Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 25d. 16:51

Mokslininkė G.Sujetaitė-Volungevičienė: „Auga profesorių su sauskelnėmis karta“

Mergaitė žiūri filmuką
123RF.com nuotr. / Mergaitė žiūri filmuką

Šiandien gyvename ypač greitame, galios ir konkurencijos pilname pasaulyje. Savo kasdienybės nebeįsivaizduojame be technologijų. Tai neabejotinai sukūrė progresą – žinios prieinamos lengvai ir greitai. Bet kokia kita medalio pusė? Dar 2009 metais buvo skelbiama, jog nuo 1990-ųjų gyvenimo tempas daugelyje pasaulio šalių pagreitėjo 10–20 proc., kitose – net 30 proc.

Šiandien „Google“ paieškoje rasite milijardą viršijantį straipsnių skaičių apie gyvenimo ir darbo balansą. Gyvename žinių prisisunkusioje visuomenėje – nuolatiniu tikslu tampa kuo daugiau žinoti, mokėti ir suspėti gyventi greitai kintančioje aplinkoje. Su šiais pokyčiais susigyventi nelengva suaugusiems, tad ką perduodame vaikams?

Asmeninio archyvo nuotr./Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė
Asmeninio archyvo nuotr./Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Greito pasaulio pavojus – skubinama vaiko raida?

Jau daugiau nei 10 metų tyrinėdama vaikų ankstyvąją raidą ir žaidimo įtaką bendrųjų gebėjimų vystymuisi, pastebiu augančią tendenciją – vaikai orientuojami į akademinį ugdymą, o svarbūs gyvenimo įgūdžiai nyksta.

Kartu su kolegomis mėgstame sakyti, jog auga profesorių su sauskelnėmis karta – vaikai nepasiekę savo kūno kontrolės (t. y. vis dar neišaugo iš sauskelnių), jau mokomi aukštųjų protinių gebėjimų. Taip skubinama vaikų raida. Čia kaip „peršoktų“ klasių fenomenas – dažnu atveju taip sukuriame daugiau žalos nei naudos.

Ankstyvajai vaikų raidai ypač svarbi savireguliacija – sugebėti valdyti savo elgesį, jausmus, norus ir lūkesčius. Taip pat svarbu ugdyti vaizduotę bei pasitikėjimą savimi. Tai, ką vadinu gyvenimo įgūdžiais, kurie mus lydi kasdien ir padeda bendrauti, bendradarbiauti, būti empatiškiems, kūrybingiems ir kritiškai mąstantiems žmonėmis

Yra daug dalykų, kuriuos vaikams reikia išmokti kontroliuoti, bet tai reikia daryti palaipsniui. Vartojimo kultūra varo mus į kampą. Norime viską duoti kuo greičiau ir kuo daugiau. Daugeliui atrodo, kad jei vaikas egzaminų neišlaikys – tai jau pasaulio pabaiga. Mes nerimaujame dėl jų, o nerimas kartais užgožia sveiką nuovoką. Jei vaikas dar tik pradėjo lankyti darželį, galvoti apie jo 12-os klasės egzaminų rezultatus tikrai per anksti. Atrodytų, hiperbolizuoju, bet vakarų šalių tendencijos gąsdina. Amerikoje tiksliųjų mokslų disciplinos (angl. k. STEM - Science, Technology, Engineering and Mathematics) jau įtraukiamos ne tik į mokyklų, bet ir darželių ugdymo programas.

Lietuvoje taip pat sparčiai išaugo vaikų ugdymo pasirinkimo galimybės – gausu užsiėmimų ir būrelių dar kūdikystės tarpsnio neišaugusiems vaikams. Juos baigus organizuojamos net diplomų įteikimo šventės. Tokie maži akademiniam ugdymui būdingi atributai tik pabrėžia, kaip mums tai svarbu. Potyriai vaikams labai svarbu, bet kuo vaikas mažesnis, tuo saikas ir ugdymo kryptis dar svarbesnė.

Šaunuolių kultūra: nenoras mokytis ir vaikų depresijos

Apie ankstyvą ugdymą kalbėti svarbu, nes jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais sukuriame labai stiprius pamatus jo asmenybei. Kadangi visuomenėje akcentuojama vaikų gebėjimų ir pasiekimų svarba, natūralu, jog tėvams tampa svarbu vaikus skatinti ir girti. Ir girti daug.

Taip padarėme meškos paslaugą patys sau – sukūrėme šaunuolių kultūrą, kurioje pagyrimus mėtome į kairę ir dešinę, o jų pasekmės jau jaučiamos. Vaikai bijo klysti, o siekdami išvengti nesėkmių – nenori bandyti ir mokytis apskritai. Tai jau pagrindžia ir tyrimai.

Pagyrimus mėtome į kairę ir dešinę, o jų pasekmės jau jaučiamos. Vaikai bijo klysti.

Nuo 1960 m. vaikai palaipsniui praranda suvokimą, jog jie gali kontroliuoti savo aplinką ir patys spręsti problemas. Garsus amerikiečių mokslininkas ir psichologas Peteris Gray tai pastebėjo per vaikų asmenybės kontrolės mechanizmų – vidinio arba išorinio (angl. internal-external locus of control) – tyrimus. Deja, auga vaikų skaičius, kurie suvokia (jaučia) tik išorinę kontrolę. O jei vaiko asmenybėje vyrauja išorinės kontrolės mechanizmas, jis yra linkęs kaltinti aplinką, likimą, sunkiai priima nesėkmes ir stengiasi jų išvengti, nenori mokytis. Suaugusiųjų žodžiai ir bendravimas turi itin didelę galią, formuojantis šiems kontrolės mechanizmams. Negalima nei pergirti vaiko, nei perspausti su moralizavimu ar bausmėmis.

Ką augantis išorinis vaikų kontrolės mechanizmas reiškia iš psichologinės pusės – vaikai papuola į potencialią riziką sirgti depresija labai jauname amžiuje, išsivysto apatija, nenoras mokytis, emocijų kaita, nuolatinis nerimas. Jei vaikas jau pasiekia „aš nieko nemoku (negebu)“ stadiją, amerikiečiai pataria pridėti – tu nemoki tik kol kas. Vaikus reikia išmokyti, kad jie gali. Kaip tai padaryti?

Leiskite vaikams mėgautis vaikyste

Albertas Einsteinas teigė: „Vaizduotė yra svarbiau nei žinios. Žinios yra ribotos, o vaizduotė apima visą pasaulį, stimuliuoja progresą ir gimdo evoliuciją.“ Frazei beveik 100 metų, o aktualijos nepakito.

Šiuolaikinio ankstyvojo ugdymo psichologai ir edukologai žaidimą laiko viena pagrindinių ikimokyklinio amžiaus veiklų. Vaikus išmokyti galima daugybės dalykų, tačiau ankstyvajame amžiuje ypač svarbu atskirti laikui neatsparias žinias ir žmogiškąsias savybes. Leiskime vaikams patirti vaikystę ir mokytis jiems priimtiniausia forma – žaidžiant. Šiuo atveju naratyvinis žaidimas, kuomet pedagogas projektuoja grupės vaikų vaizduotės skatinamą siužetą, yra vienas pažangiausių ir moksliškai pagrįstų metodų vaikų ugdymui per žaidimą.

Kodėl žaidimas toks paveikus? Smegenyse sukurti naują sinapsę vaikams prireikia bent 400 kartų pakartoti tą patį rutininį veiksmą, tačiau jei jie tai daro žaidžiant, pakanka 10–20 pakartojimų. Tačiau vaikai vis mažiau žaidžia vaizduote ir vaidmenimis grįstus žaidimus. Jų veiklą nuolat organizuoja tėvai arba mokytojai.

P.Gray gana plačiai išnagrinėjo, kaip Amerikoje per pusę amžiaus sumenko pačių vaikų įsitraukimas į žaidimus. Skaičiai krenta drastiškai: 70 proc. apklausoje dalyvavusių mamų teigė, jog savo vaikystėje (~1950–1960 m.) laisvus žaidimus lauke (angl. free play outdoors) žaidė kasdien, tačiau jų pačių vertinimu, tik 31 proc. jų atžalų laisvus žaidimus lauke žaidė kasdien.

Žaidimas kaip ugdymo pagrindas?

Kodėl vaikui prasminga žaisti? Taip jis patiria ir nagrinėja pasaulį jam suprantamiausiu ir laisvu būdu. Kai mes brukame informaciją, mums tai gali atrodyti svarbu, tačiau vaikui tai nebūtinai bus aktualu. Labai svarbu neprimesti vaikui motyvacijos, o nagrinėti, kas jam įdomu.

Vaikams įsijaučiant į prasmingą žaidimą tampa svarbiau pačios idėjos, o ne žaislai, taip pat vaikai koncentruojasi į santykius tarp žmonių, o ne tarp žaislų. Žaidime kuriami siužetai moko vaikus pasinerti į įsivaizduojamų žmonių mintis ir jausmus, peržengti kasdienybės ribas, išgyventi kilnius žmogiškus siekius ir herojiškus poelgius. Taip jie išmoksta valdyti savo emocijas, jausmus, lūkesčius, puoselėja kūrybiškumą, empatiją. Tai savybės, kurių labai reikės ateities kartoms.

Fotolia.com nuotr./Berniukas žaidžia šachmatais
Fotolia.com nuotr./Berniukas žaidžia šachmatais

Itin ankstyvas akademinių įgūdžių pranašumas dažnai per 1–3 metų laikotarpį sumenksta. Vaikai anksti išmoksta rašyti, skaityti, bet pradėjus lankyti mokyklą šie gebėjimai dažniausiai išsilygina su kitų vaikų, kurie net ir nebuvo to mokomi ankstyvame amžiuje, tačiau dažniausiai socialiniai gebėjimai būna per menkai išvystyti. Tad leiskime vaikams žaisti, nes lengviau užauginti stiprius vaikus nei vėliau gydyti vidinių problemų turinčius suaugusiuosius.

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė yra mokslininkė, ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

01:22
00:21
01:13

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką