Ji su sūnumi grįžo į Ukrainą sutikti šventes, nors paskutinę minutę jų traukinys buvo sustabdytas Bučos mieste prie Kyjivo dėl Rusijos oro antskrydžių.
„Apie tai, kad vyko masinis puolimas, sužinojome, kai jau buvome traukinyje ir važiavome per Bučą. Mūsų traukinys sustojo kaip tik Bučoje“, – „Reuters“ agentūrai Kyjivo stotyje pasakojo 31 metų vaikų gydytoja H.Vavarenka.
Stengdamasi suvaldyti savo emocijas, prisimindama tuometines baimes, ji sakė: „Man sunku apibūdinti tuos jausmus, atleiskite. Baimė, neviltis, liūdesys.“
H.Vavarenka sėdėjo padėjusi galvą vyrui ant peties, kai jie laukė kito traukinio, kad užbaigtų jos kelionę namo į šiaurės rytų Charkivo miestą.
Jos vyras, kuris nepasakė savo vardo, liko Ukrainoje, nes jauni vyrai negali išvykti iš šalies, net jei jie nekariauja.
„Visi mano draugai Vokietijoje ir visi mūsų draugai, kurie liko Ukrainoje, bandė atkalbėti mus nuo šios kelionės, bet aš nemačiau savo vyro ir tėvo devynis mėnesius“, – sakė ji.
„Mums buvo labai svarbu pasimatyti, bent jau šią savaitę. Mūsų kelionė (namo) trunka ilgiau nei dvi dienas. Bet tai yra to verta.“
H.Vavarenka, kuri su sūnumi į Vokietiją grįš po švenčių, sako, kad jos kelionė atgal nebuvo tokia baisi kaip Rusijos invazijos dieną.
„Vasario 24-osios rytą buvau labiau išsigandusi. Tai man buvo baisiausia, tie jausmai“, – sakė ji.
„Gyvename vietovėje netoli sienos, ten viskas ir prasidėjo. Mes buvome vieni pirmųjų, kurie tai sužinojo. Buvo daug baisiau nei šiandien“.
