Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 4d. 10:32

Neįkainojama patirtis: vaikai iš Alytaus su „Baltaragio malūnu“ sugraudino Amerikos lietuvius

Alytaus jaunimo centras. Po spektaklio Maironio lietuviškoje mokykloje JAV Gerumu dalintis gera
Alytaus jaunimo centro nuotr. / Alytaus jaunimo centras. Po spektaklio Maironio lietuviškoje mokykloje JAV

Alytaus jaunimo centras, išsikėlęs ambicingą tikslą nuvežti Amerikos lietuviams savo mokinių miuziklą „Baltaragio malūnas“, savo sumanymą realizavo su kaupu. Vaikai, pabuvoję net penkiose užjūryje gyvenančių tautiečių bendruomenėse, savo kūriniu juos sugraudino iki ašarų.

Veiklos susilaukia anšlago

Alytaus jaunimo centro direktorė Jūratė Treigienė, pristatydama jos vadovaujamą centrą, teigė, kad pagrindinis įstaigos tikslas būti kitokiems nei visi.

„Mes nusprendėme, kad nenorime konkuruoti su panašaus profilio įstaigomis, todėl ieškome tokių programų, kokių mūsų mieste nėra. Pavyzdžiui, dailės ir keramikos studijų mieste netrūksta, todėl mūsų dailės mokytoja pasiūlė „Mamos ir mažylio studiją“. Didžiuosiuose miestuose tai galbūt ir ne naujiena, bet pas mus – anšlagas. Vykdome ją trečius metus, tačiau iki šiol yra mamų, kurios laukia eilėje, kad patektų į užsiėmimus.

Neretai tarp keturių sienų būnančioms mamoms tai puikus būdas neprarasti socializacijos. Be to, stiprėja mamos ir kūdikio ryšys. Pradedama nuo piešimo, paprasto terliojimo su kūdikėliais, nes leidžiame paišyti viską, ką nori, o po kurio laiko ir mama pradeda tapyti. Ten jau susidarė sava bendruomenė, jos rengia savo parodas, neformalius susitikimus, bendrauja. Toks ir įstaigos tikslas – kad tai būtų vieta pasibūti“, – teigė pašnekovė.

J.Treigienė apgailestavo, kad dėl pasikeitusio apmokėjimo už mokytojo darbą šiemet teko atsisakyti specifinės socialinio, emocinio ir finansinio raštingumo programos, kuri centre vyko dvejus metus ir buvo apėmusi visas amžiaus grupes – nuo pradinukų iki gimnazijos klasių.

„Šiemet pabandysime šią programą integruoti į kitas mūsų veiklas. Juk jau eilę metų kalbama, kad socialinis ir emocinis ugdymas labai svarbus, jis turi būti mokyklose. Ir iš tiesų – jeigu vaikas nevalgęs ar patyrė mokykloje patyčias, jis tikrai nenorės nei šokti, nei groti, jam tuo metu svarbūs kiti dalykai. Todėl esame parengę rekomendacijas, kad nors keletą minučių būtų skiriama klausimams, kaip vaikas jaučiasi, kaip praėjo jo diena.

Aš manau, kad neformalusis švietimas vaikams labai reikalingas. Deja, kai savivaldybė pradeda skaičiuoti biudžetą ir svarsto, kur sutaupyti, dažniausiai pinigų pritrūksta mums, nors turime patirčių, kad pradėję čia lankyti kokius nors užsiėmimus, kartais vaikai ir savo gyvenimo kelią atranda. Pagaliau kūrybine veikla, pavyzdžiui, muzika, užsiimantis vaikas tampa visur kūrybiškesnis: jam ir mokykloje geriau sekasi, ir jaučiasi laimingesnis, nes turi socializaciją bendraminčių grupėje, mokosi būti komandoje, mokosi bendrauti, suprasti, atjausti. Pavyzdžiui, turime ansamblį, kurį lanko apie šimtą vaikų. Ten jie vienas kitą augina nuo mažens, būna vienas kitam pavyzdžiu“, – pasakojo įstaigos vadovė.

Alytaus jaunimo centro nuotr./Alytaus jaunimo centras. Mamos ir mažylio studija
Alytaus jaunimo centro nuotr./Alytaus jaunimo centras. Mamos ir mažylio studija

JAV lietuvių akyse išvydo ilgesio ašaras

Bene ambicingiausias Alytaus jaunimo centro projektas – vaikų kelionė su miuziklu į JAV.

„Kadangi 2019-ieji buvo paskelbti pasaulio lietuvių metais, norėjosi pajudinti tarptautinį aspektą. Mes turime projektą, kurio metu kasmet iš vaikų, besimokančių aktorystės ir vokalo, sudaroma trupė ir statomas miuziklas, o metų pabaigoje jis dovanojamas miesto gimtadienio proga. Tai jau tapę tradicija. Pernai pastatytą miuziklą mums pavyko nuvežti į Ameriką. Statėme „Baltaragio malūną“, kuris iki kaulų smegenų visiems lietuviams pažįstamas.

Mes lankėmės penkiose lietuvių bendruomenėse. Nors šis miuziklas jau buvo pelnęs tarptautinius prizus, vaikai jau buvo pripratę prie laurų, kai nuvykome į didžiausią Lietuvių bendruomenę Čikagoje, ir kitokią reakcijas – tą ilgesį ir ašaras, vaikams tai buvo neįkainojama patirtis“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ši kelionė buvo įmanoma ir dėl rėmėjų. Bendro Alytaus jaunimo centro ir „Zonta“ moterų klubo dėka pavyko surinkti 5 tūkst. eurų, kurie leido padengti nemažai kelionės išlaidų. J.Treigienė įsitikinusi, kad tokie projektai vaikus ugdo visapusiškai – pradedant pilietiškumu, baigiant verslumu, nes jiems patiems teko ir daug skaičiuoti, ir planuoti. Taip pat teko ir kalbos įgūdžius parodyti: „Lankėmės tikroje amerikietiškoje mokykloje, kur mums buvo skirta valanda. Vaikai tiek turėjo šnekos, kad reikėjo atplėšti juos vienus nuo kitų“.

Pasak pašnekovės, paramos įvairiems centro projektams projektams ieškoma kreipiantis ir į vietos verslininkus.

„Šis projektas buvo pavienis, bet ir mūsų mokytojai turi savo veiklos jubiliejus, švenčia savo vadovaujamo meninio kolektyvo gyvavimo jubiliejus. Kadangi tai visgi vaikų šventės, neretai važiuojame į prekybos centrą ir prašome padėti, kuo gali, kad ir tortu. Padėkoti taip pat nepamirštame – po kelionės į JAV vaikai aplankė rėmėjus ir dėkojo“, – pasakojo moteris.

Prie centro veiklos bei renginių per savo paramos fondą taip pat yra prisidėjęs ir parduotuvių tinklas „Norfa“

Tuo pačiu užsiima kūdikiai ir senjorų darželio auklėtiniai

Dar viena veiklos sritis, kuria labai džiaugiasi pašnekovė, susijusi su senjorais.

„Turime gražų bendradarbiavimą su Alytaus visuomenės sveikatos biuru – sudarome sąlygas neatlygintinai jiems naudotis mūsų sale. Aš laikausi principo – pastatas yra miesto ir žmonės yra miesto. Taigi du kartus per savaitę pas mus ateina sportuoti senjorai. Taip Alytuje yra toks puikus projektas – senjorų darželis. Tai su senatve susijusių judėjimo problemų turintys vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos mes kviečiame į savo renginius ir šventes, esame ir specialiai jiems suorganizavę renginį.

Kiti klausia – kam mums to reikia, nes iš to nieko neuždirbame, kokių nors priedų mums už šiuos dalykus savivaldybė taip pat neskiria. Tačiau be galo jautru ir gražu matyti, kaip vienoje erdvėje, vienoje veikloje susijungia kartos: mažytis kūdikėlis ant mamos rankų, paėmęs pieštuką ar teptuką kažką teplioja ant popieriaus, o šalia – jau bebaigiantis gyvenimą žmogus, tepliojantis labai panašiai kaip tas kūdikėlis. Tokiomis akimirkomis supranti, kad esame reikalingi“, – svarstė J.Treigienė.

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:50
03:26
01:09

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką