Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 13d. 19:07

#Skyrybos. Kas lydės prie altoriaus – patėvis ar tėvas? Dilema Rūtai net atima norą tuoktis

Susimąsčiusi mergina
123RF.com nuotr. / Susimąsčiusi mergina

Prie altoriaus dukrą vedantis tėtis sugraudino svečius, pakviesdamas kartu ir patėvį, kuris nuo mažens augino jo dukrą. 28-erių Rūtą labai palietė „Facebooke“ matytos šventės nuotraukos: „Galvojau, kaip bus mano vestuvėse. Šį rudenį išteku, tačiau tėčio ir patėvio, kuris mane augino, problema man – neišsprendžiamas rebusas“, – sakė vilnietė.

Rūtą sujaudinusias vestuves, tapusias interneto sensacija, galite pamatyti ČIA.

Jos santykiai su tėčiu nebuvo labai artimi, tačiau jis kaip mokėjo ja rūpinosi. Vyras, už kurio po skyrybų ištekėjo mama, Rūtai daug artimesnis – ne tik todėl, kad jie daugiau nei 15 metų gyveno kartu, neblogai sutarė, nors, aišku, pasitaikydavo visko.

„Su tikru tėčiu mums nebūdavo progos net susipykti, tačiau ir ryšys nebuvo toks artimas. Susitikdavom tik per mano atostogas, kai viešėdavau jo namuose Anglijoje.

Kuri šeima yra mano tikroji, man iki šiol neaišku. Tik ir stengiuosi laviruoti, kad visi jaustųsi gerai.

Po skyrybų su mama tėtis taip pat vedė antrą kartą ir pats tapo patėviu savo žmonos vaikams. Aš iš pradžių jiems kiek pavydėjau, tačiau matydavomės tiek nedaug, kad rimtų konfliktų nespėdavo kilti, o kai visi suaugome, nebeliko dėl ko konkuruoti“, - prisimena Rūta.

Jai pačiai keista, kad prieš vestuves „kas buvo neišsakyta, gal net jos nesuvokta po tėvų skyrybų ir pakartotinų vedybų, iškilo į paviršių“. Rūtos išrinktojo šeima – tradicinė lietuviška, tad kviečia ją su tėvais į miestelį, kuriame gyvena, artimiau susipažinti, pasitarti prieš vestuves.

„Nebežinau, kaip man elgtis – kviesti tėtį ar vykti su mamos vyru, kuris realiai net labiau man tėtis yra. Būtų logiška, bet vien nuo tos minties man darosi negera, jaučiuosi išduodanti savo tikrą tėvą. Tačiau jam iš Anglijos skristi čia irgi nesąmonė, juolab su savo žmona, kuriai, aš, galima sakyti, niekas.

Mano tėtis su mama poromis nebendrauja – laikas apgydė skyrybų žaizdas, jie netgi pasikalba kartais, kai kyla su manimi susijusių klausimų, tačiau aš nežinau, ar norėčiau, kad pas būsimo vyro tėvus vyktų visi keturi. Ir tai tik susipažinimo klausimas. O kaip vestuvės?“ – aiškumo neranda Rūta.

Jos vyras ir jo tėvai norėtų tradicinių vestuvių – su giminėmis, artimiausiais draugais. Tačiau pačiai nuotakai „nesusiveda galai“ dėl tėvų ir jų antrų pusių: „Aš net nebenoriu šventės, nors prieš metus pradėjom vestuves planuoti, taupyti pinigus, svajojom, kaip viskas bus.“

Kaip prisimena Rūta, būtent per šventes tarp tėvų kildavo konfliktų – kuris kada su ja atostogaus, su kuriuo ji švęs savo gimtadienį, su kuriais seneliais svarbiau valgyti Kūčias, kodėl ne su sava šeima? „Tačiau kuri šeima yra mano tikroji, man iki šiol neaišku. Tik ir stengiuosi laviruoti, kad visi jaustųsi gerai. Svajojau apie savo pačios šeimą, tačiau dabar net ištekėti be daugybės problemų negaliu“, - apmaudu Rūtai.

TAIP PAT SKAITYKITE: #Skyrybos. Amerikietiškus kalnelius primenanti Agnietės istorija: radusi tėvą, prarado mamą

Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja Rasa Kardaitė-Vėlyvienė Rūtos istorijoje išskiria dvi problemas – suaugusios išsiskyrusių tėvų dukters ir jaunos šeimos kūrimo pradžios.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rasa Kardaitė-Vėlyvienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rasa Kardaitė-Vėlyvienė

„Ji pati labai gražiai atskleidžia, kad pagrindiniai konfliktai tarp jos tėvų kildavo per šventes, ir jai tuo metu tekdavo išgyventi labai didelę įtampą. Išsiskyrusiose šeimose įtampa per šventes būdinga. Gaila, tėvai dažnai nepagalvoja, kad vaikus konfliktai „kas su kuo valgys Kūčias“ labai sužeidžia.

Rūta rašo, kad nežino, kas yra jos šeima, nes konfliktuojantys tėvai sukėlė konfliktą jos širdyje. Iš šios merginos žodžių panašu, kad ji tą vidinį konfliktą tebesinešioja, nes tėvams darniai išsprendus vaikų pasidalijimo per svarbias šventes klausimą, jie nejaučia vidinio diskomforto - tėčio ir mamos dalis juose gyvena santarvėje.

Rūtos atveju, panašu, taip nebuvo, todėl pati kurdama savo šventę ji gali jausti nerimą, kas bus. O jei tėvai pradės pyktis? Jei tėtis ir patėvis pradės konkuruoti, kuris geresnis, svarbesnis“, - kalbėjo R.Kardaitė-Vėlyvienė, Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ nuo rudens vesianti grupę pakartotinėje santuokoje ar santykiuose gyvenančioms poroms.

- Tai kaip elgtis Rūtai?

- Vis dėlto Rūta turėtų daryti tai, kas jai pačiai svarbu, ko ji norėtų. Tai jos gyvenimo šventė. Ji kuria savo šeimą. Jeigu ji pasirinks, kad prie altoriaus lydėtų patėvis, kodėl šventės metu negalėtų padėkoti savo tėčiui? Tai irgi būtų gražus liudijimas, kad tėtis svarbus.

Jeigu darnaus ryšio tarp suaugusių vaikų tėvų ir patėvių, mamų ir pamočių nėra, nematau didelės tragedijos. Tai – tėvų pasirinkimai, ir vaikai neturėtų labai tapatintis.

Rūtos svarstymai, ar atvažiuos tėtis į jos vestuves, gali slėpti nerimo. Kas bus, jei pakvies tėtį, o jis neatvažiuos? Tačiau tėtis gali pasirinkti ir neatvažiuoti. Tai nebūtinai reikštų, kas jis jos nemyli. Kad ir kaip būtų, tėtį galima pakviesti tuo pačiu užsimenant, kad prie altoriaus lydės patėvis, akcentuojant, kad jo buvimas šventėje labai svarbus. Jeigu sunku atvirai pasakyti, galima parašyti laišką.

- Ar tėvai, kurie po skyrybų sukūrė kitas šeimas, gali užbėgti už akių sunkumams, kuriuos išgyvena vestuves planuojanti Rūta?

- Pirma mintis, kuri atėjo į galvą, jog tėtis galėtų pasakyti: „Visa, ką tu darytum, man tinka. Aš gerbiu tavo pasirinkimus, tave myliu ir noriu, kad ši šventė tau teiktų džiaugsmo visam tavo likusiam gyvenimui.

Man visiškai tas pats, ką tu pasirinksi vesti tave prie altoriaus. Man svarbiau, ne kas tas žmogus bus, o kad tu būtum laiminga, besišypsanti, tikinti, kad tau pavyks gyventi darnioje šeimoje, kad nedarysi tokių klaidų, kurias aš dariau. Per tavo vestuves aš būsiu tiek ir taip, kaip tau reikės.

Mažiems vaikams mes sakome: „Būsiu šalia tavęs, jei tau reikės pagalbos.“ Aš manau, kad šitai mažai mergaitei, kuri gyvena Rūtos viduje, irgi reikia padrąsinimo: „Aš matau, ką tu darai, aš tikiu, kad tai, kas daroma, yra tinkama, šilta, iš meilės, ir jei tau reikės pagalbos – aš visada šalia.“

123RF.com nuotr./Mergina
123RF.com nuotr./Mergina

- O Rūtos mama? Per vestuves ji galbūt pirmą kartą susitiks su vyro pasirinkta kita moterimi.

- Žinom istorijų, kai tikrieji tėvai su pamotėmis ir patėviais draugauja, tačiau ne visada gyvenime taip būna. Jeigu darnaus ryšio tarp suaugusių vaikų tėvų ir patėvių, mamų ir pamočių nėra, nematau didelės tragedijos. Tai – tėvų pasirinkimai, ir vaikai neturėtų labai tapatintis.

Koks skirtumas, kaip jie tarpusavyje sutaria? Didesnis vaikų, kurie išgyvenę tėvų skyrybas, rūpestis – kaip tikroji mama, tikrasis tėtis ir jų antrosios pusės juos pačius priima. Jeigu jie būna šalia, kai svarbu, tarpusavyje gali pyktis, kiek jiems reikia. Suaugusiam žmogui lengviau atskirti, kur yra jis ir jo santykiai, o kur yra kiti žmonės su savais pasirinkimais.

- „Bendrakeleiviai“ nuo rudens rinks grupę ne tik pakartotinai susituokusiems, bet ir suaugusiems, kurių tėvai išsiskyrė. Kokia prasmė ieškoti pagalbos, kai jau esi nebe vaikas ir tarsi nepriklausomas nuo savo tėvų? Mane labiausiai nustebino, kad į tokias grupes ateina netgi savo tėvus palaidojusių žmonių.

- Skyrybų ilgalaikius padarinius jaučia ne tik vaikystėje šeimos griūtį išgyvenę suaugusieji, bet ir tie, kurių tėvai skyrėsi paauglystėje, jaunystėje, vėliau.

Įsisąmoninę vaikystės sužeidimus, išsivadavę iš jų, galime kurti savo asmeninį gyvenimą.

Dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie sėkmingai baigė studijas, daro karjeras, kuria šeimas, tačiau jaučia, kad santykiuose ar darbe pradeda kažkas strigti. Dalyvavimas suaugusių, kurių tėvai išsiskyrę, grupėje leidžia suprasti, kiek likai priklausomas nuo savo tėvų, jų tarpusavio santykių, atleidai jiems ar tebepyksti, o gal taip ir neleidai sau supykti ant tėvų, kurie išsiskyrė? Įsisąmoninę vaikystės sužeidimus, išsivadavę iš jų, galime kurti savo asmeninį gyvenimą.

Vaikystėje matytas netinkamas tėvų tarpusavio santykių modelis gali trukdyti kurti bei palaikyti ilgalaikius darnius santykius, spręsti tarpasmeninių santykių problemas poroje ar auklėjant vaikus. Net ir suaugę skyrybų vaikai dažnai stokoja pasitikėjimo savimi ir kitais, yra labiau pažeidžiami, jaučia nesaugumo, nevisavertiškumo ar kaltės jausmus.

Tačiau gera žinia, jog ilgalaikiai tėvų skyrybų padariniai – įveikiami ir niekada nevėlu ieškoti pagalbos.


15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pateikia straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.

Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

20:17
01:09
02:13

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką