Jie mėgina savo jėgomis sumažinti sergančiojo daromą žalą, stengiasi nuslėpti šeimos „gėdą“, jaučia kaltę, o jų pačių poreikiai, sveikata, pasiekimai, interesai ir ateities planai tampa vis mažiau svarbūs.
Vasario 8–14 d. Lietuvoje jau ketvirtus metus minint tarptautinę Alkoholikų vaikų savaitę, išsamiau apie kopriklausomybę pasakoja psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun.
Kopriklausomybė. Kas tai?
„Gyvenant kartu su priklausomybę turinčiu žmogumi, susikuria liguisti santykiai tarp sergančiojo ir artimųjų, kurie prisiima atsakomybę už sergančiojo veiksmus, mėgina jį kontroliuoti, spręsti jo problemas ir taip palaiko žalingą priklausomo asmens alkoholio arba kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Visas dėmesys sutelkiamas į priklausomo asmens ir su priklausomybe susijusių problemų sprendimą“, – sako psichiatrė N.Goštautaitė-Midttun.
Pasak jos, tai daryti skatina noras padėti artimam žmogui, apgaulinga viltis ir nerealistiškas pasitikėjimas savo kaip „gelbėtojo“ jėgomis. Kopriklausomi asmenys ne mažiau nei patys priklausomybės liga sergantieji linkę neigti savo problemas, jaučia gėdą ir kaltę.
Tokiam žmogui sunkiau pasiekti savo tikslų: pavyzdžiui, atsisako studijų, nes renkasi dirbti, prisidėti prie šeimos išlaikymo.
„Šiuos jausmus, įprotį slėpti savo išgyvenimus ir problemas, jų gėdytis tebejaučia ir suaugę alkoholikų vaikai. Nors kopriklausomybė nėra liga, bet dėl ypatingos patirties išmoktas elgesio modelis, jam pakeisti dažnai reikalinga sveikatos arba psichologijos specialisto pagalba. Veiksminga ir panašaus likimo žmonių parama, pavyzdžiui, Al Anon grupėse. Labai svarbu, kad žmogus turėtų su kuo pasikalbėti. Jausdamas palaikymą, kopriklausomas asmuo gali pakeisti savo elgesį, santykį, neteisingai suprastą atsakomybę“, – pasakojo psichiatrė.
Kopriklausomybės pasekmės ir rizika
Kopriklausomi suaugusieji ir vaikai turi didesnę riziką patirti depresiją, nerimą, jie dažniau nei kiti pradeda žalingai vartoti įvairias psichoaktyviąsias medžiagas. Pasak psichiatrės, nors daugelis žmonių, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, kreipusis profesionalios pagalbos ir dėl savo asmeninių savybių gilesnių kopriklausomybės pasekmių išvengia, rizika išlieka.
„Kopriklausomas žmogus gali taip ir neišmokti pakankamai pasirūpinti savimi, savo poreikiais, juo lengviau pasinaudoti, jiems tenka apriboti savo siekius ir ambicijas. Tokiam žmogui sunkiau pasiekti savo tikslų: pavyzdžiui, atsisako studijų, nes renkasi dirbti, prisidėti prie šeimos išlaikymo.
Dėl stipraus nesaugumo, gėdos jausmų vengia demonstruoti savo pasiekimus, stengiasi būti mažiau pastebimu, ir taip apriboja išsilavinimo, karjeros ir uždarbio galimybes, kas dažnai nulemia menkesnę gyvenimo kokybę“, – sako psichiatrė.
Pasak jos, kopriklausomybė izoliuoja žmones, todėl jie užmezga mažiau įvairiapusių santykių. „Žmogus taip susitelkia į tą vieną santykį, kuriame stengiasi padėti priklausomybę turinčiam šeimos nariui, kad nebelieka energijos ir motyvacijos ieškoti ir kurti naujų, kitokių, labiau lygiavertiškų ir tenkinančių santykių.
Ir vėliau gyvenime, net ir atsiskyrus nuo asmens, nulėmusio kopriklausuomybę, gana dažnai įkliūnama į tuos pačius spąstus, stengiantis kontroliuoti naujai sutiktą asmenį, gelbėti, padėti, arba stengiantis įtikti, nusileisti. Žmogus su tokia patirtimi rizikuoja būti išnaudojamas“, – sako N.Goštautaitė-Midttun.
Vaikai nesupranta, kad yra kopriklausomi
Turėdamas informacijos, suaugęs žmogus gali suprasti, kad yra kopriklausomas. „Jeigu žmogus žino, kas yra kopriklausomybė, apie ją skaitė, matė per televiziją, papasakojo draugai, tuomet įmanoma, kad žmogus pastebės ir teisingai įvertins savo paties elgesį, tačiau tam būtini savistabos įgūdžiai, kurie natūraliai neatsiranda“, – sako N.Goštautaitė-Midttun.
Pasak jos, elgesio stebėjimo galima išmokti: žmogus tikslingomis pratybomis pradeda atpažinti elgesį, suprasti, kas jį nulemia ir sustiprina, ir atvirkščiai, kas apriboja arba nutraukia.
„Žmogus pradėjęs stebėti savo elgesį, gali išmokti atpažinti ir kopriklausomybę. Vis tik greičiau kopriklausomybę pastebės aplinkiniai, pagalbą teikiantys specialistai, nes visuomet lengviau matyti kitų elgesį nei savo“, – atkreipia dėmesį psichiatrė.
Vaikas dar nepajėgia kritiškai įvertinti, kad priklausomų tėvų elgesys nepriklauso nuo jo pastangų, kad jo siekis pakeisti tėvus nerealistiškas.
Tuo tarpu vaikas pats negali suprasti, kad yra kopriklausomas. „Vienintelis dalykas, ko nori vaikas, – tai būti mylimu ir kad tėvai būtų patenkinti. Jis tikisi, kad geru elgesiu nusipelnys gerumo ir sau. Vaikas dar nepajėgia kritiškai įvertinti, kad priklausomų tėvų elgesys nepriklauso nuo jo pastangų, kad jo siekis pakeisti tėvus nerealistiškas. Jis tikisi stebuklo ir geros pabaigos. Kaip pasakose. Tai yra susiję su smegenų vystymosi ir amžiaus ypatumais.
Tuo tarpu paauglys ir jaunas žmogus jau gali suprasti, kad padėties nevaldo, negali kontroliuoti kitų elgesio, jam lengviau suprasti, kad reikia ir galima kreiptis pagalbos“, – pasakojo specialistė kartu su Valstybinio psichikos sveikatos centru išleidusi informacinį leidinį „Pagalba vaikams, kurių šeimos nariai alkoholį vartoja žalingai“.
Daugiau informacijos apie tai, kaip padėti alkoholio problemų turinčiose šeimose augantiems vaikams bei kur pagalbos gali kreiptis tokiose šeimose užaugę žmonės, rasite svetainėje www.mentor.lt.
