Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 26d. 19:30

Kun. Ričardas Doveika: „Kodėl dauguma vyrų šlaistosi su buteliu rankoje? Atsakymas – jų niekada nereikėjo šeimoje“

Šeima.
123RF.com nuotr. / Šeima.

„Kada jūsų vaikas pradėjo tolti nuo jūsų? Sulaukęs pilnametystės? Ne – tą pačią akimirką, kai jis pradėjo šliaužioti“, – Vilniuje vykusioje konferencijoje „Atsakinga tėvystė“ susirinkusioms mamoms ir tėčiams kalbėjo kunigas Ričardas Doveika.

Pateikiame keletą dvasininko minčių iš pranešimo tema „Stebintys ir stebinantys: jei gyvensiu pagal Jūsų pavyzdį, mama ir tėti, tai kas Jūs tokie?!“

Vidinis klimatas, vidinė šventovė, kuri susiformuoja namuose, ir tampa tuo, kas padeda šeimoje siekti darnos ir komandos, arba iš tikrųjų šeimos gyvenimas tampa didžiuliu iššūkiu, kai pasiduodame turbūt bene didžiausiai šiandienos epochos mąstysenai. Anksčiau mes turėjome namuose šunį, katę – tai buvo augintiniai. O dabar jie šeimos nariai, o vaikai pavirto augintiniais, kurie lyg tarp kitko kartais atsiranda pas mus namuose.

Todėl savo pranešimu aš, kaip kunigas, kaip krikščionis, kaip bendruomenės vadovas, į kurį daugelis kreipiasi „Dvasiškasis Tėve“, kaip krikšto tėtis (dviejų brolio dukrų. – Aut.), net ir fiziškai nepatirdamas tėvystės, bet išgyvendamas Tėvo slėpinį, noriu pažvelgti, kas iš to lobyno šiandien yra pasemiama ir gali tapti nuostabia versme mums visiems.

Laimos Druknerytės nuotr./Kunigas Ričardas Doveika
Laimos Druknerytės nuotr./Kunigas Ričardas Doveika

Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs gilius ir nuostabius žodžius: „Iš daugybės kelių šeima yra pirmasis ir svarbiausias. Tai bendras kelias, bet ir ypatingas, absoliučiai nepakartojamas, kaip nepakartojamas yra ir kiekvienas žmogus.“ Kelias, iš kurio žmogus negali iškrypti – juk į pasaulį jis paprastai ateina šeimoje. Todėl, galima sakyti, kad už savo buvimą žmogumi jis turi būti dėkingas šeimai.

***

Jeigu šeimos nėra, į pasaulį atėję žmogus randa nerimą keliančią skaudžią spragą, kuri apsunkins visą jo gyvenimą.

***

Šiandienos moderniame pasaulyje, viešojoje erdvėje Bažnyčios erdvė tapo vienintele, į kurią susirinkus skirtingiems, kitoniškiems žmonėms, nuskamba visus suvienijantys žodžiai – žodžiai, kuriuos dažniausiai mes girdime šeimoje: „Broliai ir seserys“. Taigi šiandien, XXI amžiuje, bažnytinė erdvė alsuoja šeimos erdve. Broliai ir seserys – skirtingi, bet tų pačių šaknų; kitoniški, bet dėl to paties susirinkę; turintys asmeninius poreikius, bet išgyvenantys tarpusavio vienybę ir bendrystę – bendruomenę, šeimą, Bažnyčią.

***

„Stebintys ir stebinantys: jei gyvensiu pagal Jūsų pavyzdį, mama ir tėti, tai kas Jūs tokie?!“ – būtent ši tema kviečia praskleisti uždangą ir pažvelgti į vidinius šeimos narių vaidmenis, santykius, lūkesčius bei tikrovę, kuri tampa ateities kartos versme ir šaltiniu. Svarbu dar kartą atsigręžti į pamatines šaknis, iš kurių auga šeimos kamienas ir skleidžiasi medžio šakos, brandindamos savo syvų vaisių.

Kai metai iš metų vyras girdi „patylėk“, „nekalbėk“, „neįdomi man tavo nuomonė, kai reikia tvarkytis“, jis neapsikentęs išeina iš namų.

Šiandien daug diskutuojama apie tėvų vaidmenį, apie gimstančias vaikų kartas, kurioms atrandame skiriamus apibendrinimus: X karta, Y karta, Z karta. Nagrinėjama tai įvairiais pjūviais bei metodais, prognozuojama ir svarstoma ateities tematika.

Ir visa tai – žvilgsnis iš aplinkos, iš šalies į vidinį šeimos gyvenimą-sugyvenimą, vaikų buvimą-nebuvimą, sutuoktinių savirealizaciją arba stagnaciją, pašaukimą ir būtinybę, kelią ir naštą ir t. t.

Šiandien šeimos ir savo namų viduje savasties tapatumo, vaidmenų pasidalinimo, šeimos modelio schematikos ieško kiekviena šeima. Ir girdimas nesustabdomas plintantis garsų fonas erdvėje – supermamos, supertėčiai, tobuli supervaikai, superkarta – kaip priešprieša nemažai tikrovės masei ir elgsenai – nevėkšlos, nesugebantys, nesuteikiantys, išmetantys, neįvertinantys, nepasirengę kaip seniau, kai patys augom, kai patys mušimu buvom auklėjami.

Visoje šioje garsų ir nuomonių, ieškojimų, ginčų, teiginių ir išvadų gausoje iškyla būtinybė asmeniniam kalbėjimui: o ką tu apie visa tai sakai? Apie save šeimoje – ko tikiesi, ko sieki, ko trokšti? Apie sutuoktinį ar sutuoktinę – ko ieškote, kurlink einate? Apie vaikus – ar tai prievolė, kylanti iš pareigos, būtinybė? O gal tai trukdis realizuojant save? Ar tai atradimas savęs, ar vergystė už neįvertinimą? Dovana ar nuosavybė? Mes kartu ar atskirai po vieną?

Kiek kartų šeimoje iškyla šita dilema – šitie vaikai mūsų ar mano? Mano sūnus, o tavo dukra? Žinau ar visgi žinome?

***

Kaip kunigas pastebiu, kaip stipriai yra nukentėjusi vyriškoji tėvystė. Kiek daug matome miesteliuose, kaimeliuose vienišų tėčių, senelių, su buteliu rankoje šmirinėjančių kaip šešėliai, nors jie turi namus, vaikus, anūkus. Kodėl šiandien didžioji dalis tų vyrų, išėjusių su buteliais į miestų ir miestelių gatves, ten šlaistosi? Atsakymas labai paprastas – jų niekada nereikėjo šeimoje, namuose.

Tave visą laiką vadins išlaikytine ir rizikuojančia iškristi iš darbo rinkos. Ką daryti? Motinos, tėvo meilę reikia pakeisti surogatais – aukle, auklyte.

Ką tokie vyrai girdi? „Aš pati žinau, kaip geriau vaikus auklėti, tu nesikišk!“, „Aš pati puikiai nuspręsiu, ko reikia mano vaikui, o tu eik, užsiimk savo darbais – žiūrėk, gyvuliai nešerti, padargai nesutvarkyti, laukai nearti“, „Aš pati nuspręsiu, kas mano vaikui geriau, o tu dabar patylėk. Nes tik parėjai iš darbo, o man reikėjo visą dieną vargti. Penkias minutes čia superherojumi tėčiu pabuvai, tad patylėk. Aš pradėjau, aš ir pabaigsiu šitą reikalą“...

Kai metai iš metų vyras girdi „patylėk“, „nekalbėk“, „neįdomi man tavo nuomonė, kai reikia tvarkytis“, jis neapsikentęs išeina iš namų. O kadangi negali būti vienas, jis įsitaiso „draugą“ – tą, kuris tampa alkoholizmo, susvetimėjimo, ankstyvos mirties, vėžinių susirgimų priežastimi, o skaudžiausia – ir savižudybių. Kiek vyrų Lietuvoje nusižudo? O nusižudo dėl to, kad jiems šeimoje vietos nebuvo. Patylėk. Tavo nuomonė dabar nereikalinga. Eik.

***

Mūsų ar mano? Žinau ar žinome? Darni komanda ar aklas vaidmenų pasiskirstymas? Galima daugybę dėlionių dėlioti, bet norisi stabtelėti ir pažiūrėti į visą šią tikrovę vidiniu – širdies, tikėjimo, Bažnyčios mokymo ir tradicijų – žvilgsniu. Ir apskritai – ar toks žvilgsnis dar turi vertę šiandienos kultūros ir epochos kontekste bei šiandienos žmonių sąmonėje? Juk nuomonių pasiūla viršija ieškančiųjų paklausą.

Bet pradžioje taip nebuvo. Stebintys ir stebinantys. Tai žodžiai apie tėvus ir vaikus, tai savęs atradimas ir atpažinimas, apsisprendimas ir veikla. Komanda, branduolys ar tik bevaisis mėginimas ir gyvenimą lydinti nuoskauda – netikę tėvai, nepateisinę lūkesčių vaikai?

Negalime pamiršti, kad pasirinkdami santuokos ar šeimos kelią, mes pirmiausia realizuojame savo prigimtinį, egzistencinį ieškojimo atradimą.

Centre išvystame porą – tėvą ir motiną – drauge su visa jų meilės istorija. Juk išties Kūrėjas iš pradžių sukūrė vyrą ir moterį. Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie žmonos, ir du tampa vienu kūnu. Čia atsispindi pamatinė žmonių poros tikrovė – komanda, branduolys, vienas kūnas. Pora, kuri myli ir duoda pradžią gyvybei, yra tikra, gyva skulptūra, gebanti išreikšti Dievo kūrėją ir išganytoją. Todėl vaisinga skulptūros tarpusavio meilė tampa Dievo vidinės tikrovės simboliu. Gyva bendrystės skulptūra. Vieninga ir nedaloma tikrovė, skirtingumo ir kitoniškumo derinys stebina stebinčius.

Iš tiesų – žmonių poros gebėjimas duoti pradžią gyvybei yra kelias, kuriuo rutuliojasi išganymo toliai. Mūsų Dievas savo giliausiame slėpinyje yra ne vienatvė, bet šeima, nes jis kaip toks yra tėvystės, sūnystės ir šeimos esmė. Esmė, kuri yra Meilė.

***

Ką daro nerimą išgyvenantis žmogus? Jis ieško sau tinkamo bendrininko, gebančio išsklaidyti ramybės neduodančią vienatvę, kurios nenumaldo niekas kitas, kaip kitas žmogus. Čia slypi didžiulė tiesa – pats žmogus stebi ir stebina, leidžiasi būti pastebėtas ir stebimas, atsiduoda pasitikėdamas ir atranda priimdamas, tampa dovana ir priima dovaną. Šiandien labai svarbu nupūsti dulkes nuo šitos tiesos – vienas kitam esame dovana, išreikšta ir priimta. Mes esame būtent priežastis kiekvienam būti asmeniškai.

Manau, kad šiandienos šeimą sukuriančių žmonių sąmonėje tampa būtina tai naujai apmąstyti, atrasti, įasmeninti, o galbūt naujai prisijaukinti, bet būtina realizuoti. Negalime pamiršti, kad pasirinkdami santuokos ar šeimos kelią, mes pirmiausia realizuojame savo prigimtinį, egzistencinį ieškojimo atradimą. Tai reikšmingas patirties etapas, vedantis į bendrą ateitį – tėvystės, motinystės kelią.

***

Namuose, kur už stalo sėdi vyras ir žmona, yra ir vaikų, kurie lyg alyvmedžio atžalos, kupini energijos ir gyvastingumo. Tėvai yra tarsi namo pamatas, o vaikai – lyg šeimos gyvieji akmenys. Reikšminga, kad Senajame Testamente antras pagal dažnumą po dievybę žyminčio žodžio „Jahvė“ yra žodis „vaikas“, „sūnus“. Net Biblijoje pagal svarbumą antras žodis po Dievo yra Sūnus. Taigi vaikų dovana visuomet yra aukštinama įvaizdžiais, susijusiais su namo statyba ir su socialiniu, netgi komerciniu gyvenimu, verdančiu prie miesto vartų. Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato.

Vaikai iš tikrųjų yra Dievo dovana, o įsčių vaisius yra palaiminimas. Lyg strėlės galiūno rankoje yra jaunystėje žmogui gimę vaikai. Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių. Jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose. Tokie įvaizdžiai išties atspindi senovės visuomenės kultūrą. Tačiau vaikų buvimas kiekvienuose namuose yra šeimos pilnatvės ženklas.

***

Vienas kitą stebintys ir stebinantys sutuoktiniai tampa versme ateities ir paties Dievo palaiminimo, vaikų, kurie tampa žmogaus ieškojimo ir atradimo pilnatvės patyrimu. Vaikai tampa grožio antspaudu, kuriuo antspauduojama sutuoktinių tarpusavio meilės ir atsidavimo tiesa. Taigi vaikas, kurį augini, yra tavo ateities ir tavo pasirinkimo antspaudas. Vaikas visuomet yra šeimos antspaudas.

Jei norime vaikams parodyti, kad tėtis ir mama yra gyvenantys dėl vaikų, leiskime vaikams pamatyti tėvų bendrystę, tikėjimo vienas kitu tarnystę. Kas atsitiks, kai vaikas pamatys pasiruošusius miegoti tėvelius, vienas kitą palaiminančius kryžiaus ženkleliu ant kaktos? Ką vaikas įsidės į savo sąmonę matydamas, kad tėtis ir mama prieš miegą vienas kitą pabučiuoja? O ką supras, jei išsigandęs tamsos įslinks į tėvų miegamąjį ir pamatys, kaip tėtis ir mama bando užmigti vienas kitą apsikabinę? Vaikas supras, kad šitie du iš tikrųjų nubus ir dėl manęs kitą dieną. Ir tada miegoti tamsoje nėra baisu, nes bus, kas dėl manęs nubunda ryte.

***

Kada jūsų vaikas pradėjo tolti nuo jūsų? Sulaukęs pilnametystės? Ne – tą pačią akimirką, kai jis pradėjo šliaužioti.

Mūsų vartojami terminai yra keistoki, bet mes su jais taip susigyvenome, kad pamąstymui reikėtų nupūsti dulkes. Jūs, mamos, kai laukiatės vaikelio, esate išleidžiamos motinystės atostogų. Dvejiems metams! Atostogų! O ką už tai gaunate? Valstybės skiriamą pašalpą. Ir ką girdite iš visuomenės? Esate išlaikytinės. Ir kodėl reikia samdyti kuo greičiau auklę? Nes negalite iškristi iš darbo rinkos. Tu išeini motinystės atostogų. Ir kas? Ką gi tu veiki? Juk tu tik vaiką pagimdei ir auginai dvejus trejus metus. Už tai dar valstybė tau davė pašalpą, nesvarbu, kad visą gyvenimą mokesčius moki.

Tave visą laiką vadins išlaikytine ir rizikuojančia iškristi iš darbo rinkos. Ką daryti? Motinos, tėvo meilę reikia pakeisti surogatais – aukle, auklyte. Gerai, jei yra senelis, močiutė, o jeigu ne?

Tai tikro poveikio vaikui reali pradžia. Visas šias problemas turi ir gali sumažinti vaiko tėtis, nes visiško saugumo suteikimas moteriai yra svarbiausias vyro tikslas tuo metu.

***

Vaikystėje susiformuoja beveik visi pagrindiniai asmenybės bruožai ir charakterio savybės, išskyrus tuos, kurie atsiranda tam tikrame amžiuje, palaipsniui įgyjant gyvenimo patirtį. Tėvai yra pirmieji mažylio auklėtojai, mokytojai, todėl jų vaidmuo yra svarbiausias. Bendraudamas su tėvais ir sekdamas jų pavyzdžiui, mažylis mokosi pažinti aplinką, kaupia patirtį bei įsisavina asmeninio elgesio normas. Jeigu šeimoje dominuoja meilė, gerumas, savitarpio supratimas, rūpestis, mažylis bus imlesnis auklėjimo poveikiui, ramesnis, jausis saugus ir bus emociškai stabilesnis. Priklausomai nuo to, kokius mato tėvus – nuoširdžius, švelnius, rūpestingus ar viskuo nepatenkintus, niūrius, pavydžius, vaiko charakteryje ilgainiui dažnai išryškėja tie patys bruožai. Ne veltui sakoma, kad vaikas yra tėvo ir motinos veidrodis.

***

Mama perteikia kūdikiui pasitikėjimą supančiu pasauliu, o tėtis – sąryšį su tuo pasauliu. Mamos meilė yra besąlyginė, ji padeda suformuoti vaiko pasitikėjimą savimi, o tėvo meilė remiasi šie tiek kitais principais – motyvuoja vaiką veikti, siekti, nugalėti. Kaip žmogaus gyvenimo kokybei geriau turėti abi rankas, o ne tik vieną, taip neabejotinai vaiko raidai yra vienodai svarbūs abu – darniai esantys tėvai.

Vaikas tėvų asmenyje atranda save ir kuria savo asmeninį, esminį ir teisingą santykį su aplinka, net su pačiu savimi. Štai kodėl yra svarbi darni komanda vaiko akivaizdoje: mama, išliekanti ir gebanti būti prieraiši, ir tėtis, gebantis kurti santykį. Svarbu žinoti, kad vaikas labiausiai prisiriša prie to iš tėvų, kuris geriausiai jaučia ir geba atsiliepti į jo poreikius ir signalus – net verksmą ar juoką.

Kaip žmogaus gyvenimo kokybei geriau turėti abi rankas, o ne tik vieną, taip neabejotinai vaiko raidai yra vienodai svarbūs abu tėvai.

Vaikai visuomet kels klausimą: kas gi tokie mano tėvai? O jūsų stebėtini skirtingumai, kurie susiderina kaip darni melodija, visada taps impulsu vaikui branginti savo atskirą individualų tapatumą, kuris ateityje taps džiaugsmo išraiška: esu jūsų dėka, kas esu.

***

Tėvas vaikui asocijuojasi su tvirtumu, stabilumu, tvarka, kaip mama – su švelnumu, rūpestingumu, besąlygiška meile. Abu tėvai drauge formuoja vaikui pilnatvės, užbaigimo įvaizdį. Tėvas – ne tik gimdytojas, bet ir vyro pavyzdys. Mažyliui yra labai svarbus tėčio artumas, nes tarp jo ir tėčio yra savotiška distancija, kuri, atėjus laikui, leis atžalai atsiskirti nuo tėvų ir pradėti gyventi savarankiškai.

Kada jūsų vaikas pradėjo tolti nuo jūsų? Sulaukęs pilnametystės? Ne – tą pačią akimirką, kai jis pradėjo šliaužioti. Jis šliaužė bėgdamas nuo jūsų, toldamas nuo jūsų. O tam, kad galėtų išmokti gyventi savarankiškai, jam reikia patirti tėvo ir motinos bendrą skirtingumu pasireiškiančią meilę.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką