Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 4d. 11:12

Praradusi pirmą kūdikį, dabar Julija viena augina neįgalų sūnų: „Vaikai neateina pas silpnas moteris“

Julija Filatova su Julianu Ypatingos
Asmeninio albumo nuotr. / Julija Filatova su Julianu

Itin vaikus mylinti Julija Filatova niekada negalėjo pagalvoti, kad jos gyvenimas kelis kartus bus stipriai supurtytas. Netekusi pirmo vaikelio, ji rado jėgų nepasiduoti ir pastojo dar du kartus – pirmas sūnus gimė sveikas, o Julianas į pasaulį atėjo su citomegalo virusu ir pluoštu kitų ligų, dėl kurių jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Tam, kad galėtų pasirūpinti sūnumi, Julija į šalį atidėjo karjerą, mokslus, o rūpesčių turi tiek, jog draugai ją vadina bitute. Mama pripažįsta kartais be proto pavargstanti, tačiau palūžti jai neleidžia žinojimas, kad turi eiti į priekį, ir vaikų šypsenos.

Julija Filatova dalyvauja 15min YPATINGŲ Motinos dienos proga rengiamoje akcijoje, kurioje laukiamos įkvepiančių mamų istorijos. Jeigu jūs pažįstate mamą, kuri savo istorija taip pat galėtų įkvėpti, motyvuoti, nustebinti 15min skaitytojus – siųskite trumpą aprašą el. paštu: ypatingos@15min.lt

Nebijokite siūlyti ir pačios save – jei išgyvenote neįtikėtiną įvykį, jei gyvenime jums prireikė neeilinės drąsos ar stiprybės, jei kažkam padėjote ir tuo didžiuojatės, jei savo patirtimi norite pasidalinti ir įkvėpti, įspėti ar motyvuoti kitus, o gal tiesiog užsiimate išskirtine veikla – lauksime jūsų visų! Žurnalistai, atrinkę istorijas, asmeniškai su jumis susisieks, pakalbins, 15min portale pasidalins jūsų istorija, o per Motinos dieną vieną iš jūsų apdovanos!

TAIP PAT SKAITYKITE: YPATINGOS ieško ypatingų mamų istorijų: siūlykite save ar savo mamas – nugalėtojos laukia dovanos

Nėštumo metu sūnui perdavė virusą

Julijos gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė, kai Julianui buvo trys mėnesiai – iki tol tiek nėštumas, tiek gimdymas klostėsi be komplikacijų. Tačiau dabar, prisimindama visą šį laikotarpį, J.Filatova sako, kad ženklų, rodančių, jog kažkas ne taip, buvo ne vienas.

„Mano pirmas nėštumas baigėsi kūdikio mirtimi. Laukiausi tris mėnesius, buvau sveika, jaučiausi gerai, bet taip atsitiko... Gydytoja dar sakė: „Ko verki? Sustojo vaiko širdelė, ir viskas“. Galvoju, kad turėjo atlikti tyrimus, išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, o jie nedarė nieko. Vėlesnis gydytojas žinojo, jog buvau praradusi pirmą kūdikį, buvo rizika laukiantis kitą kartą, tačiau jis manęs netyrė“, – prisimena Julija.

Mama neslepia, kad skausmas, praradus vaikelį, buvo neapsakomas. Vis dėlto ji rado savyje jėgų gyventi toliau ir turėjo daug noro susilaukti vaikų, todėl pastojusi antrą kartą, labai džiaugėsi.

„Iš pradžių buvo šokas, tuo metu buvau 21-erių, jauna moteris... Tai yra baisus praradimas“, – neslepia J.Filatova.

Jeigu nėščiai moteriai pabunda virusas, jis gali sunaikinti embrioną arba neleisti jam išsivystyti.

Antras nėštumas klostėsi be jokių komplikacijų, sūnus gimė sveikas ir neilgai trukus, Julija pastojo dar kartą. Ji prisimena vienu metu susirgusi cistitu, kosėjusi, o tai galėjo pažadinti citomegalo virusą, su kuriuo Julianas gimė.

„Kaip suprantu, virusą turėjau seniai, tik nusilpus imunitetui, jis pabudo. Vėliau Julianui atlikus tyrimus, paaiškėjo, jog virusas įgimtas ir aš jį sūnui perdaviau dar būdama nėščia. Pasidomėjusi daugiau, išsiaiškinau, kad jeigu nėščiai moteriai pabunda virusas, jis gali sunaikinti embrioną arba neleisti jam išsivystyti“, – sako J.Filatova.

Julija prisimena, kad nėštumo metu buvo ir kitų ženklų, rodžiusių, kad kažkas negerai. Anot jos, Julianas pilve buvo ypatingai ramus, todėl sunerimusi J.Filatova net vyko pasitikrinti pas gydytoją.

„Mano pirmas vaikas, kol laukiausi, elgėsi kaip tikras futbolininkas – mušėsi, vartaliojosi, spardėsi. O Julianas buvo toks ramus... Tačiau man sakė, kad viskas gerai, matyt, jis toks vaikas, – pasakoja Julija. – Gimdymo metu viskas klostėsi gerai, bet sūnus gimė miegantis. Gydytojai jį paėmė, nuvalė, padėjo ant stalo ir išėjo.“

Asmeninio albumo nuotr./Julianas Filatovas
Asmeninio albumo nuotr./Julianas Filatovas

J.Filatova neslepia – tą akimirką apėmė pačios blogiausios mintys. Vilniuje gimdžiusią mamą ypač išgąsdino tai, kad Julianas gimęs net neverkė, o gydytojai tarsi niekur nieko ją paliko vieną su netoliese gulinčiu sūnumi.

„Aš pradėjau šaukti, klausti, kodėl visi išėjo, kas atsitiko. Durys atsidarė ir man sako: „Ko šauki, jis miega“. Šis momentas įstrigo visam gyvenimui. Gal gydytojai tuo metu tarėsi, ką daryti, galbūt jau buvo pastebėję, kad kažkas ne taip...“ – svarsto Julija.

Diagnozė paaiškėjo tik po trijų mėnesių

Kaip sako J.Filatova, tuo metu ant Juliano kūno buvo mėlynų dėmių, kurios rodė, kad sūnus turi citomegalo infekciją. Tik gydytojai į tai nesureagavo ir, mamos teigimu, paskyrė antibiotikų, o po 9 dienų paleido namo.

„Buvo visi infekcijos požymiai, jeigu medikai būtų padarę tyrimus ir supratę, kas negerai, būtume galėję anksčiau pradėti gydymą. Visi gydytojai į jį aklai žiūrėjo ir vėliau, lankantis pas medikus, jiems niekas nebuvo įtartina, – sako Julija. – Jis buvo vangus vaikas, visada miegodavo. Galvojau, gal jam reikia atsistatyti, pasistiprinti po antibiotikų...“

Asmeninio albumo nuotr./Julianas Filatovas
Asmeninio albumo nuotr./Julianas Filatovas

Kai Julianui buvo beveik trys mėnesiai, šeima išvyko į Palangą, o vakare sūnui staigiai pakilo temperatūra. Nuvykę į vietinę ligoninę, jie buvo paraginti greičiau važiuoti į Klaipėdą, tačiau tėvai visgi sugrįžo namo į Vilnių.

„Ligoninėje gulėjome kiek daugiau nei tris savaites, Julianui nuolat buvo atliekami tyrimai. Visą tą laiką jis buvo vangus, neaktyvus. O neilgai trukus, atėjo gydytojas, nuleido galvą ir pasakė sūnaus diagnozę“, – ašarų neslepia Julija.

Pirmi mėnesiai kovojant su sūnaus diagnoze J.Filatovai buvo itin sunkūs. Gydytojų prognozės Julianui skambėjo niūriai, ir nors buvo taikomas gydymas, didelis progresas nepasirodė.

„Gydytojai sakė, kad Julianas negirdi, nemato ir nieko gero nebus. Gavome vizitą į Santaros klinikas, buvome ten keturias savaites, jam dukart per dieną duodavo vaistų. Juos leisti buvo labai sunku, nes Juliano sausgyslės yra susuktos ir plonos, kone nematomos. Iki dabar nuo dūrių likę randeliai. Gydytojams virusą pavyko užmigdyti, tačiau panaikinti jo negalėjo“, – prisimena Julija.

Gydytojai sakė, kad Julianas negirdi, nemato ir nieko gero nebus.

Tuo metu J.Filatovos gyvenimas pasikeitė ir jai visą laiką teko skirti sūnui. Šeima nuolat važinėjo pas gydytojus, atliko tyrimus, o Julianas dažnai sirgdavo, nes buvo itin silpnas. Julija pripažįsta, kad susigyventi su tokia žinia buvo sunku.

„Kaip gali jaustis, kai net nežinai, kas tai per diagnozė? Tik vėliau, atlikus daugiau tyrimų ir ėmus domėtis, tapo aiškiau. Aš esu stipri, suprasdavau, kad reikia kovoti ir stengtis. Nuo pat pradžių turėjau vidinę stiprybę, vedusią mane į priekį“, – sako mama.

Sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra

Praėjus keliems mėnesiams, šeima sulaukė pasiūlymo vykti gyventi į Angliją, nes ten gydymas labiau pritaikytas Juliano ligai. Kai sūnui buvo 10 mėnesių, Julija paliko Lietuvą ir svetimoje šalyje ne tik turėjo stengtis dėl lengvesnio Juliano gyvenimo, bet ir įsitvirtinti pati.

„Buvo sunku, nes abiem su vyru reikėjo rasti darbus. Kurį laiką dirbome pakaitomis – vienas dirba, kitas prižiūri Julianą. Tačiau kartu gyvenome tik pusę metų ir tada aš likau viena su dviem vaikais. Man reikėjo eiti į darbą, todėl iš Lietuvos padėti atvažiuodavo mano mama, kuri pabūdavo su Julianu ir kitu sūnumi, kuriam tuo metu buvo 4-eri“, – pasakoja J.Filatova.

Asmeninio albumo nuotr./Julianas Filatovas
Asmeninio albumo nuotr./Julianas Filatovas

Julija neslepia, kad viską suderinti buvo itin sunku. Tačiau ji neleido sau užsisklęsti liūdesyje, rado jėgų stotis ant kojų ir toliau kovoti dėl savo sūnaus sveikatos.

„Kaip sakoma, rankas bei kojas turi, ir pirmyn. Nieko daugiau neliko. Nuoširdžiai dėkoju mamai, kuri yra kovotoja, kartais net pykdavo, sakydavo, kad nebegali čia būti. O aš prašydavau atleisti ir sakydavau, jog bilieto atgal dar nepirksiu, – juokiasi J.Filatova. – Sunku, kai esi viena. Mes neturėjome net savo transporto priemonės, visur eidavome pėsčiomis, nesvarbu, ar sninga, ar lyja.“

Lankantis su Julianu pas gydytojus, Julija girdėjo panašias prognozes kaip ir Lietuvoje – nieko gero nebus. Nors sulaukęs 2-ejų, sūnus ėmė lankyti raidos centrą, o dabar eina į mokyklą, jis vis dar susiduria su didelėmis problemomis, dėl kurių jam reikalinga priežiūra visą parą.

„Jis nelabai mobilus vaikas, nevaikšto, tačiau neseniai turėjo operaciją, tad bandome po truputį stotis. Jau prieš operaciją jis galėjo į mane įsikibęs vaikščioti, nueidavo 10-15 metrų. Julianas negali pats atsistoti, tačiau gali nusileisti nuo lovos, nušliaužti, moka atsigerti iš puodelio, valgyti, išleisti kelis garsus ar parodyti, kad kažkur skauda“, – vardina J.Filatova.

Visą savo laiką skirdama sūnui, Julija nebegali dirbti, todėl gyvena iš išmokų. Ji pripažįsta, kad susitaikyti su visai kita linkme pakrypusiu gyvenimu pavyko tik prieš metus – kai Julianui suėjo 9-eri, Julija suvokė, jog atėjo laikas nusiraminti ir priimti tokią kasdienybę.

„Dariau viską, ką reikėjo daryti, žinojau, kad turiu eiti į priekį, bet silpnumas vis dėlto yra. Tikrai sunku. Galvoje būna sumaištis, kai galvoji, kad tai laikina ir greitai viskas praeis. Tačiau kiek domėjausi, sakoma, kad vaikeliai patys pasirenka mamas – jie neateina pas silpnas moteris. Galbūt jie ateina mūsų pamokyti, pakeisti...“ – svarsto J.Filatova.

Dariau viską, ką reikėjo daryti, žinojau, kad turiu eiti į priekį, bet silpnumas vis dėlto yra. Tikrai sunku

Dėl sūnaus priežiūros, Julijai teko paaukoti karjerą, mokslus ir visus pomėgius. Anot jos, iš pradžių apie tai negalvoji, nes visą laiką skiri vaikui ir savo reikalus atidedi į šalį, tačiau ateina laikas, kai tokios mintys pradeda skverbtis į galvą.

„Ypač šiuo metu visi kažką veikia, o tu imi save truputį nuvertinti. Galvoji, kodėl tu negali, kodėl kažko dar nepadarai? Nori ką nors nuveikti, bet neišeina, nes neužtenka viskam jėgų. Nors mano draugės, turinčios vaikų, klausia, kaip aš viską spėju, kadangi joms taip nepavyksta“, – sako J.Filatova.

Draugai Juliją vadina bitute ir panašu, kad tame yra tiesos – nors mamai kyla minčių, kad vis kažko nespėja padaryti, ji kasdien rūpinasi ne tik dviem vaikais, bet ir randa laisvą minutę sportui ar susitvarkyti namus.

„Julianas nuo 9 iki 15 valandos būna mokykloje ir tai yra laikas, kai galiu atsipalaiduoti, pabūti su savimi. Aš pasportuoju, apsiperku, susitvarkau namus, kartais net pamiegu, nes Julianas pabunda 3-4 val. ryto. Kai jis vakare jau miega, išeinu pabėgioti, 30 minučių palakstau ir grįžtu. To būtinai reikia, nuolat turi pati save kelti, nes tuomet geriau jautiesi“, – tikina J.Filatova.

To būtinai reikia, nuolat turi pati save kelti, nes tuomet geriau jautiesi

Besistengdama spėti viskuo pasirūpinti, Julija pripažįsta, kad būna akimirkų, kai labai pavargsta. Ypač sunku jai yra savaitgaliais, kai atsikelia 7 valandą ryto, o prisėda tik vėlai vakare.

„Aš nuolat užimta, būna dienų, kai negaliu net atsikvėpti, o prisėdu tik valgydama. Ypač daug darbo turiu dabar, kai Julianas yra po operacijos“, – sako mama.

Svajoja apie reabilitacijos centrą

Persikėlusi gyventi į Angliją, Julija džiaugiasi, kad ten visa reikalinga įranga yra nemokama, tik neretai jos tenka išsireikalauti ir įrodyti, jog tikrai reikia. Vis dėlto ji pasigenda reabilitacijų, kurios Lietuvoje suteikiamos kelis kartus per metus.

„Čia kineziterapeutai surašo programą ant lapo, prideda judesių nuotraukų ir paduoda. O tau lieka pagal visus nurodymus triskart per dieną viską daryti pačiai. Prisimenu pirmus kartus, kai buvau jauna mama, vaiko kūnelis mažas ir tikrai bijojau kažką padaryti ne taip... Klausdavau, kaip man viską teisingai atlikti, o man atsakydavo, kaip padarysiu, taip bus gerai“, – pasakoja J.Filatova.

Asmeninio albumo nuotr./Julija Filatova su sūnumis
Asmeninio albumo nuotr./Julija Filatova su sūnumis

Toli į ateitį Julija planuoti nesiryžta, tačiau tikisi, kad Julianas galės pradėti geriau vaikščioti ir šiandien ji yra pasiryžusi dėl to daryti viską.

„Jeigu pradėtų vaikščioti, man nebereikėtų jo kilnoti, nes Julianas jau didelis, sveria 35 kg, o aš mažytė, – šypsosi J.Filatova. – Dėl savęs nežinau, ką reikės daryti... Norėčiau mokytis, paruošti save naujai veiklai ar darbui, tačiau pirmiausia turiu padėti sūnui.“

Tam, kad Julianas jaustųsi geriau, Julija norėtų vykti į reabilitacijos centrą Slovakijoje, kur kartą abu jau lankėsi. Ten didelis dėmesys skiriamas kiekvienam vaikui, kadangi kartu būna net po kelis specialistus.

„Reabilitacija yra labai reikalinga vaikui po operacijos, noriu, kad visi pratimai būtų atliekami teisingai, ramiai ir saugiai. Kiekvieną kartą po reabilitacijo, būna didelis progresas – po Slovakijos Julianas pradėjo stovėti, o grįžus iš Lenkijos, labai sustiprėjo korpusas“, – aiškina mama, pridurdama, kad tokia reabilitacija kainuotų kiek daugiau nei 4 tūkst. eurų.

Kiekvieną kartą po reabilitacijos būna didelis progresas.

Prisiminusi 10 metų trunkančią kovą dėl geresnio sūnaus gyvenimo, Julija pripažįsta, kad palūžti jai neleidžia vaikai. Jie, anot mamos, visada yra nusiteikę pozityviai, todėl tai ją įkvepia judėti į priekį.

„Mano vaikai yra stebuklingi. Vyresnysis yra palaima, tikra dovana – jis pasakiškas sūnus, brolis, labai supratingas, visada padeda, myli, pakelia nuotaiką. Julianas yra labai šviesus berniukas, kaip saulytė, mokykloje jį net vadina šypsenėle. Kaip gali nenorėti stengtis, kai matai tokias emocijas? – klausia Julija. – Visada kitoms mamoms patariu niekada nenuleisti rankų. Pradėkite daug dirbti nuo pat pradžių ir rezultatą pasieksite.“

Prisidėti prie Juliano reabilitacijos Slovakijoje galite šiais būdais:

PayPal: juliana555@list.ru

Labdaros ir paramos fondas „Julian Filatov“

Fondo kodas: 304996064

Sąskaita: LT123500010004587044

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

48:28
34:49
00:43

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką