Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 21d. 20:10

Psichologė: „Dažnu atveju vaikai neigia, kad patiria seksualinę prievartą“

Vaikas su žaislu
123RF.com nuotr. / Vaikas su žaislu

Seksualinė prievarta yra apie paslaptį, sako Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centro psichologė Vilma Paliaukienė. Tad nors Lietuvoje nustatomas išties didelis skaičius vaikų, patyrusių seksualinę prievartą, daug nepilnamečių aukų taip ir lieka nepastebėtos.

Globos namuose „Užuovėja“ veikiantis pagalbos vaikams centras dirba nuo 2016-ųjų birželio. Per daugiau kaip trejus metus į centrą pateko beveik 700 vaikų, galbūt nukentėjusių nuo seksualinės prievartos. Iš jų 18 proc. yra ikimokyklinio amžiaus, 46 proc. – 7–13 metų, likusi dalis – nuo 14 iki 18 metų.

V.Paliaukienės teigimu, tai yra tie vaikai, kuriems tam tikra prasme pasisekė, nes apie juos buvo pranešta – vykusi seksualinė prievarta sustabdyta, o vaikams suteikta pagalba. Tačiau nukentėjusių vaikų, apie kuriuos nesužinoma, tikėtina, yra daug.

15min GYVENIMAS pakalbino psichologę V.Paliaukienę apie tai, kas rodo, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą, ir kaip reaguoti atpažinus nukentėjusį vaiką.

Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Paliaukienė
Asmeninio archyvo nuotr./Vilma Paliaukienė

– Kas dažniausiai leidžia įtarti, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą?

– Yra įvairiausių požymių, tačiau specifiškiausi yra seksualizuotas elgesys, smurto žymės ant kūno, ir, žinoma, vaiko pasakojimas.

Kalbant apie seksualizuotą elgesį, ikimokyklinukas gali pradėti intensyviai ir dažnai liesti savo kūną, intymias vietas, kartais netgi sukeldamas sau skausmą ir vis tiek tęsdamas veiksmą. Būna, kad ta vaikiška masturbacija baigiasi apsišlapinimu, vaiką išpila prakaitas, ir niekaip negalima to pertraukti. Kartais vaikas taip elgiasi viešai.

Taip pat ir paaugliai – ima perdėtai domėtis savo kūnu, lytiškumu, demonstruoti seksualumą, nuolatos kalbėti apie seksą, įninka į pornografiją, atsiriboja nuo kitų veiklų. Būna ir atvirkščiai: nukentėjusi mergaitė pradeda slėpti savo lytiškumo požymius, siekia būti kuo nepatrauklesnė, gali susiformuoti neapykanta kuriai nors lyčiai (nebūtinai savo).

Ikimokyklinukas gali pradėti intensyviai ir dažnai liesti savo kūną, intymias vietas, kartais netgi sukeldamas sau skausmą.

Be to, pasitaiko, kad nukentėjęs vaikas pradeda naudoti prievartą prieš kitą, tarkime, liepdamas atlikti kokius nors seksualinio pobūdžio veiksmus. Dažniausiai tai yra atkartojimas to, kas su juo daroma.

Kitas dalykas, prievarta neretai atpažįstama ir iš fizinių požymių: kraujosrūvų, įkandimų, įdrėskimų įvairiose kūno vietose, sužeidimų lytinių organų srity.

Tais atvejais, kai prievartos metu yra pažeidžiamas išangės raumuo, vaikas ima nelaikyti išmatų. Dėl skausmo vaikui gali būti sunku sėdėti tiesiai arba jis gali išvis atsisakyti sėdėti.

Vyresni vaikai kartais slepia smurto žymes: vasaros dieną apsirengia kūną itin dengiančiais drabužiais ir nesutinka persirengti, nors akivaizdu, kad per karšta.

– Kas dar būdinga seksualinę prievartą patyrusiems vaikams?

– Šiems vaikams gali pasireikšti įvairūs psichosomatiniai skausmai; jiems gali atrodyti, kad tas skausmas, patirtas prievartos metu, tebesitęsia. Neretai jie patiria įvairių miego, valgymo sutrikimų. Visa tai yra potrauminio streso požymiai.

Iš psichologinės pusės, vaikas gali pasikeisti įvairiais būdais (pvz., staiga tapti agresyviu arba priešingai – apatišku). Kartais tų vaikų, kurie patiria prievartą, psichologinė būsena išoriškai atrodo stabili, o elgesyje nesimato akivaizdžių traumos požymių, dėl ko identifikuoti seksualinės prievartos auką tampa dar sunkiau.

Pasitaiko atvejų, kad nukentėję vaikai tam tikra prasme regresuoja pagal savo raidą. Pavyzdžiui, dešimtmetis pradeda elgtis kaip penkiametis. Kartais būna atvirkščiai – pasireiškia perdėtai brandus elgesys. Tarkime, trylikametė elgiasi kaip suaugusi, yra tokia labai moteriška, motiniška.

– Ar vaikai patys papasakoja apie patirtą seksualinę prievartą?

– Taip, kartais būna, kad vaikas tiesiogiai pasako, kad yra nukentėjęs nuo prievartos. Jei tokiais atvejais suaugusiems atsiranda minčių, kad galbūt vaikas išsigalvoja, fantazuoja, tuomet klausimas – iš kur kyla vaiko fantazija seksualine tematika? Kodėl jis meluoja apie tokius dalykus? Paprastai tai vis tiek yra požymis, kad vaikas kaip nors su tuo yra susidūręs.

Ikimokyklinio amžiaus vaikas apskritai gali nesuvokti, kad veiksmai, kurie su juo atliekami, yra seksualinė prievarta.

Kalbant apie melą, dažnu atveju vaikai neigia, kad patiria prievartą.

Žinoma, ikimokyklinio amžiaus vaikas apskritai gali nesuvokti, kad veiksmai, kurie su juo atliekami, yra seksualinė prievarta. Vaikas gali nežinoti, kaip tai įvardyti, tačiau, jeigu prievarta jam sukelia skausmą, jis gali sakyti, kad jį muša, kad jam skauda.

Dažniausiai maži vaikai apie tai pasako leptelėjimo būdu, lyg ir netyčia, tarsi kaip apie kokį įprastą dienos įvykį, ir tik suaugusiajam pasidaro aišku, kad veiksmai prieš jį susiję su seksualiniu smurtu.

O vaikai, kurie pakankamai brandūs suvokti, kad prieš juos seksualiai smurtaujama, gali būti linkę tai slėpti, neigti, jei jų tiesiogiai paklausi.

– Dėl kokių priežasčių vaikas gali slėpti, nutylėti, kad patiria seksualinę prievartą?

– Tylėjimo priežasčių yra daug. Viena jų – baimė. Seksualinė prievarta dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, tad įprastai vaikas turi pasakyti apie netinkamą mamos, tėčio, brolio, sesers ar kito artimo žmogaus elgesį, apie žmogų, nuo kurio tam tikra prasme jis yra priklausomas. Natūralu, kad kalbėtis apie tai sunku, baisu. Negana to, vaikas gali būti prigąsdintas ar netgi papirkinėjamas.

Vaikai pasaulį suvokia egocentriškai ir mano, kad jeigu kitas žmogus su manimi taip elgiasi, tai aš kažkuo esu blogas.

Kitas dalykas, vaikai pasaulį suvokia egocentriškai ir mano, kad jeigu kitas žmogus su manimi taip elgiasi, tai aš kažkuo esu blogas. O mes kaip ir nenorime kitiems parodyti savyje to, kas yra „blogai“.

Seksualinė prievarta dažniausiai yra apie paslaptį, ir, jeigu paprašyčiau papasakoti savo didžiausią paslaptį, jūs nenorėtumėte apie tai kalbėti. Tai yra labai intymu. Apskritai apie seksualinius dalykus sunku kalbėti, o prievartos atvejais aukos patiria ir stiprius kaltės, gėdos jausmus.

Būna atvejų, kai šešiolikos metų mergina pasako, kad būnant devynerių ją kažkas prievartavo. Tiesa ta, kad vaikui neretai reikia labai daug laiko, jog sukauptų drąsos ir surastų žmogų, kuriam galėtų atsiverti, nes tikrai apie tokią patirtį ne bet kam norisi pasakyti. Tokiais atvejais jokiu būdu negalima klausti: „Kodėl tiek laiko tylėjai?“ Svarbu į tai reaguoti kaip į ką tik įvykusį dalyką, nes tam nėra senaties termino.

Pasitaiko ir tokių situacijų, kai vaikas seksualinės prievartos nebesuvokia kaip problemos. Pavyzdžiui, jei jis ilgą laiką buvo prievartaujamas artimoje aplinkoje dar tada, kai buvo nebrandus to suprasti, tai yra tapę tarsi įprastu dalyku. Neretai paaugę tokie vaikai patys įtraukia vyresnius asmenis į seksualinius santykius (tai yra seksualizuotas elgesys, kilęs kaip traumos padarinys), gali netgi už seksą imti pinigus, įsivelti į prostitucijos tinklus ir manyti, kad čia viskas yra gerai, kad taip uždirbami pinigai.

Kartais būna ir taip: trylikametė sako, kad neva sutiko užsiimti lytiniais santykiais su 22 metų vyru, nes pati to norėjo, tiki bendra jų ateitimi. Bet tai nereiškia, kad čia nėra seksualinės prievartos – ji dėl savo mažametystės iki galo nesuvokia, apie ką yra tie santykiai ir kokie jų padariniai.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos pagalbos centras
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vaikų nukentėjusių nuo seksualinės prievartos pagalbos centras

– Sakote, kad vaikai seksualinę prievartą dažniausiai patiria artimoje aplinkoje. Ar įmanoma apibrėžti smurtautojo „paveikslą“?

– Nėra tipiško smurtautojo „paveikslo“, ir vienareikšmiškai svarbu tai suprasti. Jei įsivaizduosime tam tikrą prievartautojo tipą, nebepamatysime, kai vaikui grėsmę kels visiškai kitoks žmogus.

Įtariant, kad vaikas nukenčia nuo seksualinės prievartos, nereikia „užsidaryti“ ir manyti, kad kuris nors šalia vaiko esantis žmogus tikrai nėra tas, nuo kurio jis galėtų nukentėti.

Smurtautojas gali būti bet kokios lyties, bet kokio amžiaus žmogus, nepriklausomai nuo to, kokį ryšį su vaiku jis palaiko. Tai gali būti išsilavinęs, aukšto intelekto, reikšmingas pozicijas užimantis, dideles pajamas turintis asmuo.

Smurtautojas gali būti bet kokios lyties, bet kokio amžiaus žmogus, nepriklausomai nuo to, kokį ryšį su vaiku jis palaiko.

Kartais žmonėms atrodo, kad tik socialinę riziką patiriančiose šeimose įvyksta tokie dalykai. Būtent dėl to tose šeimose, kurios suvokiamos kaip užimančios gerą socialinę padėtį visuomenėje, vaikas atsiduria didesnėje rizikoje, kad niekas jo nepastebės ir niekam nekils įtarimų, jog jis patiria seksualinę prievartą.

– Nuo ko priklauso, kaip vaiką paveiks seksualinė prievarta?

– Iš principo, seksualinė prievarta sutrikdo visą vaiko funkcionavimą, tačiau seksualinės prievartos padariniai labai priklauso ir nuo to, kaip pats vaikas priima tą patirtį, kokio lygio yra patirtas traumavimas, kokia aplinkinių reakcija.

Kai vaikas patiria ilgalaikį smurtą artimoje aplinkoje, įveikti trauminį patyrimą gali būti daug sunkiau, nei atvejais, kai vaikas po seksualinio užpuolimo grįžta į saugią šeimą ir gauna visą reikalingą pagalbą.

Beje, pasitaiko, kad įtariamąjį pasodinus į kalėjimą, aplinkiniams atrodo, kad situacija išsisprendė. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad vaikui nesulaukus būtinos specialistų pagalbos, jis ir toliau gyvena su ta trauma. Pavyzdžiui, ima bijoti, kad tai pasikartos, kito žmogaus neutralius veiksmus pradeda interpretuoti kaip seksualinį smurtą.

Galų gale nereaguodami į seksualinę prievartą patyrusį vaiką, nesuteikdami jam reikalingos pagalbos, sukuriame sąlygas užaugti dar vienam smurtautojui. O tada sakome: „Štai, koks jis niekšas“, bet nepagalvojame, kad tai buvo kenčiantis vaikas, kuriam niekas nepadėjo.

– Sakykite, ką reikėtų daryti įtarus, kad vaikas yra patyręs seksualinę prievartą?

– Pirmiausia, reaguoti čia ir dabar. Jei smurtas prieš vaiką vyksta jo artimoje aplinkoje – tikėtina, kad po pokalbio su jumis jis vėl grįš į nesaugią aplinką ir galbūt bus traumuojamas. Taigi tokiais atvejais nereikėtų palikti erdvės atidėliojimui ar manymui, ką gi čia daryti.

Labai dažnai vaikui pasidalijus kokiomis nors užuominomis apie patirtą prievartą, suaugusieji mano, kad tai negali būti tiesa, kad vaikas meluoja, kad, jei sureaguosiu, būsiu atleistas iš darbo, neteksiu draugų ir pan. Svarbu suprasti, kad jei ką nors įtarę nesureaguosime, gali būti, kad niekas kitas daugiau ir nebesureaguos.

Svarbu suprasti, kad jei ką nors įtarę nesureaguosime, gali būti, kad niekas kitas daugiau ir nebesureaguos.

Turint nors menkiausią įtarimą, geriausia tiesiog atvežti vaiką į pagalbos centrą: čia dirbantys specialistai padės įvertinti situaciją, organizuoti pagalbą ir atliks kitus būtinus veiksmus.

Kuo greičiau suteikiama specialistų pagalba nukentėjusiam vaikui, tuo didesnė tikimybė sumažinti prievartos padarinius vėlesnėje jo raidoje.

– Kokių klaidų reikėtų vengti įtariant, kad vaikas yra seksualinės prievartos auka?

– Jei tai yra ikimokyklinukas, turime įvertinti, kad jis gali nesuprasti, jog tai, kas su juo daroma, yra seksualinė prievarta. Jeigu vaikui nesukeliamas skausmas, jis netgi gali netraktuoti to kaip ko nors neigiamo.

Kai vaikas papasakoja apie prievartos veiksmą, svarbu neparodyti jam savo reakcijų, nevertinti situacijos, nerodyti jausmų smurtautojo atžvilgiu, kad ir kaip sunku ar pasibjaurėtina būtų.

Jei pasakysime ką nors tokio, kaip „fu, šlykštu, tai baisu“, ir dar paklausime, ar jį skriaudė – vaikas gaus žinią, kad tai, kas įvyko, yra labai blogai. Tuomet jis gali išsigąsti ir pradėti sakyti, kad iš tikrųjų to nebuvo, kad jis melavo ir nenori apie tai kalbėti. O jei dar tą prievartą atlieka jam artimas žmogus, kurį pavadiname skriaudėju – vaikas gali atsitraukti ir daugiau nebekalbėti.

„Shuterstock“ nuotr./Vaikas
„Shuterstock“ nuotr./Vaikas

Taip pat svarbu detaliai neklausinėti vaiko. Mes turime suvokti savo komptencijas ir nedaryti veiksmų, kurie jas viršija. Tikrai praktikoje susiduriu su atvejais, kai žmonės padaro visą „tyrimą“, dėl ko vėliau vaikas nebenori apie tai kalbėti su teisėju ir psichologu ikiteisminio tyrimo metu. Be to, netinkamai klausinėjant vaiką ne tik daroma žala teisminiam procesui, bet ir didinama antrinio vaiko traumavimo tikimybė.

Kitas dalykas, kai vaikas apie patirtą traumą yra klausinėjamas žmogaus, kuris nėra paruoštas tai daryti, dažnai būna taip, kad vaikui „įdedamas“ pasakojimas, užduodant klausimus, menančius atsakymą, pavyzdžiui: „Ar tau skaudėjo?“, „Ar kraujavo?“ Vaiko pasakojimas turi būti autentiškas.

Jei vaikas jums nori papasakoti savo istoriją su visomis detalėmis, turite įvertinti, kad jis turės apie tai papasakoti ir per apklausą. Siekiant, kad vaikui nereikėtų keletą kartų dalytis savo skaudžia patirtimi, rekomenduojama detalų vaiko pasakojimą atsargiai pristabdyti, įvertinant jo pastangas ir drąsą, bei pasakant, kad jis tikrai turės galimybę papasakoti viską, kas įvyko.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką