Labdaros ir paramos fondas „Tuk Tuk Širdelė“ gimė iš pačios Alinos patirties. Prieš ketverius metus fondą ji įkūrė kartu su kita mama, su kuria susipažino Vilniaus vaikų onkohematologijos skyriuje.
„Supratome, kad labai daug pagalbos yra vaikučiams, bet mamytės kažkaip lieka nuošalyje. Mano sūnus pasveiko, o kita mama savo vaikučio neteko. Taip ir gimė mintis kurti vietą, kurioje pagalbą gautų pačios mamos“, – pasakoja A. Šiaulevičiūtė.
Šiandien fondas organizuoja stovyklas mamoms, netekusioms vaikų, ir toms, kurios augina sunkiai sergančius vaikus.
„Mama, netekusi vaiko, anksčiau ar vėliau turi grįžti į visuomenę, kurioje yra pasveikusių ir sveikų vaikų. Labai dažnai kyla klausimas – kodėl mano vaikas nepasveiko? Bendraudamos tarpusavyje jos po truputį mokosi tai priimti“, – sako fondo įkūrėja.
Per ketverius metus stovyklos vyko įvairiose Lietuvos vietose, o šių metų pradžioje daugiau nei trisdešimt mamų vyko į Kopenhagą, kur jas pakvietė ten gyvenusi, sūnaus netektį išgyvenusi mama.
Gedulas gali trukti visą gyvenimą
Pasak A. Šiaulevičiūtės, nėra vieno teisingo būdo gedėti ar išgyventi skaudžią patirtį.
„Niekas negali pasakyti, kiek tau reikia gedėti savo vaiko ar kaip tai daryti. Visa tai mama turi pajausti pati. Pas mus svarbiausia bendrystė. Susirenkame, kviečiame žmones pravesti įvairias praktikas, daug kalbamės, tiesiog būname kartu“, – pasakojo ji.
Kartais užtenka, regis, paprastų dalykų, kad moteris prisimintų save. Paskutinėje stovykloje dalyvės pasidabino suknelėmis ir dalyvavo fotosesijoje. Kai kurios mamos dalijosi jau nebeprisimenančios, kada pastarąjį kartą vilkėjo suknelę...
„Buvo labai smagu stebėti, kaip mamos džiaugiasi, puošiasi, dažosi. Tokius dalykus reikia tiesiog pajausti“, – šypsosi pašnekovė.
Bendruomenė, susivienijusi dėl mamų
Artimiausia stovykla vyks liepos 25–26 dienomis Judrėnų kaime, Klaipėdos rajone. Ją savo sodyboje visiškai nemokamai pakvietė surengti verslininkas Linas Rebžda, o prie iniciatyvos prisijungė visa vietos bendruomenė.
Vieni rūpinsis mamų apgyvendinimu, kiti gamins maistą, organizuos edukacijas, skirs savo laiką ir jėgas tam, kad šis savaitgalis būtų kupinas šilumos bei rūpesčio.
„Norime, kad bent vieną dieną jos galėtų tiesiog būti moterimis, o ne vien slaugytojomis ar gedinčiomis mamomis“, – sako A. Šiaulevičiūtė.
Mamų lauks ne tik pokalbiai ir bendrystė. Programoje numatyta bičių edukacija, vakaras prie laužo, muzika, įvairios praktikos, o viena didžiausių staigmenų taps galimybė mažaisiais lėktuvais pakilti virš pajūrio ir Baltijos jūrą pamatyti iš dangaus. Daugeliui tai bus pirmasis toks skrydis.
Į šią stovyklą jau užsiregistravo apie trisdešimt mamų.
„Šį kartą verslininkas pasakė: kiek važiuos, tiek ir priimsime. Paprastai dėl lėšų galime priimti apie dvidešimt mamų, o pradėjome vos nuo aštuonių“, – pasakoja fondo įkūrėja.
Bendrystė gydo
Stovyklos dalyvėms yra nemokamos. Fondo veikla vykdoma iš žmonių aukų, verslo paramos ir geranoriškų iniciatyvų.
Be stovyklų, fondo savanorės nuolat lankosi Vilniaus vaikų onkohematologijos skyriuje, organizuoja edukacijas vaikams, veža dovanas mamoms ir bendrauja su šeimomis.
„Mes iš to skyriaus išėjome, bet mūsų širdys ten liko“, – sako Alina.
Ji pastebi, kad prie bendruomenės jungiasi vis daugiau moterų. Tarp jų esame ir tokių, kurios savo vaiko netektis išgyveno prieš kelis dešimtmečius.
„Ji man pasakė: „Džiaugiuosi atradusi šitą bendrystę, nes prieš tiek metų tiesiog nebuvo kur išlieti skausmo. Vaiko gedėjimui termino nėra“, – teigia Alina.
Į fondą kreipiasi ir mamos, auginančios onkologinėmis ligomis sergančius, neįgalius ar kitų sunkių ligų paliestus vaikus.
„Kai vaikas suserga, tu irgi iš naujo mokaisi gyventi. Išgirsti diagnozę ir turi priimti viską be klausimų – kodėl, kas, kaip. Tiesiog kaip karė turi eiti į priekį“, – sako fondo įkūrėja.
Kai vaikas suserga, tu irgi iš naujo mokaisi gyventi. Išgirsti diagnozę ir turi priimti viską be klausimų – kodėl, kas, kaip. Tiesiog kaip karė turi eiti į priekį.
Pasak A. Šiaulevičiūtės, sunkiausia į stovyklas prisikviesti tas mamas, kurios daugelį metų slaugo visiškai nuo jų priklausomus vaikus.
„Viena mama paskutinėje stovykloje man pasakė: „Alina, negaliu patikėti, kad esu šitoje stovykloje. Dešimt metų nevilkėjau suknelės, dešimt metų nesidažiau. Man kažkoks kosmosas tai, ką dabar jaučiu“, – jai dalijosi viena mama.
Dalinasi skausmu
Būtent tokios akimirkos, anot fondo įkūrėjos, primena, kodėl ši veikla yra reikalinga.
„Vis daugiau gauname žinučių – kur kreiptis, ką daryti. Į pirmą stovyklą mamos dažnai atvažiuoja labai nedrąsiai, bet paskui grįžta vėl ir vėl. Ne viena yra pasakiusi: „Šitos stovyklos man išgelbėjo gyvybę.“ Kai tai išgirsti, supranti, kad eini teisingu keliu.“
Anot jos, didžiausia dovana mamoms – ne pramogos ar dovanos, o galimybė būti tarp žmonių, kuriems nereikia aiškinti savo skausmo.
„Jos viena kitą supranta. Žino, kokį žodį pasakyti. Daug žmonių tiesiog nemoka kalbėti apie vaiko netektį ir nuo tokio skausmo nusisuka. Bet suprasti iki galo ir nereikia. Svarbiausia – nenusisukti“, – pabrėžia pašnėkovė.
Šios stovyklos dalyvėms yra visiškai nemokamos ir vyksta tik geros valios žmonių, verslo bei bendruomenių dėka. Pasak A. Šiaulevičiūtės, kiekvienas prisidėjimas tampa ne tik finansine parama, bet ir realia pagalba šeimoms, kasdien gyvenančioms su vaiko netektimi ar sunkia liga.
Fondo įkūrėja kviečia prie bendruomenės jungtis ne tik mamas, kurioms šiandien reikia palaikymo, bet ir žmones, verslus bei organizacijas, norinčius prisidėti organizuojant būsimas stovyklas. „Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau mamų galės bent trumpam atsikvėpti ir pajusti, kad savo skausme jos nėra vienos“, – sako Alina.
