Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Anglijos paukštyne patirta trauma sugriovė kaunietės gyvenimą: „Aš ne gyvenu, o egzistuoju“

Nelaiminga moteris.
Fotolia nuotr. / Nelaiminga moteris.
Šaltinis: 15min
0
A A

„Staugti ir sienomis lipti norisi. Miegu tik su migdomaisiais. Nebežinau, ką daryti – esu aklavietėje“, – 15min.lt širdį liejo 57 metų kaunietė Danutė Kapeja. Praėjusių metų spalį patirta trauma moterį varo į neviltį. „Aš ne gyvenu, o egzistuoju“, – atsidūsta ji.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Pastaruosius ketverius metus D.Kapeja gyveno emigracijoje Anglijoje. Moteris dirbo paukštienos fabrike. Traumą ji patyrė 2014 metų spalio 30 dieną, kai šaldyta višta nukrito ant dešinės rankos ir sužalojo rodomąjį pirštą prie nago.

D.Kapeja pajuto skausmą ir tęsti darbo negalėjo – nuvyko į vietos ligoninę. Rentgeno tyrimas lyg ir nieko bloga nerodė, tačiau pirštas paraudo ir buvo skausmingas. Moteris gavo 6–8 savaičių nedarbingumą ir labai tradicinį, Didžiojoje Britanijoje dažnai taikomą gydymą „Paracetamoliu“ bei „Ibuprofenu“.

Ranka tinsta, negaliu jos nei pakelti, nei nuleisti, negaliu gulėti ant šono – tik ant nugaros.

Vartojant šiuos vaistus būklės pagerėjimo D.Kapeja nepastebėjo. Be to, medicininėmis temomis anglų kalba lietuvei su gydytojais sunkiai sekėsi bendrauti.  

„Nusprendžiau parvykti į Lietuvą ir čia pasikonsultuoti su specialistais“, – pasakoja kaunietė.

Prieš Kalėdas pirštas tiesiog degė

D.Kapeja – buvusi lengvaatletė, ieties metikė. Todėl moteris pirmiausia susisiekė su Kauno klinikų Sporto medicinos kabineto gydytoju Gediminu Tankevičiumi.

„Aš jam papasakojau, kad ranka tinsta, kad negaliu jos nei pakelti, nei nuleisti, negaliu gulėti ant šono – tik ant nugaros“, – kalbėjo moteris. Išklausęs jos skundų gydytojas išrašė vaistų. Vildamasi, kad jie padės pasveikti, D.Kapeja vėl išvyko į Angliją.

Tomo Markelevičiaus nuotr./Prekyba paukštiena įgauna pagreitį
Tomo Markelevičiaus nuotr./Paukštiena.

Tačiau skausmas neatlėgo, netgi tapo dar intensyvesnis. Paisydama Lietuvos ir Anglijos gydytojų rekomendacijų, D.Kapeja mankštino pirštą, tačiau prieš Kalėdas jis taip sutino, kad ji vėl vyko į ligoninę.

„Nebegalėjau kentėti – pirštas tiesiog degė. Vėl peršvietė – nieko. Šįkart išrašė antibiotikų“, – prisiminė pašnekovė.

Nei darbo, nei gyvenimo džiaugsmo

Sausio 9-ąją D.Kapeja vėl grįžo į Lietuvą. Skausmas sunkė paskutines jėgas ir kantrybę. Moteris gavo nukreipimą pas mikrochirurgą. Jai buvo atlikta operacija. Iki šios dienos moteris iš viso yra ištvėrusi tris – ir su daline nejautra, ir su pilna narkoze.

Nebegalėjau kentėti – pirštas tiesiog degė. Vėl peršvietė – nieko. Šįkart išrašė antibiotikų.

Skausmas, besismelkiantis į smiliaus galą, plinta ir į didįjį pirštą. Ieškant skausmo priežasties, Danutei buvo atlikti kompiuterinės tomografijos ir magnetinio rezonanso tyrimai, imta biopsija.

Pirmadienį mikrochirurgo konsultacijai moteris buvo atvykusi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas. Tačiau tyrimų rezultatus įvertinęs specialistas tik gūžtelėjo pečiais – tyrimai patologijos nerodo.

„O aš užmiegu tik su migdomaisiais. Ar sėdžiu, ar guliu, ar vaikštau – visada tas pats skausmas. Aš egzistuoju – ne gyvenu“, – susigraudino ne tik darbingumą, bet elementarų gyvenimo džiaugsmą praradusi moteris.

Gydytojai: „Esate retas atvejis“

Kovą ji lankėsi Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos Skausmo gydymo poskyryje – gavo vaistų injekciją į kaklą. Net ir tai nepadėjo.

Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kauno klinikos
Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Kauno klinikos

Įvairių sričių specialistai Danutei sako: „Esate retas atvejis.“

„O tuo metu aš esu aklavietėje. Jokie vaistai, jokios vonelės (ko aš tik nedarius) nepadeda – jau nežinau, kur kreiptis. Kryžiaus kelius einu. Man iš esmės atima dešinę ranką, sublogus ji“, – guodėsi moteris.

Kol turėjau santaupų, dar laikiausi, skraidžiau pirmyn atgal. Dabar jau negaliu sau to leisti.

Kurį laiką blaškiusis tarp Lietuvos ir Anglijos, ji grįžo į Kauną. „Stoviu darbo biržoje. Anglijoje gaudavo 300 svarų nedarbingumo išmoką, kai už butą reikėjo mokėti 320 svarų. Kol turėjau santaupų, dar laikiausi, skraidžiau pirmyn atgal. Dabar jau negaliu sau to leisti. Tikėjausi, kad Lietuvoje medicina geresnė, bet atsimušiau į sieną“, – prisipažino moteris.

Ranka per silpna net parašui

Lietuvos ar bet kokios pasaulio šalies medicina – čia niekuo dėta. Bent taip sako D.Kapeją konsultavę specialistai. Jie neneigia, kad moters problemos labai rimtos. Niekas jos nekaltina skausmo prasimanymu ir nesiunčia įtemptų nervų raminti pas psichologą.

Tačiau plačiai komentuoti D.Kapejos atvejo gydytojai negali. Tam reikia raštiško pacientės sutikimo. D.Kapeja sako, kad jos dešinė ranka per silpna net parašui.

„Shutterstock“ nuotr./Prasidėjus rudens darganoms, net ir jauni žmonės skundžiasi sąnarių skausmais.
„Shutterstock“ nuotr./Skausmas.

D.Kapeja neatsitiktinai buvo nusiųsta į Skausmo gydymo poskyrį. Pacientams su analogiškais skundais paprastai įtariama lėtinio skausmo liga. Ją galima nustatyti, kai skausmas užsitęsia ilgiau nei tris mėnesius.   

Nuo šios ligos kenčia maždaug 30 proc. populiacijos. Manoma, kad liga atsiranda dėl nervų sistemos sutrikimo žmogui patyrus sužeidimų. Dažniausiai ji paveikia kojas ar rankas. Gali beprotiškai skaudėti tik plaštaką, tik pėdą ar kurią nors vieną kojos dalį.

Problema aštri visame pasaulyje

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos Skausmo gydymo poskyrio vadovė Aida Kinderytė pažymėjo, kad yra dvi skausmo rūšys – ūminis ir lėtinis skausmas.

Lėtinio skausmo problema aktuali visame pasaulyje, net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse.

Pirmasis dažniausiai didelių ilgalaikių problemų nesukelia. Tai – normalus įspėjamasis organizmo signalas, kad įvyko ar gresia koks nors pavojus. Skausmas dingsta, kai žaizda užsitraukia, patirta trauma sugyja ar pan.

Tačiau kalbant apie skausmą, vartojamos dar dvi sąvokos – lėtinis skausmas ir lėtinio skausmo liga.

„Abiem atvejais tai yra problema, nepriklausomai nuo to, ar šalyje medicina labai pažengusi, ar daug lėšų skiriama. Lėtinio skausmo problema aktuali visame pasaulyje, net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse“, – aiškino A.Kinderytė.

Moterų skausmo slenkstis žemesnis

Skausmas – labai subjektyvus pojūtis. Tai reiškia, kad objektyviai jo neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Jei tas pats skausminis dirgiklis bus sukeltas dviem skirtingiems žmonėms, vienas sakys, kad patiria labai stiprų skausmą, o kitas – kad jo beveik nejaučia. Ir jie abu bus teisūs.

„Skausmo procese dalyvauja begalė visokių sistemų, įtakos turi emocinė būklė, kultūriniai, socialiniai veiksniai, netgi lytis ir amžius. Todėl skausmą gydyti taip sunku“, – kalbėjo A.Kinderytė.

Vida Press nuotr./Vaistai
Vida Press nuotr./Stebuklingos piliulės nuo vaistų nėra.

Moterys dažniau patiria lėtinį skausmą – jų skausmo slenkstis yra mažesnis. Moksliškai įrodyta, kad moterys turi daugiau skausmo receptorių nei vyrai, todėl jos skausmą jaučia intensyviau.

Jei žmogus patyrė traumą ar operaciją, lėtinis skausmas gali išsivystyti ir jaunesniame amžiuje. Tačiau iš esmės didesnį lėtinio skausmo pacientų procentą sudaro vyresni nei 65 metų žmonės.

Stebuklingos piliulės nėra

Iš paciento patirtos traumos ploto ir apimties negalima spręsti apie skausmo problemą.

„Kartais labai mažas sužeistas plotas gali sukelti daugiau problemų nei patirta didžiulė politrauma. Lėtinis skausmas patiriamas todėl, kad galvos smegenyse vyksta pokyčiai, užsiveda ydingi mechanizmai, kurie vėliau ir palaiko tą skausmą, nors kartais jam net nėra priežasties“, – kalbėjo A.Kinderytė.

Kartais labai mažas sužeistas plotas gali sukelti daugiau problemų nei patirta didžiulė politrauma.

Į skausmo kabinetus pacientai įžengia jau po daugybės vizitų pas įvairių sričių specialistus, neretai žmonės būna praradę viltį ir apimti panikos.

„Žmonės neretai galvoja, kad už jų sveikatą ir skausmą yra atsakingi medikai, o jie patys tame tarsi nedalyvauja. Tačiau pagrindinis dalyvis, ypač skausmo gydyme, yra pacientas. Stebuklingos tabletės nėra“, – informavo specialistė.

Gydymas nuo savaičių iki metų

Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės. Jos gydantis nuo lėtinio skausmo reikės su kaupu. Greito efekto dažniausiai nebūna: gydymas gali trukti dvi savaites, mėnesį ar net metus.

„Dalis pacientų yra nuolatiniai, nes jie periodiškai grįžta. Tarkime, jie turi problemų su stuburo nervų sistema. Mes pravedame gydymo kursą, žmogui pagerėja, bet problema iš esmės neišsprendžiama, todėl po metų ar pusantrų jis grįžta“, – pasakojo A.Kinderytė.

„Shuterstock“ nuotr./Nugaros skausmas
„Shuterstock“ nuotr./Nugaros skausmas.

Kalbant apie lėtinį skausmą net nereikėtų turėti iliuzijų, kad vieną dieną jis visiškai išnyks.

„Mūsų tikslas padaryti skausmą pakenčiamą, kad su juo jau būtų galima gyventi – tai jau labai daug. Efektyvus skausmo gydymas yra tuomet, jei skausmas sumažėja apie 50 proc. ir daugiau“, - teigė A.Kinderytė.

Per žingsnį nuo depresijos

Skausmo kabinete pacientą konsultuojantis gydytojas pirmiausia įvertina jo būklę, atliktų tyrimų rezultatus ir sprendžia, kokį gydymą skirti: ar invazines procedūras – vaistų suleidimą tam tikrose vietose, ar medikamentinį gydymą.

„Sudaromas preliminarus gydymo planas, kuris gali kisti priklausomai nuo gauto efekto. Kaskart naujo vizito metu vėl įvertinama paciento būklė ir sprendžiama, ką daryti toliau“, – kalbėjo pašnekovė.

Svarbu, kad pats pacientas būtų pasirengęs keisti įpročius: atsikratyti viršsvorio, mankštintis, keisti darbą, jei jis trukdo sveikti.

„Kai lėtinis skausmas yra užsitęsęs, vienas žmogus negali to išspręsti. Tam reikalinga komanda, kurioje dalyvauja įvairių sričių specialistai: psichologas, reabilitologas, kineziterapeutas, farmakologas ir t.t. Lietuvoje su komandiniu darbu sunku, nes vis dar nepatvirtinta lėtinio skausmo medicina, nors kabinetas ir paslaugos egzistuoja jau penkiolika metų. Todėl skausmo gydytojas turi būti viskas viename“, – apgailestavo A.Kinderytė.

Nuo to blogiau pacientui: kuo ilgau jis kenčia skausmą, tuo dažniau suserga depresija.

„Shutterstock“ nuotr./Liūdesys
„Shutterstock“ nuotr./Depresija

„Iš pradžių žmogus pats save izoliuoja, nes dėl skausmo nieko nenori. Vėliau jį izoliuoja aplinka, nes niekam neįdomu būti su tuo, kuris nuolat skundžiasi skausmu“, – aiškino A.Kinderytė.

Tačiau ji džiaugiasi, kad kolegos medikai vis dažniau atpažįsta nuo lėtinio skausmo kenčiančius pacientus ir atsiunčia į skausmo kabinetus. Čia prasideda kelias į sveikimą.

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką