Pirmasis būdas – palaimos mokymas. Toks auklėjimo tipas įmanomas tik tuomet, kai tėvai moka bendradarbiauti su savo vaikais. Pats bendradarbiavimas gali būti pavadintas palaima. Tėvai turi suprasti, kad prieš juos stovi ne tik mažylis, kurį jie pradėjo, sukūrė, išnešiojo ir susilaukė. Tai ne jų fiziologinė tąsa, bet asmenybė, žmogus, nuo pat gimimo turintis savo nuomonę, charakterį. Vedos teigia, kad gimdytojai turi suprasti ir žinoti, jog jų vaikas, atsižvelgiant į likimą ir daugybę praeityje nugyventų gyvenimų, gauna tokį charakterio tipą, kurio pakeisti beveik neįmanoma. Vaikas gimė gyventi nepriklausomai nuo mūsų – jis turi savo gyvenimo kelią. Pagal vedas ši dvasinė esybė daugybę kartų egzistavo ir egzistuos ateityje su kitais žmonėmis. Taigi toks bendradarbiavimas įmanomas tik tuomet, jeigu tėvai supranta, kad netgi dėl ypatingo vaikų išorinio panašumo į juos pačius, jie neturi jų laikyti savo kopija ar pratęsimo vaisiumi. Kaip bendrauti su mažyliu? Atsargiai, jautriai, nepriekabiaujant, įnirtingai neperšant savo nuomonės ir stereotipų. Tokiu atveju mažylis pripažins tėvų autoritetą, gerbs juos ir bus linkęs klausytis patarimų bei nuomonės. Tai brandžių, sąmoningų tėvų auklėjimo būdas.
Antrasis būdas – aistros mokymas. Tėvai, pasirinkę tokį būdą, tarsi pritaria tokiam požiūriui: „Būsi geras – gausi viską, ko panorėjęs. Būsi blogas – negausi nieko.“ Toks auklėjimo būdas susijęs su materialine pozicija. Tėvai tikisi, kad, sudomindami mažylį materialiais dalykais, iš jo gaus tai, ko jie trokšta. Tokia auklėjimo koncepcija kyla iš to, kad gimdytojai nenori ir neieško dvasinio ryšio, bendravimo su jiems artimu žmogumi. Pagrindiniu tokių santykių aspektu išlieka noras gauti kažkokį rezultatą. Šiuo atveju dėmesys labiau kreipiamas į elgesį ar rezultatyvumą siekiant išsaugoti savo komforto zoną. Tokį būdą propaguoja gana daug vakariečių tėvų. Svarbiausias jų tikslas – užauginti sėkmingą lyderį, mokantį gerai suktis ir orientuotis šiuolaikinio sociumo džiunglėse. Ar šis būdas teisingas? Apsidairykite aplinkui ir atsakymą nesunkai rasite patys...
Trečiasis būdas – tamsybės mokymas. Tamsybe vedos laiko prievartą prieš asmenybę ar fizinę prievartą, taip pat puikybę. Toks auklėjimo būdas gimsta tada, kai tėvai mano galį palenkti, palaužti vaiko asmenybę. Šiuo atveju gimdytojai būna įtikėję savo teisumu: „Tu – mano vaikas ir privalėsi daryti tai, ką pasakysiu, net jeigu man prireiks naudoti fizinę ar moralinę jėga.“ Pasirinkę tokį auklėjimo metodą, žmonės nesupranta dvasinės gyvo žmogaus prigimties. Bet koks vaikas – savarankiška asmenybė, kuri šeimoje, vienoje ar kitoje, atsiranda atsižvelgiant į ypatingai susiklosčiusius daugelio žmonių likimus. O juk tėvai taip pat turi pareigų. Kaip teigia vedos, gimdytojai, kurie neatlieka savo pareigų, kitame gyvenime atsidurs tokioje situacijoje, į kurią įstūmė savo mažylį. Žmogus būtinai turi atkreipti dėmesį į tai, kaip jis elgiasi su tais, kurie nuo jo priklauso.
Ir ketvirtasis būdas – beasmenis auklėjimas. Šiuo atveju tėvai visai nekreipia dėmesio į vaiką, t. y. nesidomi jokiomis auklėjimo ypatybėmis ir apskritai palieka mažylį plaukti pasroviui, rūpintis savo gyvenimu vaikams reikia patiems. „Visiems taip buvo, visi vaikai turi patirti sunkumų ir pan.“, – mano tokie gimdytojai. Tokio auklėjimo rezultatas – tėvai ir vaikai vienas nuo kito nutolsta, bendrauja paviršutiniškai, tad nė vieni iš esmės nebūna laimingi, o vaikai netgi jaučiasi įskaudinti.
Paskutiniai trys auklėjimo būdai traktuojami kaip neteisingi ir nepriimtini. Jie dažniausiai išnyra tuomet, kai tėvai vaikus laiko savo nuosavybe. Na, o jeigu taip galvojate, verta žinoti, kad teisingai ir tinkamai mažylio išauklėti nesugebėsite. Vaikai tokiu atveju visuomet sukyla prieš gimdytojų valią. Ir situacija vieną dieną atsigręžia prieš pačius tėvus. Kitaip tariant, jei ateityje norite patys būti laimingi, auginkite laimingus vaikus.
