu ne tik valgis ir drabužiai (tam pinigų paprastai užtenka), bet ir išsilavinimas, papildomi užsiėmimai, pomėgiai, kultūrinis gyvenimas (kinas, teatras). Jei trečiojo vaiko atsiradimas smarkiai pablogina šeimos ir jau esančių dviejų vaikų gyvenimo sąlygas, visi psichologiniai privalumai gali nublankti.
Ketvirtojo ar net penktojo vaikelio gimimas šeimoje dažniausiai jau ženkliai nebekeičia šeimos psichologinio klimato.
Kas geriau?
Į šį klausimą, kaip ir į daugelį kitų apie šeimos planavimą, vieno atsakymo nėra ir negali būti. Skiriasi žmonių gyvenimo sąlygos, santykiai su vaikais, vaikystės patirtys. Dažnai tėvai, kalbėdami, kiek jie norėtų vaikų, atsako prisimindami savo vaikystę. „Aš augau viena ir man buvo liūdna, todėl norėčiau dviejų ar daugiau vaikų, kad jie nebūtų tokie vieniši kaip aš.“ – „Turėjau jaunesnę seserį, jai tekdavo visas tėvų dėmesys – nenorėčiau, kad tai patirtų mano vaikas, todėl mums užteks vieno.“ – „Aš noriu viską padaryti teisingai, todėl mes turėsime tris vaikus, nes taip jiems bus geriausia“... Bet ar trys vaikai šeimoje garantuoja, kad ateityje nekils psichologinių keblumų? Tikrai ne. Ar galima vienturtį vaikelį išauginti taip, kad jis nepatirtų aukščiau aprašytų suaugusiųjų klaidų? Tikrai taip. Ar jis prašys broliuko ar sesutės? Tikriausiai taip, o ką jam atsakysite – spręsti jums...
Taip pat skaitykite:
