Psichologės Sigitos Valevičienės patarimai
Jei mėgstate geras knygas, filmus, pasakojimus, jei peržvelgsite savo gyvenimą – pastebėsite – viena yra išorinis pasaulis, o kita yra mūsų vidinis. Šie pasauliai persipynę ir susijungę. Ir, kai išoriniame pasaulyje vyksta audra, labai svarbu susitelkti į savo vidinį pasaulį, sukurti savo viduje mažą uostą, į kurį atkeliavęs vaikutis išgirs jūsų balsą, pajaus jūsų šiltas rankas, jūsų kvapą ir jam tai yra visas pasaulis, ir jam to gana.
-
Nerimas
Visų pirma pakalbėkime apie nerimą. Baimė ir nerimas nėra blogi dalykai, jie padeda mums išgyventi ir išvengti pavojų. Jei gamtoje kiškis išgirsta trakštelėjusią šakelę, jo organizmas pereina į „išgyventi“ būseną ir jis pabėga nuo galimos grėsmės. Tačiau kiškiui yra lengviau nei mums. Mes bijome ne tik to, kas dabar mums gresia, bet ir to, ką mes numanome. Mūsų išsivystęs protas nuo ryto bombarduojamas „trakšinčių šakelių“ internete, mūsų fantazija bėga į ateitį ir kuria siaubo scenarijus. Ir tada mums dar baisiau, neramiau. Mūsų kūnas ištisai yra pasirengęs susidurti su pavojumi.
Baimė ir nerimas nėra blogi dalykai, jie padeda mums išgyventi ir išvengti pavojų.
O nėštumo metu tai dar aktyviau. Belaukiant gimdymo, protas bando atrasti saugumą nuspėdamas, kaip bus, ir aišku, kad labai nesiseka, nes tai unikali, nenuspėjama kelionė. Tad susidūrimas su nesaugumu yra kur kas didesnis. Pridėkime ir tai, kad nėštumo metu mes tampame labai emocionalios ir jautrios – šis emocinis jautrumas padės sukurti santykį su vaikučiu ir nujausti, ko jam reikia. Tačiau kartu tampame labai „imlios“ nerimui. O dar stebime karantino uraganus, ir misija ramiai lauktis, saugiai gimdyti atrodo neįmanoma.
Bet tai, kaip mūsų protas gąsdina mus „traškančiomis šakelėmis“, kurios dar netraška, bet mes spėjam, kad jos sutraškės, taip ši proto savybė gali mums ir padėti.
- Kaip sau padėti?
„Čia ir dabar“ – apsižvalgykite aplink ir pasakykite, užfiksuokite, ką matote. Užuoskite orą jūsų kambaryje, pažvelkite pro langą, pajauskite, kaip kūnas liečiasi prie kėdės, kojos remiasi į žemę, pabūkite ramybėje ir išgirskite garsus. Palieskite rankomis paviršius. Kaip jaučiatės, kai tai darote? Kaip jūsų kūnas reaguoja? Jei pavyksta pereiti į pojūčius, mūsų kūnas nurimsta. Kodėl? Todėl, kad mes trumpam išjungiam proto kuriamą siaubo filmą „kas jei...“ ir siunčiam savo kūnui signalą „jokios šakelės netraška“.
Ir, kai negalime nuspėti, kaip bus (tiesą pasakius, mes niekada negalime to nuspėti, tik kai kada lengviau patikėti, kad galime), tada tenka pasitelkti tai, kas yra dabar. O tas „dabar“ daug realesnis ir mažiau gąsdinantis. Mūsų fantazijos dažniausiai yra daug baisesnės nei realybė. Ir laukiant gimdymo ar paties gimdymo metu pastebėjus savo mintis lekiant „kas jei...“, grįžkit į „čia ir dabar“: pajauskit žemę, pamasažuokit savo kojas, pakiškit delnus po šaltu vandeniu, pasakykit sau 5 dalykus, ką matote.
O dabar pabandykime kitą pratimą. Reikės užsimerkti ir įsivaizduoti, kad stovite prie jūros. Pasitelkite visus savo pojūčius – išgirskite jūrą, išgirskite žuvėdras, užuoskite smėlį, jūros kvapą, pušis, stebėkite, kaip jūros bangos bėga viena paskui kitą, pajauskite pėdomis smėlį, galbūt įsibrisite fantazijoje į vandenį, pasivaikščiokite ten. Leiskite pasibūti ten bent penkias minutes ir paskui atsimerkite...
Kam tinka vaizdiniai, tikrai būna jausmas, kad nukeliavai prie jūros ir grįžai. Mūsų kūnui nėra didelio skirtumo, ar jūs matote jūrą, ar ją tik įsivaizduojate – jis reaguoja taip pat. Tad, kai fantazijos pradeda suktis apie baimę, kai mintyse nukeliaujate į gimdyklą ir pasakojate sau, kaip bus blogai, kodėl nenukeliavus prie jūros? Ir čia yra mūsų didžiulė vidinė laisvė ir galia.
Net ir būnant gimdykloje galime nors kelioms minutėms užsimerkti ir nukeliauti prie jūros, į vyro glėbį, į močiutės sodą, į mišką...kur tik norite. Tai ir yra tie uostai, mes juos turime viduje. Nepameskite jų!
Na, ir trečias pratimas – atsisėskite patogiai, ramiai ir atkreipkite dėmesį į savo kvėpavimą. Įkvėpkite lėtai per nosį ir iškvėpkite dar lėčiau per burną. Galite skaičiuoti vienas, du – įkvepiate ir vienas, du trys, keturi – iškvepiate. Būkite su kvėpavimu, stebėkite, kaip jis nukeliauja žemyn, galbūt apsupa jūsų mažylį ir iškvepiant išsineša visą įtampą, nerimą. Ir taip pabūkite kelias minutes.
Ar jaučiate, kaip kūne kažkas ima keistis? Taip aktyvuojasi mūsų parasimpatinė, t. y. „ramybės“ būsenos, nervų sistema. Kai neramu – kūnas susitelkia į išgyvenimą – prakaituojate, širdis daužosi, kraujotaka nukeliauja į galūnes, nes reiks bėgti arba kautis. Ir viso šito jūs negalite pakeisti.
Tačiau kvėpavimas įdomus tuo, kad jis vyksta ir savaime, ir mes turime galios jį valdyti. Kai imame jį lėtinti ir gilinti, kūne įjungiame mygtuką „viskas gerai“. Tada nebereikia protu sau įrodyti, kad viskas bus gerai (nes jis vis pasiūlys mums „o kas jei...“ variantų ir šios kovos su juo nelaimėsime).
Tačiau, kai mūsų kūne keičiasi įtampa, ima rimti ir mintys. Nes mintys kyla pačios paskutinės. Jų pagrindas yra kūnas ir jausmas. Ir mokėjimas nuraminti save kvėpavimu yra pagrindinis įrankis kalbant apie gimdymą, net ir ne karantino metu. Tai leidžia mums susitelkti į kūną, susitelkti į „čia ir dabar“, nuraminti save ir mažinti skausmo slenkstį.
Dar keletas praktinių patarimų:
-
Pasirūpinkite komunikacijos priemonėmis su vyru ir įkrovikliu. Pasinaudokime išmaniu pasauliu. Net jei negalėsite šnekėti, žinoti, kad jis šalia ir girdi jūsų kvėpavimą – yra svarbu. Sutarkite su vyru, kaip bendrausite. Kai keliausite per intensyvius etapus, galite paprašyti, kad vyras jums papasakotų apie tai, kaip pirmą kartą susitikote, apie jūsų keliones ir nuotykius, vestuves, galbūt paskaityti knygą – jo balsas bus tai, kas jus apsups, kai rankos negalės.
-
Pasiimkite ką nors, kas jums primena namus, kokį ypatingą daikčiuką – nuotrauką, žiedą, figūrėlę, akmenėlį. Tai magiški artefaktai, kurie duos jums ryšį su saugumu, namais, kažkuo savu.
-
Išnaudokite eterinius aliejus. Kvapas – pirminis mūsų instinktas. Tai, kad mes jį pamiršę, nereiškia, kad jis mūsų neveikia. Tad namuose vis pauostykite jums patinkančius kvapus ir tada juos pasiimkite į gimdyklą. Jie bus dar vienas signalas kūnui – „sava“.
Muzika! Būtinai pasiimkite ramios ir greitos, tos kuri nuramina, ir tos, kur norisi šokti.
-
Paprašykite, kad draugės parašytų jums palinkėjimus, atsispausdinkite ir pasidėkite matomoje vietoje. Kai atrodys, kad „nebegaliu“, galėsite akimis atrasti tuos žodžius ir pajausti, kad su jumis yra jums brangūs žmonės. Jie nutolę per atstumą, bet jie yra viduje labai šalia.
-
Muzika! Būtinai pasiimkite ramios ir greitos, tos kuri nuramina, ir tos, kur norisi šokti. Nes šokis vėlgi mus perjungia į kūną, į emocijas, įjungia protą ir padeda „iškratyti“ kūne užsispaudusią įtampą. Geriausia pasiimti patogias ausines. Ir leisti sau judėti. Beje, dainavimas – dar vienas galingas įrankis.
-
Na, ir aišku, susidėkite daiktus, kad būtų lengva pasiimti. Pasirūpinkite šiltomis kojinėmis, patogia gertuve, rankšluostėliu savo veidui sudrėkinti.
Lietuvos dulų asociacijos pirmininkė Lina Gabrijolavičienė:
Gimdant vienai gali būti svarbesni nei įprastai keli aspektai: mokėti prašyti pagalbos iš ligoninės personalo, pasiruošti iš anksto daiktų, kurie gali praversti patogumui, ir žinoti, ką galite padaryti pati.
-
Aplinkybės dabar visiems neįprastos, pasistenkite tai įvertinti. Aiškiai išreikškite tai, kas jums svarbu. Kai ko nors prašote, kalbėkite iš savo perspektyvos, o ne nurodydama, ką kitas žmogus turėtų daryti – pavyzdžiui, „aš jaučiuosi saugiau, kai...“, „man svarbu, kad...“.
-
Gimdančiai moteriai gali padėti arba trukdyti tai, kas kasdieniame gyvenime gali atrodyti smulkmena, tarkime: garsiai tiksintis laikrodis, atidarytos gimdyklos durys ar ankštokas drabužis. Jei jus tai trikdo, leiskite sau pripažinti, nenuvertinkite savo jausmų ir pojūčių. Jeigu aplinkybių pakeisti neįmanoma, pasistenkite koncentruotis į savo kūno pojūčius, kad nukreiptumėte mintis į Čia ir Dabar vykstantį veiksmą.
Jei jaučiate, kad būti vienai gimdykloje sunku, skambinkite artimajam arba dulai, net jei anksčiau apie tai nesvarstėte.
-
Nuraminti save galima kvėpavimu, kaip minėjo Sigita. Gali praversti ir rankos – apkabinkite save. Galite suimti ir savo galvą – vieną delną dėkite ant kaktos, kitą – ant sprando, ir tvirtai palaikykite. Tai padeda pajusti kūną, susieti su pojūčiais ir ramina.
-
Iš anksto pasirūpinkite, kad greitai ir lengvai galėtumėte apsigaubti kuo nors šiltu ir tai nusimesti, kad turėtumėte patogų buteliuką vandeniui gurkšnoti, vėsų purškalą veidui (tam gali tikti hidrolatai, kurie ne tik drėkina, bet ir maloniai kvepia).
-
Jei naudojate afirmacijas (žodžius ar frazes, kurios teikia stiprybės, pavyzdžiui, „pasitikiu savo kūnu“, „su kiekvienu sąrėmiu artėju prie susitikimo su vaiku“), turėkite jas matomoje vietoje, kartokite pati sau, prašykite, kad telefonu sakytų vyras, draugė ar kitas mylintis žmogus arba įsirašykite ir klausykite.
-
Jei jaučiate, kad būti vienai gimdykloje sunku, skambinkite artimajam arba dulai, net jei anksčiau apie tai nesvarstėte. Dulų asociacija turi sąrašą narių, kurios savanoriaus karantino metu ir teiks emocinę pagalbą telefonu. Kontaktus galite gauti dula.lt arba parašiusios per mesendžerį.
