Sekite 15min Google
Karalienė Elžbieta II, gimusi kaip Elizabeth Alexandra Mary Windsor, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos princesė, mirė 2022 metų rugsėjo 8 dieną. Ir nors po jos mirties neišvengiamai nuskambėjo tradicinė monarchijos formulė „Karalienė mirė, tegyvuoja karalius“, nes valstybės gyvenimas privalo tęstis, jos paliktą tuštumą vargu ar galėtų užpildyti net ir labiausiai atsidavęs karalius Karolis III.
Kai 1926 metų balandžio 21 dieną Londono Meifero rajone gimė vyriausias Jorko kunigaikščio ir kunigaikštienės vaikas Elizabeth, niekas negalvojo, kad vieną dieną ji sėdės Didžiosios Britanijos soste. Pasaulį valdė vyrai. Moterys balsavimo teisę buvo įgijusios vos prieš kelerius metus. Europa buvo išgyvenusi karą, o priešakyje laukė pasaulinė ekonomikos krizė.
Be to, Elizabeth buvo ne sūnus, o tik sosto įpėdiniu nelaikyto princo dukra. Jos tėvas princas Albertas, Jorko kunigaikštis, buvo antrasis karaliaus Jurgio V sūnus – vaikystėje ligotas, drovus ir vargiai laikytas žmogumi, galinčiu vieną dieną valdyti Didžiąją Britaniją ir jos imperiją.
Elizabeth motina Elizabeth Bowes-Lyon, su kuria Jorko kunigaikštis susituokė 1923 metais, buvo kilusi iš Škotijos aristokratų šeimos. Ji buvo protinga, stiprios valios moteris, puikiai suvokusi monarchijos pareigas.
1936 metais, kai Elizabeth buvo vos dešimtmetė ir jau turėjo dvejais metais jaunesnę seserį, bet vis dar neturėjo brolio, princesės gyvenimas visiškai pasikeitė.
Mirė karalius Jurgis V. Jo įpėdiniu tapo sūnus Eduardas VIII, tačiau soste išbuvo vos vienuolika mėnesių. Jis atsisakė karūnos, nes negalėjo suderinti monarcho pareigų su noru vesti išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson.
Tai buvo milžiniškas skandalas, privertęs visą karališkąją šeimą iš esmės pakeisti gyvenimą. Eduardas, tapęs Vindzoro kunigaikščiu, su mylimąja išvyko į užsienį, o drovus ir vis dar šiek tiek mikčiojęs Elizabeth tėvas, šeimoje vadintas Bertie, tapo karaliumi Jurgiu VI.
Elizabeth netikėtai tapo sosto įpėdine.
Naujas karališkosios šeimos gyvenimas
Šeima iš jaukių namų persikėlė į rūmus. Iki tol kartu su seserimi namuose mokyta Elizabeth pradėjo studijuoti konstitucinę teisę, teisę ir istoriją.
Vis dėlto mergaitės, kiek buvo įmanoma, buvo saugomos nuo viešų pasirodymų ir oficialių kelionių. Tėvams vykstant į užsienį princesės likdavo namuose, tačiau ryšį su jais palaikydavo laiškais ir telefonu.
Koks stiprus buvo šeimos ryšys, ypač išryškėjo per Antrąjį pasaulinį karą.
Vyriausybė siūlė karalienei Elžbietai ir jos dukroms dėl saugumo išvykti į užsienį. Tačiau tuometė karalienė atsakė: „Princesės neišvyks be manęs, aš neišvyksiu be karaliaus, o karalius niekada neišvyks.“
Taigi šeima karo metais liko Didžiojoje Britanijoje – Balmorale, vėliau Sandringame ir Vindzore – ir stengėsi palaikyti šalies gyventojų dvasią.
Princesės rinko lėšas, o 1940 metų spalį Elizabeth BBC laidoje „Children's Hour“ pasakė pirmąją radijo kalbą, skirtą kitiems šalies vaikams.
Dar nesulaukusi šešiolikos ji tapo Grenadierių gvardijos garbės pulkininke, o aštuoniolikos – Valstybės tarybos nare. Karališkoji vaikystė, kad ir kokia apsaugota būtų, kartais baigiasi gerokai anksčiau nei kitų vaikų.
Elizabeth įstojo į Pagalbinę teritorinę tarnybą – moterų karinį pagalbinį dalinį – ir ten išmoko ne tik vairuoti sunkvežimius, bet ir juos remontuoti.
Žinant šią patirtį lengviau suprasti, kaip stipriai būsimoji karalienė įaugo į gyvenimą, kuriame pareiga buvo svarbiau už viską, o tarnystė žmonėms tapo svarbiausiu principu. Iš savo tėvų ji niekada nematė kitokio pavyzdžio.
Didžioji meilė – princas Philipas
Viena iš nedaugelio sričių, kuriose jaunoji Elizabeth savo norus iškėlė aukščiau patogiausio karališkajai šeimai pasirinkimo, buvo meilė.
Tinkamesnių kandidatų nei graikų, danų ir vokiečių aristokratiškų šaknų turintis karinio jūrų laivyno karininkas tikriausiai netrūko. Tačiau Elizabeth Philipą pamilo dar paauglystėje ir kito vyro nenorėjo.
Praėjus aštuoneriems metams po pirmojo jų susitikimo buvo paskelbta apie princesės Elizabeth ir Philipo Mountbatteno sužadėtuves. Iki tol jis atsisakė Graikijos ir Danijos karališkųjų titulų, tapo Didžiosios Britanijos piliečiu ir Anglikonų bažnyčios nariu bei pasirinko motinos šeimos pavardę Mountbatten.
Pora susituokė 1947 metų lapkritį.
Philipas tuo metu vis dar tarnavo kariuomenėje. Iš pradžių jis buvo dislokuotas Grinviče, o 1949 metais perkeltas į Maltą. Elizabeth išvyko kartu.
Vėliau ji šį gyvenimo laikotarpį vadino vienu laimingiausių. Tačiau jis truko vos metus. Philipas gavo naujas pareigas laivyne ir daug keliavo, o karaliaus Jurgio VI sveikata sparčiai blogėjo. Nuo 1951 metų Elizabeth vieta jau buvo Anglijoje.
Todėl, turint omenyje glaudų šeimos ryšį ir stiprų Elizabeth pareigos jausmą, ypač skaudu, kad dėl savo pareigų ji negalėjo būti šalia tėvo, kai šis 1952 metų vasarį mirė.
Sausio pabaigoje karalius, nepaisydamas gydytojų patarimų, dar pats išlydėjo Elizabeth ir Philipą į valstybinę kelionę po Afriką.
Žinia apie karaliaus mirtį porą pasiekė vasario 6 dieną Kenijoje. Būtent Philipui teko žmonai pasakyti, kad jos tėvas mirė.
Šią ir daugelį kitų akimirkų per ilgus jų bendro gyvenimo dešimtmečius Philipas buvo jos „stiprybė ir atrama“, kaip pati Elžbieta II jį apibūdino minint 70-ąsias vestuvių metines.
Ginčytis nebijantis, pasaulietiškas, kritiškas ir stipraus charakterio vyras neabejotinai darė jai didžiulę įtaką. Tapusi karaliene Elžbieta yra pasakojusi, kad daugelį savo kalbų pirmiausia aptardavo su vyru, o jis niekada nevengdavo kritinių pastabų.
Žinoma, jų santuokoje taip pat buvo sudėtingų laikotarpių – sklandė gandai apie romanus, kilo nesutarimų dėl vaikų auklėjimo, šeimos konfliktų ir gyvenamosios vietos. Vis dėlto net sulaukę garbaus amžiaus jie sugebėjo vienas kitą įkvėpti, palaikyti, skatinti ir prajuokinti.
Atkaklus Elizabeth sprendimas tekėti už Philipo tapo vienu svarbiausių jos gyvenimo pasirinkimų.
Karūnavimas 1953 metais
Kai 1953 metais Elizabeth buvo karūnuota, lijo. Tačiau tai nesutrukdė tūkstančiams žmonių užplūsti gatves. Milžiniškoje procesijoje dalyvavo apie dešimt tūkstančių su karališkaisiais rūmais susijusių žmonių iš įvairių Sandraugos šalių.
Ne mažiau įspūdingas buvo kitas jaunosios karalienės sumanymas – nuo 1953 metų lapkričio iki 1954-ųjų gegužės trukusi pusės metų kelionė po Sandraugos valstybes. Jos maršrutas siekė beveik 65 tūkst. kilometrų.
Naujoji monarchė norėjo būti matoma, susitikti su žmonėmis ir stiprinti ryšius su Sandraugos valstybėmis.
Charleso ir Dianos santuoka
Charleso ir Dianos santuoka bei jos pasekmės tikriausiai tapo vienu didžiausių karalienės Elžbietos valdymo išbandymų, nors iš pirmo žvilgsnio tai turėjo būti privatus jos sūnaus gyvenimo klausimas.
Tačiau sosto įpėdinio santuoka niekada nėra vien privatus reikalas.
Spaudimas Charlesui vesti, pasirinkta nuotaka, geri ketinimai, klaidingi sprendimai ir sensacijų ištroškusi spauda sukūrė pavojingą aplinkybių derinį.
1981 metais viso pasaulio akivaizdoje surengtos Charleso, Velso princo, ir ledi Dianos Spencer „dešimtmečio vestuvės“ galiausiai virto dramatiška santuoka, pasibaigusia skyrybomis 1996 metais ir Dianos mirtimi po metų.
Ilgą laiką karalienei pavyko išlikti nuošalyje nuo pernelyg asmeniškų šeimos konfliktų. Ji viešai nekomentavo nei Charleso ir Camillos romano, nei Dianos televizijos interviu, nei skyrybų.
Tačiau vienu momentu ši distancija tapo problema.
Kai 1997 metais Diana žuvo automobilio avarijoje Paryžiuje, mėgindama išvengti ją persekiojusių paparacų, karalienė liko Balmorale su anūkais. Ji nevyko į Londoną ir viešai negedėjo kartu su žmonėmis dėl jų „širdžių princesės“.
Tai buvo klaida, kurią vėliau teko pripažinti.
Galiausiai Elžbieta kreipėsi į visuomenę iš Bakingamo rūmų, už kurių vartų Dianai atminti buvo sunešta milijonai gėlių. Ji kalbėjo kaip močiutė ir kaip šeimos narė.
Ši kalba padėjo bent iš dalies sumažinti tarp monarchės ir visuomenės atsiradusią distanciją bei parodyti tikrą liūdesį ir žmogišką šilumą.
Tačiau situacija buvo itin trapi – Vindzorų monarchija tikriausiai niekada nebuvo tokia pažeidžiama kaip tomis 1997-ųjų vasaros dienomis.
Auksinis, deimantinis ir platininis jubiliejai
Daugeliui žmonių atrodė, kad Elžbieta soste buvo visada – jos valdymas lydėjo ištisas kartas.
2002 metais, kai buvo minimas jos valdymo 50-metis, aplinkybės buvo sudėtingos. Dar prieš iškilmes mirė ir jos sesuo, ir motina, vadinta Queen Mum. Tačiau karalienė turėjo pasirodyti viešumoje ir net leidosi į dideles keliones po Sandraugos valstybes. Londone jos valdymo penkiasdešimtmetis buvo švenčiamas tris dienas.
Dar įspūdingiau 2012 metais paminėtas deimantinis jubiliejus. Karalienė su šeima kantriai stebėjo tūkstančio laivų ir valčių paradą Temzėje.
Tais pačiais metais Londone vyko vasaros olimpinės žaidynės, o Elžbieta leido pasauliui išvysti ir savo humoro jausmą.
Kartu su Džeimsą Bondą vaidinusiu Danieliu Craigu ji nusifilmavo trumpame vaizdo siužete, kuriame agentas 007 atvyksta jos ir korgių pasiimti iš rūmų, o vėliau abu tarsi parašiutais nusileidžia virš olimpinio stadiono.
Publika buvo sužavėta. 2022 metais 70-osios Elžbietos valdymo metinės buvo pažymėtos keturias dienas trukusiomis iškilmėmis. Tačiau šventę lydėjo klausimas, kiek 96 metų monarchė dar gali ištverti.
COVID-19 pandemija dar nebuvo visiškai pasibaigusi, virusu buvo persirgusi ir pati karalienė. Jos jėgos, ypač judėjimo galimybės, silpo.
„Trooping the Colour“ karinį paradą jos vardu priėmė princas Charlesas. Karalienė nedalyvavo ir padėkos pamaldose bei koncerte.
Tačiau stebėti Karališkųjų oro pajėgų skrydžio ir pasveikinti susirinkusių žmonių ji vis dėlto pasirodė garsiajame Bakingamo rūmų balkone. Ten ji pasirodė ir per didįjį baigiamąjį paradą.
Monarchė, regis, buvusi amžinai
Dar 2015 metų rugsėjį Elžbieta aplenkė savo garsiąją pirmtakę karalienę Viktoriją ir tapo ilgiausiai Didžiąją Britaniją valdžiusia monarche.
Jos valdymo rekordų sąrašas buvo įspūdingas. Tačiau pati Elžbieta į juos, regis, reagavo taip, kaip ir į daugelį kitų dalykų – santūria šypsena, geležiniu pareigos jausmu ir ryškiaspalve skrybėle, tiesiog tęsdama darbą.
Užsienio keliones paskutinį gyvenimo dešimtmetį ji jau buvo perleidusi jaunesnėms kartoms, tačiau jos darbo kalendorius ir toliau išliko stebėtinai intensyvus.
Ji globojo daugiau kaip 600 labdaros ir visuomeninių organizacijų, kurioms visoms reikėjo jos dėmesio.
Atsisveikinimas su princu Philipu
Net ir Philipui pasitraukus iš viešojo gyvenimo ir vis daugiau laiko leidžiant Sandringame, karalienė savo darbo tempo beveik nesumažino.
Jų santykiai tam tikra prasme tapo savaitgalio santuoka, nes darbo dienomis Elžbieta gyveno ir dirbo Londone. Tačiau matant juos kartu buvo akivaizdu, kad senasis artumas niekur nedingo.
Todėl nieko nenustebino, kad Edinburgo kunigaikščio mirtis 2021 metų balandžio 9 dieną tapo vienu skaudžiausių smūgių karalienės gyvenime.
Jos stipriosios atramos nebebuvo kuo pakeisti. Nuo tos akimirkos atrodė, kad amžius pagaliau pradėjo reikalauti savo duoklės ir iš monarchės, kuri iki tol daugeliui atrodė beveik nepavaldi laikui.
Moteris už karalienės titulo
Didžiąją gyvenimo dalį Elžbieta sugebėjo viešumoje pirmiausia būti karaliene ir beveik neleisti pažvelgti į tai, kokia moteris slypi už monarchės vaidmens.
Tai lėmė gilus jos įsitikinimas, kad karališkoji šeima turi būti aukščiau kasdienės mados ir simbolizuoti tradiciją bei tęstinumą.
Kartu ji buvo tvirtai pasiryžusi išlikti politiškai neutrali ir neskaldyti visuomenės. Tam reikėjo tam tikro atstumo nuo kasdienybės ir paslapties, kurios neturėjo sunaikinti pernelyg didelis viešumas.
Vis dėlto ilgainiui karališkoji šeima rado būdų tapti artimesnė visuomenei. Jubiliejiniuose televizijos siužetuose apie interviu vengusią Elžbietą pasakodavo jos vaikai ir anūkai, komunikaciją pakeitė socialiniai tinklai, o tokie šeimos įvykiai kaip vestuvės ir vaikų gimimas padėdavo Vindzorams parodyti žmogiškesnę savo pusę.
Pati karalienė buvo patyrusi ir neigiamų pasekmių po dokumentinių filmų, turėjusių atskleisti karališkosios šeimos gyvenimą, todėl išliko atsargi.
Tačiau tais retais atvejais, kai ji šio santūrumo atsisakydavo – per fotosesijas, pasirodymą su Džeimsu Bondu, humoristinį vaizdo įrašą su princu Harry prieš jo „Invictus Games“ ar retą interviu apie karūnas ir jų nešiojimą – buvo galima išvysti kitokią Elžbietą.
Praktišką, ironišką, turinčią humoro jausmą ir anaiptol ne tokią atitrūkusią nuo tikrovės, kaip kartais galėjo atrodyti.
Moterį, kuri mylėjo savo vaikus, žirgus – užteko pamatyti jos nuoširdų džiaugsmą, kai jos žirgai laimėdavo Askoto lenktynėse, – ir savo šunis.
Moterį, kuri visą gyvenimą paskyrė tarnystei savo šaliai ir viešai dėl to beveik niekada nesiskundė.
Iš jos aplinkos yra išlikęs taiklus pasakymas: „Ji būtų nuostabi draugė, jei tik nebūtų karalienė.“
Jeigu reikėtų ieškoti žmogaus, įkūnijusio pareigos jausmą ir discipliną, ištvermę bei gebėjimą bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, karalienė Elžbieta II daugeliui tapo būtent tokiu pavyzdžiu.
