Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 20d. 21:03

Psichologė – apie šeimos modelius: „Stipri ir ryžtinga mama vaikus išmokys atsparumo, švelnus ir jautrus tėtis – atjautos“

Namų tvarkymas
123RF.com nuotr. / Tėtis

Ar sveikai ir kokybiškai vaiko psichologinei raidai reikia tradicinio tėčio, ar geriau tinka naujasis, modernusis? O gal vaikui tėtis iš viso nebūtinas? Ką žinome iš klasikinių ir šiuolaikinių vaiko raidos teorijų ir kaip priimti tokį sprendimą, kuris padės vaikui augti psichologiškai sveikam ir laimingam? Vertėtų pagalvoti, kokius stereotipus visų pirma formuojame mes ir ar kartais mums nėra patogiau už jų slėptis patiems.

Savo mintimis ir įžvalgomis apie tėčio vaidmenį šeimoje konferencijoje „Daugiau balanso šeimoje“, kurią organizavo Švietimo pažangos centras, pasidalino psichologė, Lietuvos psichologų sąjungos narė bei „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaitė.

„Kuo šiandien skiriasi „vienas iš tėvų“ ir „tėtis“: psichologiniai vaiko raidos aspektai“ – taip savo pranešimą pavadino M.Kuzminskaitė.

Kaip varliukas tėčio ieškojo

„Galvodama, ką norėčiau pasakyti, visų pirma prisiminiau seną animacinį filmuką. Jei jums panašiai tiek metų, kiek man, jūs tikrai pamenate vieną ašaras spaudžiantį filmuką apie tai, kaip varliukas tėčio ieškojo.

Panašu, kad klausimas, nuo kurio noriu pradėti, nėra naujas – kam tėčiai reikalingi? Nesileisiu į tokius klausimus, kaip ir kodėl sovietinių laikų žmonėms reikėjo aiškinti, kam tėčiai reikalingi, kur varliuko mama, seneliai ir panašiai, tačiau noriu sustoti ties pastebėjimu – tėčių reikalingumas yra laike kintanti sąvoka.

Ji stipriai priklauso nuo daugybės ekonominių, kultūrinių, socialinių veiksnių. Nors iš pirmo žvilgsnio ir keista, bet šiandieninėmis sąlygomis tėčio vaidmuo kaip reta taikliai apibūdintas šiame filmuke“, – sakė psichologė.

Pasak M.Kuzminskaitės, gyvendami mes išmokstame, kas yra mama ir kas yra tėtis. Tai lemia mus supanti aplinka. Gali būti, kad to išmokstama vaikystėje, tačiau tėčio paveikslą turtiname ir auginame patys augdami, įgydami patirčių: „Tėčio paveikslas nėra tai, kas egzistuoja savaime. Tai – visų mūsų patirčių, žinių iš aplinkos, knygų, filmų bendras paveikslas, ką mes vertiname kaip teigiamas tėčio savybes.“

Asmeninio albumo nuotr. /Psichologė Monika Kuzminskaitė
Asmeninio albumo nuotr. /Psichologė Monika Kuzminskaitė

Apie kokį tėtį svajojame?

Pasak psichologės, daug žmonių turi iš dalies tvirtą įsitikinimą, kad augantiems vaikams tėtis būtinas, net naudoja jį kaip argumentą skyrybų metų, nors santykiai ir būtų labai prasti.

„Paaiškinti tokio teiginio paprastai nepavyksta. Kam tėtis? Nes reikia. Atrodo, kad dažnai remiamės tokiu stereotipu, lyg tėtis galėtų suteikti vaikui kažką unikalaus, kažką tokio, ko negali suteikti mama arba kitas žmogus.

Turimas tėčio paveikslas papildo tai, ko, atrodo, trūksta.

Formuojame, koks tėtis turi ir neturi būti, koks būtų teisingas, apie kokį svajojame. Ir kiekvieną kartą tai yra labai individualu.

Pagal tai tendencingai renkamės regimai teisingus argumentus, toliau plėtojame stereotipą tam, kad bent iš dalies užpildytume patirtas ar įsivaizduotas tuštumas. Turimas tėčio paveikslas papildo tai, ko, atrodo, trūksta. Galiausiai, juk švenčiame tėčio dieną – o tai nėra taip jau mažai bendrame kultūriniame kontekste. Tarkime, senelių, tetų, brolių ar seserų dienų nėra, nors jie nėra mažiau svarbūs“, – įžvalgomis dalijosi psichologė.

Tradicinis tėtis eina į medžioklę ir moka matematiką

M.Kuzminskaitė sako, kad biologinį tėčio vaidmenį nėra sudėtinga apibrėžti, ir dėl to ginčų ar klausimų nekyla: „Taip, kaip tik mama gali gimdyti ir žindyti, taip tik tėtis gali apvaisinti. Tiesiogiai ar dirbtinai, sąmoningai ar netyčia, bet pusę DNR kodo moteris turi gauti iš vyro. Čia galima stabtelėti nebent tam, kad nuspręstume – bet turbūt vėl asmeniškai: ar apvaisinimas jau suteikia kokią nors tęstinį vaidmenį, ar dar ne?

Iš vienos pusės, viso žmogaus gyvenimo kontekste, tai pernelyg trumpa akimirka, žmonės yra linkę sakyti, kad tėtis yra tas, kuris užaugino, o ne tas, kuris pradėjo. Kita vertus, žmonės taip pat nepaliaujamai ieško savo biologinių tėvų.“

123RF.com nuotr./Šeima
123RF.com nuotr./Šeima

M.Kuzminskaitė pabrėžė, kad be biologinio tėvo vaidmens, viską, kas lieka, teoriškai gali atlikti bet kuris iš tėvų. Bet, žinoma, realybėje taip nebūna.

Socialinis vaidmuo yra labai jautrus ekonominiam, kultūriniam, socialiniam kontekstui. Keičiantis tėčio vaidmeniui, keičiasi ir tėčio-vaiko, taip pat tėčio-mamos santykis.

Tradicinis tėtis yra griežtas ir teisingas, todėl nustato taisykles.


Tradicinėje šeimoje tėtis „eina į medžioklę“ – t. y. eina į darbą, uždirba daugiau už mamą (jei ši dirba), kala vinis, tėtis taiso ir vairuoja automobilį, kuria laužą, žiūri krepšinį, futbolą, domisi politika ir moka matematiką.

„Tradicinis tėtis yra griežtas ir teisingas, todėl nustato taisykles, yra stiprus, todėl neverkia ir greičiausiai neklysta. Tuo tarpu tradicinė mama augina vaikus, rūpinasi namų tvarka ir jaukumu, guodžia nusiminusius, maitina alkstančius, laukia visų grįžtančių į tuos pačius namus“, – vardijo psichologė.

Modernūs tėvai gali gyventi kartu, o gali ne

Tačiau, pasak jos, žiūrint plačiau į aplinką, kuri mus supa šiandien, matome, kaip keičiasi ekonomika, kultūra, šeimos modelis, siekiami tikslai. Modernioje šeimoje tokio ryškaus vaidmenų pasiskirstymo iš viso nėra – bent jau kol kas. Dirba, vairuoja visi suaugę, nes tai būtinybė, nenorimi darbai lengvai perleidžiami specialistams (tvarkymas, maisto gamyba, automobilių ir buities priežiūra).

123RF.com nuotr./Žiemą lauke
123RF.com nuotr./Žiemą lauke

„Prigimtinės pareigos, kad mama ar tėtis privalo padaryti vieną ar kitą dalyką, nėra, kaip ir nėra tą pagrindžiančių argumentų. Modernūs tėvai gali gyventi kartu, gali negyventi, gali būti du tėčiai ar trys mamos, vaikas gali kas savaitę ar dvi kraustytis iš tėčio pas mamą, kurie jau gali turėti kitus partnerius. Normalumo ribos yra tikrai gerokai platesnės, yra ir daug realių pavyzdžių. Šeimos yra visokios.

Būtų teisinga sakyti, kad nusistovėjusio modelio dar neturime, nėra tobulos šeimos vadovo.

Gyvename lūžio metu, yra daug visokių „visaip“. Tačiau tai reiškia, kad tėtis nebėra nei tas, kuris nustato taisykles, nei tas, kuris valdo pinigus, realiai ar perkeltine prasme sėdi už vairo.

Jis nebebūtinai yra šeimos galva. Jis gali auginti gėles, siūti, virti, guosti, tvarkyti, nevairuoti – ir vis dar būti puikiu tėčiu. Visų pirma todėl, kad yra šeimų, kurios tėčio vaidmenį apibrėžia nebe taip pat, kaip anksčiau“, – kalbėjo konferencijoje lektorė.

Pomėgis futbolui ar namų jaukumas nėra lytinės savybės

M.Kuzminskaitė kalbėjo apie tai, kad daug kriterijų, kurie vardijami kaip reikalingi tėčiui ar mamai, iš tiesų yra praktiniai ir patogumo klausimai.

Pavyzdžiui, auginant vaikus vienam, gerokai sunkiau rasti laiko pagulėti vonioje, susitvarkyti visus reikalus, paskaityti, keliauti darbo reikalais ir panašiai. Gyvenant dviese tai patogiau: „Tačiau tai nereiškia, kad tai yra vaiko poreikiai – žinoma, vaiką reikia palikti kito suaugusiojo globoje, bet tai neprivalo būti tėtis ar mama, kad tariamai nebūtų žalojama vaiko psichika. Verta trumpam stabtelėti ir pasitikrinti, ar nesinaudojate išmoktu bejėgiškumu, sakydami: aš negaliu, nes aš mama arba aš negaliu, nes esu tėtis. Mums taip patogiau: nesiimate sprendimų ten, kur jie įmanomi.

Čia taip pat svarbu priminti, kad įgimtų lytinių skirtumų gebėjime priimti sprendimus, mąstyti, jausti, pasiekti akademiškai nėra, tačiau yra gausybė stereotipų, kurie iš dalies lemia ir įgytus lytinius skirtumus. Namų jaukumas, automobilio vairavimas, matematikos mokėjimas, pomėgis futbolui, vinių kalimas, apkabinimas nėra lytinės savybės.“

Verta trumpam stabtelėti ir pasitikrinti, ar nesinaudojate išmoktu bejėgiškumu.

Psichologė pastebėjo, kad jei apie tėčio vaidmenį kalbame, vadinasi, kad mums ima trūkti informacijos apie tai, koks tėtis turi būti, o vaidmens paveikslas ima skystėti ir keičiasi. Šeimoje vertėtų susitarti, kas už ką atsakingas ir tą daryti nebandant klijuoti etikečių.

Pasak M.Kuzminskaitės, kiekvienas turi individualų mamos ir tėčio vaidmenų suvokimą, o tam, kad jį suformuotų, nejaustų kaltės dėl galimai padarytų klaidų, jausmo, kad esi neteisinga mama ar neteisingas tėtis, reikia gerokai daugiau pastangų.

„Sunku pasakyti, ko „reikia“ kiekvienoje konkrečioje šeimoje. Normalu ir tradicinis, ir visiškai liberalus vaidmenų pasidalijimas. Normalu viskas, kas tinka abiem – ar visiems – partneriams. Vaidmenų pokytis vyksta labai greitai, net nepasikeitus vienai kartai. Todėl normalu, kad yra daug įvairių žmonių ir šeimų su įvairiais lūkesčiais, normomis, taisyklėmis.

Visai gali būti, kad pavyzdžiui, teisiniuose ginčuose, kur reikalingi griežti kriterijai, nepavyksta taip lanksčiai ir individualiai žiūrėti į kiekvieną šeimą. Ir dar vis laikomasi nuostatos, kad „vaikui su mama geriau“.

Bet psichologine prasme, turėtų būti vertinamas abiejų tėvų gebėjimas rūpintis vaikų gerove ir sprendimas priimamas vertinant realią situaciją. Tikiuosi, kad taip ir daroma“, – kalbėjo psichologė.

123RF.com nuotr./Tėvystė
123RF.com nuotr./Tėvystė

Vaikams reikia jausmo, kad jis – šeimos narys

Tačiau tokia įvairovė reiškia ir kitą problemą – sunku nutarti ir pasirinkti, kas yra teisinga, kas yra vertybė, kas yra siektina.

Šio proceso paskubinti, sakė pranešėja, galimybės nėra, nes tai kiekvieno žmogaus brandos, adaptacijos klausimas. Kaip geriausią taktiką M.Kuzminskaitė įvardijo toleranciją ir kalbėjimą tarpusavyje.

„Pradėkim nuo augančio vaiko poreikių. Nors įvairiame amžiuje poreikiai būna įvairūs, o augant vieni blėsta, kiti ryškėja, tačiau iš esmės vaikams iš tėvų – iš ir mamos, ir iš tėčio – reikia meilės, pagarbos, saugumo, jausmo, kad esi priimtas toks, koks esi. Taip pat jausmo, kad esi šeimos narys, dalyvis“, – pastebėjo psichologė.

Du besibarantys suaugusieji yra blogiau, nei vienas ramus

Saugumo jausmas, sakė specialistė, taip pat plati sąvoka. Pradedant fiziniu saugumu, baigiant emociniu. Vaiko saugumui taip pat svarbu galimybė prognozuoti tėvų elgesį ir matyti pasikartojantį, sistemingą reagavimą į pasikartojančias situacijas.

„Žinoma, suabsoliutinti čia nereikia, jei situacija reikalauja lanksčios reakcijos, ji svarbesnė negu įsivaizduojama žala stebinčio vaiko suvokimui, tačiau paaiškinimas, kas čia buvo ir kodėl – taip, kaip vaikui bus suprantama, – gali padėti užpildyti jo suvokimo spragas.

123RF.com nuotr./Šeima
123RF.com nuotr./Šeima

Ar pastebit, kad čia nėra nieko griežtai lytiško? Visa tai gali daryti abu tėvai, vienas iš tėvų, tėvai pakaitomis ar kaip tik tinka šeimai pagal sutartinį šeimos modelį. Teoriškai žiūrint, lygiai taip pat sėkmingai su viskuo gali dorotis dvi mamos, du tėčiai, mama ir senelis ar apskritai bet kuri įmanoma kombinacija“, – sakė psichologė.

Kokybiškai vaiko raidai svarbu šilta ir palaikanti namų aplinka, galimybė stebėti įvairius žmones, mokytis iš kelių žmonių rodomų pavyzdžių, matyti, kaip produktyviai sprendžiami nesutarimai nuomonėms nesutampant.

„Taip, du suaugę žmonės namuose yra geriau negu vienas, trys – geriau negu du, tačiau jie būtinai turi gyventi draugiškuose santykiuose. Du besibarantys suaugusieji yra vienareikšmiškai blogiau negu vienas ramus suaugęs. Jei galvojate, kad gyvenate nuodingoje santuokoje, nes „vaikams reikia tėvo ir mamos“, bet vaikai nuolat mato įtampą (ir neapsigaukite, vaikai tikrai gerai mato ir jaučia tėvų savijautas) – tai vaikams nieko gero nedarote.

Prisiminkite lėlės Bobo eksperimentą – vaikai visada stebi suaugusiųjų elgesį ir eksperimentuoja naudodami pamatytas elgesio formas. Nebūtinai iš karto, nebūtinai tinkamomis sąlygomis, tačiau elgesio pavyzdžiai yra svarbu.

Prisiminkite ir prieraišumo teoriją – turėdamas tik vienintelį suaugusįjį, kuris yra ir taisyklių, ir palaikymo šaltinis, vaikas privalo besąlygiškai juo ar ja remtis. Todėl, mano nuomone, vaikui būtina gyventi su keliais suaugusiais, kad išmoktų pasitikėti savimi, o ne sekiotų iš paskos tą vieną suaugusįjį su visais savo poreikiais.

Nematydami tinkamų elgesio pavyzdžių ir negebėdami daryti teisingų išvadų, vaikai formuoja neadaptyvias elgesio schemas – imasi manipuliacijų, atsitiktinai pasiteisinusių elgesio būdų, agresyvaus elgesio“, – kalbėjo konferencijos dalyvė.

Vaikai nebūtinai tapatinasi su tos pačios lyties tėvu.

Psichologė teigė, kad patys vaikai nebūtinai tapatinasi su tos pačios lyties tėvu – tai labai priklauso nuo to, ar jiems sakoma būk vyras, kaip tėtis, ar ne: „Daug elgesio pavyzdžių išmokstama visai be lytinio konteksto.

Stipri ir ryžtinga mama vaikus išmokys atsparumo, švelnus ir jautrus tėtis – dėmesingumo kitiems žmonėms ir atjautos. Todėl nėra svarbu, ar berniukas mato suaugusio vyro pavyzdį, ar ne, jei patys to neakcentuojame.

Jei mama sako, kad nemoka vyriškų darbų, berniukas išmoks tai vertinti kaip trūkumą. Bet nebūtinai iš karto ims mokytis sukti varžtus – jis gali mokytis ir mamos bejėgiškumo. Todėl vertėtų pagalvoti, kokius stereotipus visų pirma formuojame mes ir ar kartais mums nėra patogiau už jų slėptis patiems“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

02:50
14:56
00:53

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką