„Šunys pasaulį pažįsta ne taip, kaip žmonės. Jei mes pirmiausia žiūrime, tai jie pirmiausia uosto ir ragauja. Dėl to bet koks neįprastas gyvūnas – rupūžė, žaltys ar sraigė – jiems atrodo įdomus tyrinėjimo objektas“, – pranešime žiniasklaidai sako veterinarijos klinikos „CanisFelis“ vadovas, gydytojas Justas Kantoravičius.
Pasak jo, dauguma šunų rupūžių ar sraigių nesekioja iš agresijos. Dažniausiai juos skatina natūralus smalsumas. „Šuo pamato judantį gyvūną, prieina, pauosto, paliečia nosimi. Kitas žingsnis dažnai būna bandymas palaižyti ar paimti jį į burną. Tai ypač būdinga jauniems šunims, kurie dar tik mokosi pažinti aplinką. Jiems viskas atrodo kaip žaidimas“, – aiškina veterinaras.
Lietuvoje daugiausia išgąsčio šeimininkams sukelia šunų susitikimai su rupūžėmis. Jos turi natūralią apsaugos sistemą – išskiria medžiagas bufotoksinus, atbaidančius plėšrūnus ar smalsius šunis. Patekusios ant burnos gleivinės, šios medžiagos sukelia stiprų dirginimą. Dėl to šuo pradeda intensyviai seilėtis, trina snukį letenomis. Šliužų ir sraigių gleivės taip pat gali sukelti burnos dirginimą ir padidėjusį seilėtekį.
„Dažniausiai šeimininkai išsigąsta pamatę, kad augintiniui staiga pradeda tekėti putotos seilės. Kartais atrodo, kad šuo apsinuodijo ar pradėjo dusti. Iš tiesų neretai paaiškėja, kad jis prieš kelias minutes buvo radęs rupūžę ir su ja pasisveikino bučkiu“, – šypsosi specialistas.
Pasak veterinaro, kai kuriems gyvūnams simptomai apsiriboja trumpalaikiu burnos dirginimu, tačiau jautresniems šunims gali pasireikšti ir rimtesni požymiai. „Jei organizmas į toksinus sureaguoja stipriau, gali prasidėti vėmimas, sutrikti koordinacija, atsirasti silpnumas. Retais atvejais galimi net traukuliai ar širdies veiklos sutrikimai. Tokiais atvejais delsti negalima“, – perspėja gydytojas.
Rizika didesnė mažų veislių šunims bei gyvūnams, kurie rupūžę ne tik palaižo, bet ir bando ją sukramtyti. Pastebėjus, kad augintinis kontaktavo su rupūže, svarbiausia nepanikuoti. „Pirmiausia reikėtų švelniai praskalauti burną švariu vandeniu, kuo geriau išvalyti dantenas, pavalyti nosį, akis. Vandens nereikia pilti stipria srove ar versti gyvūną per jėgą gerti. Tikslas – pašalinti kuo daugiau dirginančių medžiagų nuo gleivinės“, – pataria specialistas.
Po to rekomenduojama bent kelias valandas stebėti gyvūno būklę. „Jeigu šuo išlieka aktyvus, simptomai greitai silpnėja ir jis elgiasi įprastai, dažniausiai viskas baigiasi laimingai. Geriausia būtų tiesiog paskambinti į artimiausią kliniką pasikonsultuoti – papasakoti, ką matote, kad veterinaras galėtų įvertinti situaciją ir patarti dėl tolimesnių veiksmų“, – sakė jis.
Veterinaras ramina – Lietuvoje itin pavojingos rupūžės negyvena. „Dažniausiai tokie kontaktai nebūna kritiškai rimti. Rimčiau būtų, jei šuo rupūžę suvalgytų – gal net ne vieną. Aišku, gali būti įvairių atvejų. Svarbiausia yra operatyviai ir gerai išplauti augintinio burną tekančiu vandeniu“, – sakė specialistas.
Jo teigimu, dauguma tokių incidentų baigiasi laimingai, tačiau šeimininkams svarbu žinoti, kad iš pirmo žvilgsnio nekaltas šuns smalsumas kartais gali tapti priežastimi skubiai vykti pas veterinarą. „Šuniui rupūžė, driežas, sraigė ar kiti kiemo svečiai atrodo kaip įdomūs žaislai. Deja, gamtoje ne visi žaislai yra saugūs“, – šypsosi veterinarijos klinikos vadovas Justas Kantoravičius.
