Apie motinystę – atvirai internete
Nacionalinėje dailės galerijoje vykusiame renginyje auditorijai pranešimą „Sudievinta motušėlė goes online: motinystės reprezentacija socialiniuose tinkluose“ pristačiusi M.Mekšrūnaitė teigė, kad internetinėje erdvėje vadinamasis realistinės plotmės žanras – reprezentuojant motinystę ir jos patirtis – sparčiau vystytis pradėjo 2012–2015 m.
„Žinoma, negalima sakyti, kad tos atviros realistinės plotmės nebuvo anksčiau: ji buvo randama literatūroje, filosofiniame, feministiniame diskurse. Tačiau internete tokių erdvių iki to laiko reikėdavo labai paieškoti, o informacija apie realias patirtis buvo pateikiama anonimiškai“, – aiškino ji.
O 2015–2016 m., tinklaraštininkės teigimu, realistinės plotmės žanras pasiekė piką: tuomet internetinėje erdvėje moterys ėmė atsiverti ir pradėjo visiškai atvirai (nebe anonimiškai) kalbėti apie motinystės patirtis ir jas lydinčias psichikos, fizines problemas; su motinyste susijusius visuomenės lūkesčius.
„Tuo metu motinos patirtis tampa jau nebe kokia nors sąmokslo teorija – atsiranda galimybė su ja susitapatinti“, – viešo kalbėjimo apie motinystės patirtis internetinėje erdvėje svarbą išskyrė moteris.
Už smagios formos slypi moterų problemos
Pasakodama apie pakitusį motinystės reprezentavimą viešojoje erdvėje, M.Mekšrūnaitė išskyrė, kad dar vienas atsiradęs reikšmingas pokytis – motinystę imta perteikti vizualiai.
„Dėl to tu gali pamatyti, kaip gyvena šeima, vaikai, kaip atrodo buitis. Įdomu tai, kad pasaulinėse tendencijose dominuoja brutalumo estetika, kai moterys rodo savo kūną, gimdymą, vaikus, buitį ir nebando nieko „nugludinti“. Galima diskutuoti, ar tai yra meniška, ar ne, bet faktas yra vienas – motinystės diskursas tapo viešas, – kalbėjo pranešėja.
– Kitas dalykas, motinystės retorika neretai pateikiama infantilia, smagia forma, naudojant sarkazmą, ironiją, paradoksalų humorą. Vis dėlto už viso to slypi rimtas turinys ir labai daug moterų problemų.“
Motinystės retorika neretai pateikiama infantilia, smagia forma. Vis dėlto už to slypi rimtas turinys ir labai daug moterų problemų.
Susiduriama su nelengvais pokyčiais
Tad kokios tų moterų problemos? M.Mekšrūnaitė išskyrė kelis motinystės patirtis lydinčius aspektus, apie kuriuos ji su kolegėmis kalba ir savo tinklaraščiuose: izoliaciją ir specifinį būvį; pasiektą ribą ir lūžį; motinystės romantizavimą ir šeimos atskyrimą.
„Kalbant apie mūsų taip įvardijamą specifinį būvį, turėčiau pasakyti, kad anksčiau ar vėliau motina namuose lieka viena. Realybė tokia, kad tai yra toks specifinis būvis ir jame reikia mokėti išbūti vienai, išliekant sveikai, pasirūpinant vaiku ir savimi“, – nurodė moteris.
Pasak M.Mekšrūnaitės, tapus mama neretai susiduriama su tam tikra izoliacija: „Jei gyvenai viešą, greitą gyvenimą, hiperaktyvioje aplinkoje, kur tavo darbas buvo vertinamas ir rodomas, staiga turi užsidaryti tokiame kiaute, intensyviame nuoboduly ir jame išbūti. Žinoma, turi išlikti rami, susibalansavusi. Tai nėra lengva.“
M.Mekšrūnaitės teigimu, tapus mama turi ne tik organizuotis savo gyvenimą, bet ir esi atakuojama visokiais patarimais ir informacija, ir tai daro žmonės, kurie dažniausiai neturi jokio supratimo, kaip auginti vaikus.
Ji pateikė pavyzdį, kad pati iš kaimyno yra išgirdusi repliką, jog prižiūrėti sodą yra sunkiau, nei auginti vaikus. Ir patikslino, kad toks išgirstas komentaras gali būti paskutinis lašas, išmušantis iš pusiausvyros.
Kodėl svarbu apie motinystę kalbėti viešai
Pratęsdama, kad nuo izoliacijos ir specifinio būvio yra neatsiejamas nežinomybės jausmas, žvėriška atsakomybė, nerimas, mirties baimė, nuobodulys, rutina, monotonija, tuo pačiu didelis intensyvumas, M.Mekšrūnaitė teigė, jog ilgainiui susiduriama su riba, kai įvyksta lūžis.
„Kai klausiu moterų, kodėl jos ima rašyti viešai, jos atsako: tam, kad neišprotėtų, išneštų sveiką kailį iš motinystės, – kalbėjo pranešėja. – Tai yra, tu pasieki tam tikrą ribą, kai suvoki, kad tavo atsakomybė yra ribota ir visko negali.
Tuomet atsipalaiduoji ir pradedi kalbėti. Supranti, kad tavo asmeninė patirtis nėra tik tavo asmeninė; tu ją išvedi iš savo asmeninės patirties zonos – tai nėra kažkoks atsakomybės nusikratymas, bet tarsi pasakymas, kad man sunku ir man reikia pagalbos.“
Kai klausiu moterų, kodėl jos ima rašyti viešai, jos atsako: tam, kad neišprotėtų, išneštų sveiką kailį iš motinystės.
Ji taip pat pridūrė, kad net, jei ir išorinė šeima yra visiškai įsitraukusi į vaiko auginimą, įprastai padedama tik fragmentiškai, tad, nepaisant to, motinystėje psichologinių, fizinių išteklių dažniausiai trūksta.
„Svarbu pabrėžti ir tai, kad dėl visuomenėje susiklosčiusių aplinkybių, dėl to, kad moterys, vyrai niekada viešai nekalbėdavo, nerašydavo apie motinystę, aplink šią temą susidarė toks uždaras ratas, vakuumas, dėl kurio visuomenei atrodo, kad motinystė – nieko ypatingo. Tas vakuumas lemia ir tai, kad motinystę turi pasitikti pati ir naujai susikurti motinystės istoriją. O tada galvoji: na, kodėl man apie tai niekas nesakė?“ – nurodė M.Mekšrūnaitė.
Motinystė nėra tik asmeninė problema
Moteris apžvelgė dar vieną aspektą – kaip įvyksta tai, kad motinystė yra išstumiama į privačią erdvę?
„Vienas tų „išstūmimo“ mechanizmų gali būti motinystės demonizavimas, bet kitas yra jos romantizavimas. Neva motušėlė sudievinta, ji kaip dievybė, kurios realus gyvenimas iš tikrųjų niekieno nedomina – tu jai nuneši gėlių Motinos dieną, ir tiek.
Kitaip tariant, tau tarsi sako: eik į savo privačią erdvę, viską pasidaryk, išbūk ten 2–3 metus (geriausiu atveju) ir nenešk visko į išorę – juk žmonija turi tęstis ir vaikai turi gimti, – ironizavo pranešėja.
– Tačiau kalbėdamos apie motinystės patirtis internetinėje erdvėje mes rodome, kad, ne, reikia turėti teisingus lūkesčius – motinystė yra labai faina, bet ir labai sunki.“
Ji taip pat pabrėžė, kad atsiradus vaikui patiriamas ir tam tikras disonansas, kai aplinkiniai sako: „Kokia jūs graži šeima, kaip viskas gražu“, bet, kita vertus, šeima taip nesijaučia ir norisi pasakyti: „Mums sunku.“
„Manau, kad moterims, šeimoms reikia daugiau supratimo iš bendruomenės, visuomenės, taip pat atitinkamų valstybės, viešojo sektoriaus sprendimų. Nes motinystė, kaip asmeninė problema, nėra tik asmeninė – ji daug platesnė“, – pabrėžė M.Mekšrūnaitė.
