Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 20d. 15:00

COVID-19 skyriui vadovaujanti medikė: net miegodama galvoju apie COVID-19 pacientus

Darbas su COVID-19 pacientais
E.Čebatorienės nuotr. / Darbas su COVID-19 pacientais

„Retai kada namo grįžtu prieš septynias vakaro, pamiegu ir vėl į darbą. O ir naktį mąstau apie pacientus, ar viską pastebėjau, ar jiems nepablogėjo“, – pandemijos realybe dalijasi Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) I-ojo COVID-19 skyriaus vedėja Nijolia Tarasevič. Ji pasakoja apie apsisprendimą vadovauti skyriui, su baime sumišusį adrenalino jausmą, patiriamus fizinius ir psichologinius sunkumus bei šviesą tunelio gale, rašoma pranešime žiniasklaidai.

„Kas, jei ne aš?“

RVUL iki šių metų pradžios veikė trys COVID-19 skyriai, kuriuose gydomi ligoniai, užsikrėtę koronavirusu SARS-CoV-2, tačiau jų pagrindinė hospitalizavimo priežastis būdavo ne COVID-19 liga, bet patirta trauma, chirurginė arba neurologinė patologija. Ypač sunkios būklės pacientų priežiūrai skirtas atskiras padalinys Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje.

Tačiau nenumaldomai didėjant sunkesne COVID-19 forma sergančių ligonių srautui visose Vilniaus regiono ligoninėse, RVUL sausio pradžioje sulaukė ir pirmųjų pacientų, kuriems reikalingas gydymas būtent dėl koronaviruso infekcijos.

Pirmasis COVID-19 skyrius ligoninėje veiklą pradėjo dar lapkričio mėnesį, o jame nuo pirmos dienos ligoniais nepailstamai rūpinasi ilgametę darbo patirtį turinti Terapijos skyriaus vedėja, vidaus ligų gydytoja Nijolia Tarasevič.

Medikė neslepia, kad organizuoti skyriaus darbą pasisiūlė pati: „Atsirado skyrius, reikėjo vidaus ligų gydytojo. Juo dirbu jau daugiau nei 30 metų, todėl patirties man netrūksta. Esu gydžiusi ir konsultavusi daugybę pacientų, sergančių kvėpavimo takų ir plaučių ligomis.

Kažkas turėjo prisiimti atsakomybę, todėl taip ir nusprendžiau – kas, jei ne aš?

Kažkas turėjo prisiimti atsakomybę, todėl taip ir nusprendžiau – kas, jei ne aš?“. Ji priduria, kad tokį sprendimą greičiausiai lėmė meilė darbui – per kelis dešimtmečius neišblėsęs noras dirbti su pacientais, jiems realiai padėti, ir charakteris – optimizmas, pareigos jausmas, adrenalino poreikis.

Baimė ir naujos patirtys

Nors COVID-19 skyrius ligoninėje duris atvėrė jau antrosios bangos šalyje metu ir apie virusą buvo žinoma žymiai daugiau nei pavasarį, gydytoja N.Tarasevič pripažįsta, kad darbo patirtis gydant virusines infekcijas buvo gan nauja. Ji prisimena, kad infekcinių ir virusinių ligų pasitaikydavo ir anksčiau. Pavyzdžiui, gripo epidemijų metu tekdavo teikti pagalbą ligoniams su gripo sukelta pneumonija, tačiau koronaviruso eiga ir komplikacijos yra kitokios, žymiai grėsmingesnės nei gripo.

Medikams kartais norisi naujos patirties, adrenalino.

Paklausta, ar nejautė baimės nerdama į mažai pažįstamą aplinką, N.Tarasevič sako, kad buvo apėmę įvairūs jausmai, taip pat ir baimė, tačiau savo pasirinkimo niekada nesigailėjo. „Medikams kartais norisi naujos patirties, adrenalino. Darbas šiame skyriuje yra ne tik sekinantis, bet ir įdomus profesine prasme – kiekvieno paciento ligos eiga yra individuali ir gali labai skirtis, niekada negali prognozuoti, kas gali atsitikti.

Todėl dirbant COVID-19 skyriuje reikalingas ypatingas budrumas, atidumas kiekvienai menkiausiai detalei, gebėjimas greitai priimti sprendimus, anksčiau sukaupta patirtis taip pat padeda pasiekti geriausių rezultatų.“

E.Čebatorienės nuotr./Darbas su COVID-19 pacientais
E.Čebatorienės nuotr./Darbas su COVID-19 pacientais

I-ojo COVID-19 skyriaus vedėja džiaugiasi, kad ypač sudėtingoje situacijoje gali pasikliauti ne tik savimi, bet ir savo kolegomis: „Mūsų skyrius yra pats didžiausias – apie 60 lovų, todėl labai džiaugiuosi, kad pavyko suburti puikų kolektyvą. Kolegos į jį dirbti atėjo iš įvairių skyrių, susirinko geriausi įvairių sričių specialistai, slaugos personalas, rezidentai ir savanoriai. Kiekvieno jų indėlis yra nepamainomas.“

Diena viruso zonoje

COVID-19 ligos eiga ir komplikacijos gali būti sunkiai nuspėjamos, todėl N.Tarasevič prisipažįsta, kad kiekvieną rytą eidama į darbą tikisi nesulaukti nemalonaus „siurprizo“, į ligoninę žengia su viltimi, kad nė vieno iš jos pacientų būklė nepablogėjo.

„Rytais aptariame kiekvieno paciento būklę, prieš tai budėjęs gydytojas perduoda visą informaciją. Per išeigines susiskambiname su kolegomis, kad žinotume, kas vyksta skyriuje – kieno kokia būklė, kam pagerėjo, kam pablogėjo, ką jau galima perkelti į jo pagrindinio negalavimo skyrių ar net išrašyti į namus tolesnei šeimos gydytojo priežiūrai. Vėliau vizituojame pacientus, apžiūrime, pasikalbame, jei reikia – paskiriame įvairius tyrimus, elektrokardiogramas, rentgeno ar ultragarso tyrimus. Gavę atsakymus, prireikus, koreguojame gydymo eigą, tą patį žmogų aplankome kelis kartus per dieną, nes situacija gali greitai pasikeisti“, – pasakoja medikė.

E.Čebatorienės nuotr./Nijolia Tarasevič
E.Čebatorienės nuotr./Nijolia Tarasevič

Pasak gydytojos, pacientų nuotaikos skyriuje labai priklauso nuo individualaus charakterio: „Žinoma, dauguma iš pradžių būna išsigandę, juos tenka raminti ir guosti. Žmones slegia nežinomybė – ar nepablogės, ar pasveiks, ar vėliau nesusidurs su komplikacijomis, galų gale, kaip į persirgusį koronavirusu reaguos aplinkiniai.

Tačiau dažniausiai per porą dienų įsitikina, kad į juos visada žiūrime geranoriškai, ir nurimsta. Deja, kartais to negalime pasakyti apie ligonių artimuosius. Kiekvieną dieną sulaukiame tiek daug jų skambučių, kad ne visada turime galimybę kiekvienam šeimos nariui atskirai ir išsamiai papasakoti apie artimojo būklę. Žmogiškai tikrai suprantame skambinančių žmonių nerimą, juolab kad aplankyti sergančiuosius ligoninėje nėra galimybės, tačiau visada renkamės realią pagalbą vietoj pokalbio telefonu.“

Žmones slegia nežinomybė – ar nepablogės, ar pasveiks, ar vėliau nesusidurs su komplikacijomis, galų gale, kaip į persirgusį koronavirusu reaguos aplinkiniai.

Karštis, prastesnė klausa ir nuolatinis nerimas

Gydytoja N.Tarasevič sako, kad fizinių ir psichologinių sunkumų kyla ne tik pacientams, bet ir juos prižiūrinčiam personalui – tiek jai, tiek ir skyriuje dirbantiems kolegoms. Vienas didžiausių, anot jos, ilgas buvimas su specialiomis asmens apsaugos priemonėmis – kasdienė privaloma kiekvieno COVID-19 skyriaus darbuotojo uniforma yra apsauginis kostiumas, respiratorius, skydelis, pirštinės, antbačiai.

Vaikščioti, dirbti su pacientais ar tiesiog būti skyriuje su jomis sunku. „Skyriuje praleidžiame ne pusvalandį, o daug valandų. Būna karšta, fiziškai sunku ištverti tokias sąlygas. Be to, apsaugos priemonės apsunkina klausą. Pavyzdžiui, aš ne visada iš karto išgirstu ir suvokiu, ką kas pasakė, per respiratorių nesimato artikuliacijos, pasikeičia žmogaus balsas. Tad darbą sunkina ne tik fiziniai, bet ir komunikacijos sunkumai.

E.Čebatorienės nuotr./Darbas su COVID-19 pacientais
E.Čebatorienės nuotr./Darbas su COVID-19 pacientais

Kalbant iš psichologinės pusės, dirbant COVID-19 skyriuje, man būna neramu palikti pacientą. Nuolat galvoju, ar viską pamačiau ir įvertinau, nerimauju, kad žmogaus būklė gali pablogėti. Bet koronaviruso infekcija yra tokia liga – ją sunku prognozuoti, todėl pacientui gali pablogėti bet kuriuo momentu. Tokių atvejų turėjome, atrodė, kad viskas gerai, bet po pusdienio žmogus pradėjo dusti, nors prieš kelias valandas rodikliai buvo geri. Sunku susitaikyti su tuo, bet tiesiog tokia yra ligos eiga, kurios kartais neįmanoma nuspėti.“

Namo grįžta tik pamiegoti

Didėjantis pacientų skaičius ir sergantys kolegos jau mažai ką stebina daugelyje šalies gydymo įstaigų. Tačiau tokia situacija iš su virusu kovojančių medikų atima net ir miego valandas.

Paklausta, ar COVID-19 skyriuje dirbantys medikai randa laiko pailsėti, gydytoja neslepia: „Mano prioritetas yra pacientai. Grįžtu namo pamiegoti ir vėl į darbą. Dieną rūpinamės pacientais, tačiau nemažą laiko dalį atima medicininės dokumentacijos tvarkymas, pacientų perkėlimo derinimas ir kiti administraciniai darbai. Visi darbai turi būti padaryti, į tai žiūriu labai atsakingai. Bet yra ir teigiama pusė – man nereikia rūpintis vakariene, ją pagamina vyras.“

Mano prioritetas yra pacientai. Grįžtu namo pamiegoti ir vėl į darbą.

Apie koronavirusu sergančius pacientus N.Tarasevič galvoja net ir naktį. Ji sako, kad toks yra vienas iš pandemijos šalutinių poveikių – miegas nepanašus į tikrą miegą. „Darbas vyksta net ir miegant, – pripažįsta ji. – Tačiau aš visada stengiuosi matyti šviesą tunelio gale, o netikintiems pandemijos tikrumu ir rimtumu noriu pasakyti, kad kuo labiau laikysimės taisyklių, tuo greičiau ji pasibaigs.

Kartu su pandemija nuslops visuomenės pyktis dėl įvairių draudimų ir apribojimų, o mums, medikams, pasibaigs ypatingai sunkus etapas. Tikiu, kad galų gale tai suprasime, pasiskiepysime ir galėsime grįžti į normalų gyvenimą.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką