Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 22, 19:01

Serhijus: „Šalia cerkvės prie pat žmonos ir vaikų nukrito mina, kuri juos visus iškart užmušė“

Šiuolaikinių komunikacijų laikais pasaulis apie Ukrainoje vykstančius žiaurumus gali sužinoti ne tik iš faktų ir statistikos, bet ir iš juos patyrusių, išgyvenusių paprastų žmonių pasakojimų. Žurnalistės iš Lvivo pradėtas projektas, fiksuojantis šiuos pasakojimus, šiandien jau prieinamas 13 pasaulio kalbų. Savo artimuosius, sveikatą, santaupas, namus praradę žmonės iš pirmų lūpų liudija patirtą siaubą.
Serhijus Perebyjnis
Serhijus Perebyjnis / warstoriesukraine.com puslapio nuotr.

Dalijamės Serhijaus istorija, kuri publikuota portale „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“.

„Mano artimieji ėjo link Romanivkos [rajono] per susprogdintą tiltą Irpinėje. Pirma ėjo mano žmona Tetiana su vaikais ir šunimis, o už jos – tėvas, mano uošvis, vežė neįgaliojo vežimėlyje savo žmoną, Tetianos mamą. Pirma mina nukrito į išdžiūvusią upės vagą dešinėje pusėje. Tetiana su vaikais puolė į priekį ir pasislėpė po tiltu.

Tuo metu kita mina nukrito po tiltu ir jos skeveldros sukapojo kitą šeimą. Galbūt dėl to žmona su vaikais nusprendė palikti tą vietą ir nubėgo pirmyn. Romanivkoje reikėjo įveikti 600 m atstumą iki autobuso. Maždaug vidury šios atkarpos, šalia bažnyčios prie pat jų nukrito trečia mina, kuris juos visus ir užmušė“, – prisimena Serhijus Perebyjnis, 43 metų inžinierius programuotojas iš Irpinės.

Serhijaus šeima iš rusų karių vykdomo apšaudymo bandė ištrūkti kovo 6 d. Tuo metu užpuolikai bandė paimti Irpinę. Serhijus buvo Donecke, kuris nuo 2014 m. okupuotas Rusijos remiamų separatistų. Ten vyriškis slaugė COVID-19 sergančią savo motiną. Į Donecką Serhijus atvyko savaitę iki karo. Likus kelioms dienoms okupacinė vadovybė paskelbė mobilizaciją. Serhijus buvo registruotas Donecke, tad galėjo būti paimtas į separatistų kovotojų gretas.

Vasario 24-ąją, pirmąją plataus masto Rusijos ir Ukrainos karo dieną žmona jam parašė, kad pro jų namą kažkas praskriejo. Serhijus paragino ją susikrauti evakuacinę kuprinę.

Jis bandė išvykti iš Donecko, bet nesėkmingai. Tuo metu rusų okupantai šaudė į Irpinę iš okupuotos Bučios. Iš pradžių Serhijaus artimieji glaudėsi koridoriuose. Kai kovo 3 d. rusų okupantai apšaudė namą iš minosvaidžių, šeima nusileido į rūsį ir jame praleido dvi dienas. Kovo 5 d. jie pakilo į butą ir aptarė su Serhijumi išvykimo planą.

„Aptarėme du variantus – arba važiuoti automobiliu į Stojankos kaimą, arba mesti automobilį ir pėsčiomis pereiti tiltą. Be abejo, atsiprašiau žmonos, kad nesu kartu su šeima. Bet ji neprarado optimizmo ir pasakė: „Nesijaudink, mes ištrūksim. Mes jau tai matėm 2014 metais. Mums pavyks.“ Bet nepavyko“, – prisimena Serhijus paskutinį pokalbį su Tetiana.

Šeima nusileido į rūsį, ir ten jau nebebuvo telefono ryšio. Kitos dienos rytą pagal žmonos telefono vietovės duomenis Serhijus nustatė, kad jie yra Žytomyro trasoje tarp Kyjivo ir Stojankos. Už 20 minučių geolokacija parodė, kad žmona ligoninėj.

Šeima nusileido į rūsį, ir ten jau nebebuvo telefono ryšio.

„Paskambinau tame rajone gyvenantiems draugams. Paprašiau nuvažiuoti į ligoninę ir sužinoti, kas nutiko. Po kurio laiko tviteryje pamačiau pranešimą apie minas Romanivkoje ir apie žuvusią šeimą: vyras, moteris ir du vaikai. O tada pasirodė pirma nuotrauka, kurioje aš juos visus atpažinau, – sako Serhijus. – Paskambinau į Kyjivą draugams. Sakau, vaikai gulo negyvi ant asfalto, tai ne feikas, o tiesa. Aš atpažinau juos, ieškokite ligoninėj mano žmonos. O po to pasirodė pirmas vaizdo įrašas, kuriame viskas buvo aišku“.

Vaizdo įraše buvo Serhijaus šeima. Visi žuvo. Kad palaidotų šeimą, vyras tris dienas važiavo į Irpinę. Visų pirma nusigavo į Rusijos teritoriją, toliau per Lenkiją – iki Lvivo, o iš ten į Irpinę.

Serhijaus žmonai minos skeveldros sužeidė krūtinę ir kaklą. Labiausiai nukentėjo sūnus, nes jis buvo arčiausiai sprogimo centro ir faktiškai uždengė jaunesnę seserį. Sprogmens skeveldros susmigo jam į kairę kūno pusę – nuo galvos iki kojų. Dukrą sužeidė viena skeveldra, į kairį smilkinį, nuo šio sužeidimo ji mirė.

Vaizdo įraše buvo Serhijaus šeima. Visi žuvo.

Tetiana dirbo IT įmonės finansų direktore. Įmonė pasirūpino savo darbuotojų išvežimu į Lenkiją, bet moteris atsisakė važiuoti – nenorėjo palikti ligotų tėvų. 18-etis sūnus Mykyta mokėsi programavimo Kyjivo nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete. 9-erių dukra Alisa mokėsi mokykloje.

Serhijus teikia dokumentus prokuratūrai ir tarptautiniams teismams, kad jo šeimos tragedija neliktų nepastebėta. Jis nori kuo plačiau paviešinti šią istoriją, nes tai, ką Rusija padarė jo šeimai, yra nusikaltimas žmoniškumui.

Serhijus sako: „Saviškių nebesusigrąžinsiu, bet ketinu siekti teisingumo teisme.“

Užrašyta 2022 m. kovo 16 d.

Vertimas: Mila Monk

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką