 |
| Maksvyčių kaime gyvenantys Žiūkai – tvarkingi žmonės |
Kupiškio rajonas, Maksvyčių kaimas. Baltą mūrinį namą gaubia tujos, krūmai ir obelys. Melsvais žiedais vėjyje mojuoja gėlės, ant nupjauto medžio supasi tamsiai nudažytas medinis ratas. Kieme už vielinės tvoros vaikštinėja kelios juodos vištos ir baltas gaidys. Tylą perskrodžia šuns lojimas ir bruzdesys. Namas ir kiemas tvarkingi, prižiūrėti – net neįtartum, kad čia gyvena itin garbaus amžiaus žmonės.
Triskart pabeldžiu į duris. Jas atidaro mažulytė močiutė – 86-erių Anelė, ilgaamžio Petro žmona. Moteris nedrąsiai kviečia vidun.
Sveikas, tik svaigsta galva
„Gerai atrodo pagal savo metus“, – pagalvoju, išvydusi svetainėje sėdintį ir rankoje lazdą laikantį Petrą. Staiga suvokiu, kad nežinau, kaip apskritai atrodo tokio amžiaus sulaukę žmonės – šimtamečių paprasčiausiai neteko sutikti. Pasipuošęs rusvai žalsvos spalvos kroksais, mėlynais languotais marškiniais ir plačiomis tamsiomis kelnėmis senukas šypteli pro lūpų kampučius ir skleidžia vidinę ramybę.
Prie svečių ir dėmesio jis jau beveik apsiprato – balandžio 15-ąją 105-ąjį gimtadienį atšventęs senolis buvo aplankytas ir pasveikintas tiek Kupiškio rajono savivaldybės mero Jono Jaručio, tiek laikinosios Noriūnų seniūnės Irenos Barčienės, tiek Panevėžio apskrities žurnalistų.
Kaip jaučiatės, klausiu. „Kad jau nebekokia sveikata. Sveikas tarytum, bet galva sukasi“, – pakankamai guviai atsako vyras. Petras prastai girdi, dėl to kalbėti su juo reikia garsiai. Žmona Anelė juokiasi, kad jos vyras dėl galvos svaigimo pas gydytojus neina, tik vaistų išgeria, – nes nėra jokios ligos. Tiesiog senatvė.
Ką Petras veikia per dienas? „Miegu, kū ti daugiau veiksi“, – aukštaitiška tarme šypsodamasis atsako senolis.
Ką Petras veikia per dienas? „Miegu, kū ti daugiau veiksi“, – aukštaitiška tarme šypsodamasis atsako senolis. Vyras dabar prasčiau mato, todėl nebegali skaityti laikraščių, nebent tas vietas, kur didelėmis raidėmis parašyta. Kartais pažiūri televizorių. Taip ir bėga dienos.
Į viską žvelgia ramiai
Petras Žiūkas gimė septynių vaikų šeimoje 1907 m. Vyras pergyveno abu pasaulinius karus, krizes, okupaciją, tačiau išliko šaltų nervų. „Jis visą laiką toks. Tokie stiprūs žmogaus nervai, – paprastai paaiškina Anelė ir priduria: – Ir širdis jo labai stipri. Kai kažkada buvo pas daktarą Kupišky, tas pasakė: tavo širdis – kaip arklio!“
Žiūkai susituokė prieš 60 metų, susilaukė dviejų dukrų – Dalės ir Jolitos. Viena gyvena Kupiškyje, kita – Utenoje. Jos dažnai aplanko tėvus. Kaip ir keturi Petro bei Anelės anūkai bei du proanūkiai. Štai ir mano apsilankymo išvakarėse viena dukra buvo su šeimyna, padėjo tėvams apsitvarkyti namus, kiemą. Vasaromis iš Utenos pas Žiūkus atvažiuoja žentas Vitolis, nušienauja žolę. Iki savo šimtmečio tą darė pats Petras, tačiau dabar jau sunkiau judėti. Kartais Žiūkus aplanko ir kaimynai, tik jų tarp gyvųjų lieka vis mažiau. „Aplinkiniai namai – tušti“, – atsidūsta A.Žiūkienė.
Domiuosi, kaip taip nutiko, kad Anelė – tokia jauna žmona. Jaunesnė už vyrą net 19 metų. Močiutė patenkinta šypsosi: „Kodėl gi jauna. Tais laikais toks amžiaus skirtumas – nieko baisaus.“
Abu Žiūkai dirbo kolūkyje. Anelė – fermoje, prie veršių, o Petras kurį laiką – vežiku: veždavo pašarus gyvuliams. Vėliau dirbo laukuose. Daug fizinio darbo, lydimo geros nuotaikos, matyt, ir suformavo stiprią sveikatą. „Matyt, lemta tiek išgyventi“, – sako sutuoktiniai.
Sirgo tik tris kartus
P.Žiūkas gyvenime rimtai sirgęs yra tik tris kartus. Iki 90-ies metų net neturėjo ligos istorijos. Peršalimas, gripas jo nepuola, o į slogą nekreipia dėmesio.
Nepasakytum, kad Petras sveikai maitinosi, sportavo. Vitaminų ar žolelių arbatų irgi negėrė, todėl tai, kad sulaukė 105-erių, stebina aplinkinius. Tik ne pačius Žiūkus. „Vyras maitinosi kaip kaimo žmogus – ko buvo, tą ir valgė“, – tikina Anelė. Labiausiai jis mėgsta arbatą, o šiaip valgo viską, ką paruošia žmona, – sriubų, košių, blynų, mėsos. Be to, nepasižymi dideliu apetitu, todėl Anelei virtuvėje apsisukti nesunku.
Vieno žurnalisto paklausta, kada vėl pas ją ir Petrą apsilankyti, Anelė juokdamasi atkirto: kai vyrui bus 110, o jai – 100. Mažiausiai tiek metų Žiūkai ir planuoja gyventi.
Seniūnės atsiliepimai šilti
I.Barčienė, laikinai einanti Noriūnų seniūnės pareigas, šiltai atsiliepia apie Žiūkų šeimą.
„Buvom sveikinti ir dabar, ir kai P.Žiūkui sukako 100 metų. Tada abu su žmona buvo daug stipresni, Petras kiemą šienavo su dalgiu ir Anelė buvo tiesi. Dabar, nors ir silpnesnės sveikatos, jie patys savimi pasirūpina, žinoma, dukros padeda, kuro parūpina. Senukas prasčiau girdi, tačiau kažkada paskambinau telefonu, tai jis atsiliepė, ir susikalbėjome. Abu buvo kolūkiečiai, dirbo laukuose visą gyvenimą, visą laiką labai tvarkingai gyveno, sodyba visada prižiūrėta. Ir dabar, kai buvome nuvažiavę pasveikinti Petro su gimtadieniu, Anelė ruošėsi šiltnamy daržoves sodinti.“
Buvo daug karų ir kitų nelaimių, ir susidarė įvairių gyvenimiškų situacijų, kad žmonėms buvo paranku arba save pajauninti, arba pasendinti.
Lietuva neturi vyriausio žmogaus
P.Žiūkui tiek metų, kad jis galėtų pretenduoti tapti seniausiu Lietuvoje žmogumi. Tačiau tikslių duomenų, kiek metų yra vyriausiam mūsų šalies žmogui ir kas jis toks, nėra. Vytautas Navaitis, agentūros „Factum“ vadovas, teigia, kad registruodama ilgaamžiškumo rekordą agentūra nenori vadovautis vien pasu. Reikėtų duomenų iš bažnytinių knygų apie žmogaus gimimą.
Tačiau seniau dažnai būdavo tokių atvejų, kad gimus vaikui jam suteikdavo tėvo vardą. Taigi vienodu vardu ir pavarde šeimoje būdavo du asmenys, tad net radus bažnyčioje įrašą kyla klausimas, ar jis priklauso būtent tam asmeniui. Reikia šeimos duomenų: kas tėvai, kiek šeimoje vaikų buvo, kelintas tas vaikas.Susidarė įvairgyvenimišų situacijų, kad žmonėms buvo paranku arba save pajauninti, arba pasendinti.
„Galų gale, buvo daug karų ir kitų nelaimių, ir susidarė įvairių gyvenimiškų situacijų, kad žmonėms buvo paranku arba save pajauninti, arba pasendinti“, – problemas, trukdančias atrasti ilgaamžį rekordininką, dėstė V.Navaitis.
