Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paprastas dviejų klausimų algoritmas padeda išvengti konfliktų su vaikais

Pykstantis vaikas
Fotolia nuotr. / Pykstantis vaikas
Šaltinis: 15min
0
A A

Trijų metų berniukas nutaria, kad šiandien pusryčiaus ant kilimo. Mama liepia sėstis prie stalo ir valgyti kartu su visais, tėtis bara, kad berniukas neklauso mamos, o mažoji sesuo stveria lėkštę nuo stalo ir keliasi ant kilimo... Su tokiomis situacijomis susiduria dažna šeima, auginanti mažamečius vaikus. Kyla klausimas – ką daryti? Galima demonstruoti savo galią ir liepti vaikui valgyti prie stalo, nes taip reikia. Bet gal yra kitų būdų, padedančių susitarti su vaiku? Ką reikėtų padaryti, kad vaikas pats norėtų valgyti prie stalo ir nereikėtų gadinti sekmadienio ryto barniais?

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kaip teigia žymus šveicarų psichologas Jeanas Piagetas, taisyklių kūrimas yra pagrindas vaiko moraliniam ir intelektiniam ugdymui bei geresniems tarpusavio santykiams. Bendradarbiavimo skatinimas tarp vaikų ir suaugusiųjų padeda ugdyti vaiko savikontrolę ir savarankiškumą. J.Piagetas skatina suaugusius sumažinti savo galios demonstravimą ir prievartos vykdymą ir pabrėžia, kad sumažinti – nereiškia panaikinti.

„Kaip ir su visomis tarpusavio santykių taisyklėmis, taip ir su vaikų, svarbiausia – paprastumas ir aiškumas. Kuo jos paprastesnės, tuo lengviau tų taisyklių laikytis, tuo mažiau kyla konfliktų ir nesusipratimų. Kuriant taisykles su vaikais jiems turi būti visiškai suprantama ir aišku, ką vaikas turi daryti arba ko nedaryti, kad nepažeistų taisyklės ir kas bus, jei taisyklė bus pažeista“, – pataria psichologas Julius Tilvikas.

Vaikui „susitvarkyti“ gali atrodyti vienaip, mamai su tėčiu – visai kitaip.

Čia prieiname prie aiškumo – ir vaikai, ir suaugę turi visiškai aiškiai suprasti, „kas yra kas“ susitarime. Tarkime, su vaiku sutariame: po žaidimo susitvarkyti kambarį. Vaikui „susitvarkyti“ gali atrodyti vienaip, mamai su tėčiu – visai kitaip.

Kitą svarbų aspektą taisyklių kūrime paliečia psichologas J.Tilvikas: tai – vaikų indėlis į taisyklę. Primestas taisykles vaikai priima kaip prievartą ir joms priešinasi, todėl vaikas turėtų pats, nespaudžiamas ir nemanipuliuojamas priimti sprendimą. Kitu atveju jis pradės jausti neteisybę. Vietoje naudos tėvai susidurs su vaiku, kuris iš tėvų išmoko manipuliavimo ir pats pradeda jį taikyti.

Ne mažiau svarbus momentas: taisyklių turi laikytis ne vien vaikas, bet ir tėvai, visiškai sąžiningai, net jei tai jiems ir nepatinka. Toks tėvų elgesys padės vaikui iš šalies pamatyti, kaip prisiimama atsakomybė, ir to išmokti pačiam.

Fotolia nuotr./Vaikų auklėjimas
Fotolia nuotr./Vaikų auklėjimas

Taisyklių ribos

Pasak J.Tilviko, išorinės kontrolės paskirtis – sukurti vaikui saugias ribas, kurių erdvėje jis gali eksperimentuoti žaisdamas ir taip mokydamasis. Kuo vyresnis vaikas, tuo platesnės ribos turėtų būti nustatomos. Vaikai, kurių gyvenimą be perstojo kontroliuoja suaugusieji nustatydami per siauras ribas, ilgainiui praranda gebėjimą patys suvokti, kas gyvenime saugu, o kas ne, kiti jaučiasi perdėtai nesaugiai, nepasitiki savimi, arba, priešingai, labai rizikuoja.

Tinkamoje aplinkoje vaikai kartu su suaugusiais kurdami taisykles išmoksta galvoti savo galva bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. 

Suaugus tokiems vaikams gali išsivystyti lėtinis nerimas, depresija ar kitas psichinis sutrikimas. Panašų poveikį turi ir visiškas išorinės kontrolės nebuvimas, ir ribų nesukūrimas – vaikas tokiame pasaulyje jaučiasi nesaugiai.

Tinkamoje aplinkoje vaikai kartu su suaugusiais kurdami taisykles išmoksta galvoti savo galva bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Leisdami vaikams kurti taisykles, mes skatiname juos laikytis taisyklių. Tyrimais įrodyta, kad vaikas daug griežčiau laikosi taisyklių, prie kurių kūrimo pats yra prisidėjęs.

Kaip teigia psichologas J.Tilvikas, labai dažnai vaikus suaugusieji kontroliuoja gerokai daugiau, nei vaikams to reikia. Susidurdami su sunkumais, vaikai mokosi pažinti pasaulį ir save jame. Taip jie išsiugdo gebėjimus kritiškai mąstyti, vertinti savo galimybes, drąsiai priimti iššūkius ir nebijoti klysti.

Dviejų klausimų algoritmas

Kaip teigia amerikiečių mokslininkės Betty Zan ir Rheta DeVries, tyrinėjusios išorinės kontrolės pasekmes pradinių klasių mokinių elgesiui, kiek tik įmanoma, turėtume sumažinti bereikalingą išorinę kontrolę. Kaskart turėtume savęs paklausti, ar šįkart yra būtinas mano įsikišimas? Svarbausia, kad išorinės kontrolės naudojimas būtų sąmoningas, o ne impulsyvus bei nepažeistų vaiko orumo.

Fotolia nuotr./Tėvai ir paauglė dukra
Fotolia nuotr./Tėvai ir paauglė dukra

Psichologas J.Tilvikas siūlo tėveliams ir pedagogams išbandyti labai paprastą, bet kartu itin efektyvų dviejų klausimų algoritmą. Abu šiuos klausimus sau turėtų užduoti suaugusieji prieš įsikišdami ar pradėdami kontroliuoti vaiką:

Ar vaikui gresia neišvengiamas pavojus (kaip neišvengiamas pavojus turima omenyje pavojus savo ir (ar) aplinkinių gyvybei ar sveikatai, taip pat galimas brangaus daikto sugadinimas)?

Jei taip – įsikiškite, jei ne – paklauskite, ar vaikui reikia jūsų pagalbos.

Jei taip – įsikiškite, jei ne – palikite vaiką ramybėje.

Anot psichologo J.Tilviko, vaikui rūpi jį supanti aplinka, jis nori joje jaustis saugiai, jam svarbu, kad su juo būtų elgiamasi teisingai. Jeigu leisime vaikui sąmoningai dalyvauti sprendžiant problemas, jis daug mieliau laikysis taisyklių ir žiūrės, kad kiti jų laikytųsi. Be to, leisdami vaikui prisidėti prie taisyklių kūrimo, ugdome jo savikontrolę ir skatiname prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Daugiau apie demokratinį ugdymą galite sužinoti www.demokratinemokykla.lt

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką