Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 14d. 19:01

Irena neteko vyro, po kelių savaičių – dukters: sunkia liga susirgusiai moteriai reikalinga pagalba

Irena Strumskienė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Irena Strumskienė

Septintąją dešimtį perkopusiai Irenai Strumskienei gyvenimas nepagailėjo skaudžių smūgių: prieš trejus metus moteris palaidojo ir vyrą, ir savo vienturtę dukrą, o po nelaimių medikai jai diagnozavo sisteminę raudonąją vilkligę – lėtinę uždegiminę autoimuninę ligą, pažeidžiančią įvairius vidaus organus ir jų sistemas. Be artimųjų likusios ponios Irenos pensija su pridėtine pašalpa tesiekia 148 eurus per mėnesį, o vien vaistai nuo vilkligės kas mėnesį atsieina iki 300 eurų. „Apsigyniau dvi disertacijas, o dabar esu ubagas“, – ašarų nesulaiko pašnekovė, neturinti, už ką nusipirkti vaistų.

Palaidojo vyrą, po 20 dienų – ir dukrą

Beveik keturiolika metų I.Strumskienė slaugė savo sergantį vyrą Kęstutį Strumskį, tačiau tie metai į jos darbo stažą nepateko.

„Pagal Lietuvos teisės aktus reikia išslaugyti penkiolika metų, tada būčiau gavusi rentą ir į stažą tuos metus būtų įskaičiavę. Taigi dabar likau tik su devyniolikos metų stažu – šešiolika metų dirbau Finansų ministerijoje Revizijos valdybos viršininke, apie dvejus su puse – docente Vilniaus pedagoginiame universitete. O tada vyrą ištiko liga – slaugiau jį trylika metų ir aštuonis mėnesius.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė

Jis buvo istorijos mokslų daktaras, per mokslinę konferenciją Jerevane jį ištiko insultas, atėmė kalbą. Po šio buvo dar trys insultai ir trys infarktai, dėl diabeto teko amputuoti abi kojas. Kad galėtų sėdėti verandoje ir rašyti knygas, pagaminome jam kojų protezus.

1,83 m ūgio vyras, svėręs apie 90 kg, savo gyvenimo pabaigoje tesvėrė 30 kg. Tik griaučiai ir oda teliko, kaimynė ateidavo, padėdavo pakelti, reikėdavo maitinti per vamzdelį... – apie vieną sunkiausių savo gyvenimo etapų pasakoja moteris. – Palaidojau vyrą, o po 20 dienų, neatlaikiusi visko, mirė dukra – jai plyšo širdies aorta...“

Palaidojau vyrą, o po 20 dienų, neatlaikiusi visko, mirė dukra – jai plyšo širdies aorta...

Dabar ponios Irenos gaunama pensija siekia vos 102 eurus, su priskaičiuota papildoma pašalpa moteris per mėnesį gauna 148 eurus. Kaip pati pasakoja, vaistams nuo vilkligės ir kitų negalavimų per mėnesį reikia 250–300 eurų.

Paklausta, kaip vertėsi pastaruosius kelerius metus, kai neteko šeimos ir išgirdo ligos diagnozę, I.Strumskienė neslepia: „Kad galėčiau nusipirkti ko nors pavalgyti, sumokėti už butą – man tai yra šventas dalykas, ir įsigyti vaistų, per pastaruosius kelerius metus, galima sakyti, viską ištargavojau, pardaviau daug mūsų su vyru užgyvento turto: servizų, knygų, kailinius, už „Biblijas“ paminklą pastačiau. Ir dabar dar į turgų nunešu draugės pieštų paveiksliukų, parduodu po 2 eurus – vis šis tas. Jau devynerius metus nepirkau batų, megztinių pati prisimezgu, verčiuosi, kaip išeina.“

„Skausmas – lyg kas peiliais badytų“

Iš medikų ponia Irena išgirdo, kad vilkligę lėmė didelis stresas ir sunkūs išgyvenimai. Dėl šios ligos moteris kenčia didžiulius skausmus, jos nugara – nusėta žaizdų.

„Skausmas toks, kad atrodo, jog mane peiliais bado. Naktimis ilgai neužmiegu, nes viską skauda, prilieti nugaros žaizdas, pradeda kraujuoti, lendu po vėsiu vandeniu, kad tie skausmai aprimtų. Praėjusį pavasarį buvo kojas „atėmę“. Pažiūrėkit, kokius kadaise plaukus turėjau (rodo nuotraukoje – aut.), o dabar jie „ratais“ iškritę, kankina alpimo priepuoliai, likau be kojų nagų, turiu dar ir kraujo anemiją.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė su vyru Kęstučiu
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė su vyru Kęstučiu
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė

Gydymas per mėnesį kainuoja apie 260–270 eurų, kartais siekia iki 300 eurų: įvairiausi vaistai, tepalai, purškalai. Galiausiai ir nosis pavarva, nesinori būti snargliuotai, juk esu inteligentė moteris, o visi vaistai kainuoja. Kartais pasiskolinu pinigų iš kaimynės, bet kiek besiskolinsi... Yra ir daugiau žmonių, kurie kiek gali, tiek padeda. Nežinau, kaip būtų, jei ne visi tie žmonės, nes žiemą gyvenu tik su 30 eurų kišenėje...

Naktimis ilgai neužmiegu, nes viską skauda, prilieti nugaros žaizdas, pradeda kraujuoti, lendu po vėsiu vandeniu, kad tie skausmai aprimtų.

Sakau jums atvirai: buvo laikas, kai gyvenome tikrai gerai, tačiau vyro gydymas pareikalavo visų mūsų santaupų, o dabar, kai sergu pati ir tik tokią pensiją tegaunu, vaistų reikia, yra katastrofa. Apsigyniau dvi disertacijas, o dabar esu ubagas“, – ašarų nesulaiko pašnekovė.

I.Strumskienė užsimena, kad, jei tik galėtų, eitų dirbti. „Turiu pažįstamų mokyklų direktorių, bet jie man sako, kad tokios būklės negali manęs priimti budėti, sako: nukrisi, o mes nešime atsakomybę už tave. Tenka kažkaip gyventi... Gali virvę kabintis – bet čia jau su velniu susidėti“, – liūdnai kalba moteris.

Ponios Irenos mitybos racionas apribotas: ji negali valgyti duonos gaminių, saldumynų, pieno produktų. „Valgau košes, leidžia valgyti žuvį, silkę, bulves – kaip tik jų rudenį pigesnių prisipirkau, reikia ir daugybę visokių papildų gerti, dėl kraujo anemijos dažnai trūksta geležies.

Kitaip tariant, gyvenu laisvėje, nenuteista, bet kaip kalėjime. Niekur neišeinu. Po šeimos netekties – tik per kelią į parduotuvę, į savo gėlių darželį ir į vaikų aikštelę – be galo myliu vaikus, pažaidžiu su jais, pamokau. Valdžia nemato, kaip mes tokie seniai gyvename...“ – sako pašnekovė.

Gyvenimas užgrūdino dar vaikystėje

Ponia Irena, kurios visas vardas yra Irena Elžbieta, yra liuteronė. Ji kilusi iš inteligentų šeimos. Jos lietuvis tėtis buvo politikas, dirbo su prezidentu Kaziu Griniumi, Šveicarijoje susipažino su vokiete gydytoja – Irenos mama. Ji mirė, kai Irenai tebuvo aštuoneri.

Kaip pasakoja pati I.Strumskienė, ji užaugo Mažojoje Lietuvoje, baigė Tauragės vidurinę mokyklą, ekonomikos mokslų diplomą apsigynė Vokietijoje, vėliau studijavo ir istoriją. Moka 6 kalbas. Atvykusi mokytis į Vilnių susipažino su savo būsimuoju vyru – vienuolika metų vyresniu Kęstučiu, jis, beje, buvo jos dėstytojas.

„Pamenu, buvo bulviakasis, turėjau važiuoti, parašiau prašymą, nunešiau į dekanatą, o Kęstutis tuo metu buvo dekanas. Ir ką sau manot, aš visa murzina stoviu vidury laukų, atvažiuoja jis, iš rugių žiedą padaręs atneša. Tėvas pašnairavo ir sako jam: kad tu ir dėstytojas universitete, turi raštiškai pasižadėti, kad mano dukters našlaitės neapgausi“, – šiek tiek praskaidrėjusiu balsu prisiminimais dalijasi moteris.

Ji šilčiausiais žodžiais atsiliepia apie savo vyrą ir jo nuveiktus darbus, parašytas knygas, teigia, kad juodu nugyveno gražius daugiau kaip 40 metų. Paklausta, kas jai suteikia stiprybės ištverti visas likimo užgriuvusias negandas, moteris sako – tai, jog dar vaikystėje teko viską išmokti pačiai.

Manęs daug kas klausia, kaip aš dar laukais nuo visko nelakstau. Gal jau seniai lakstyčiau, bet pats gyvenimas užgrūdino.

„Manęs daug kas klausia, kaip aš dar laukais nuo visko nelakstau. Gal jau seniai lakstyčiau, bet pats gyvenimas užgrūdino. Mamos netekau būdama vaikas, tėtis išvykdavo į darbą, užpustydavo, ne visada galėdavo sugrįžti. Brolių, seserų neturėjau. Išsikepdavau pati blynų, pasimelždavau karvutę, kaimynai išmokė megzti, turėjome didelį sodą, vasarą obuolius rinkdavau, pjaustydavau, džiovindavau, išmokau, kaip sūrį suslėgti, drabužius su lenta plaudavau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Irena Strumskienė

Tėtis mane visada mokė gėrio, tvarkos. Jei būčiau augusi su mama, broliais, seserimis, būčiau palepinta ir viso šito būčiau neatlaikiusi, – sako ponia Irena ir liūdnai priduria:

– Nieko neturiu, o tai ir yra baisiausia. Todėl visiems sakau, kad šeima yra šventas dalykas, saugokit, mylėkit, lankykit tėvus. Nedaug man beliko, bet kol čia esu, reikia kažkaip gyventi. Turiu dar daug knygų – visą biblioteką, galiu jas dovanoti, parduoti, jomis atsilyginti, bet jų juk neatsikąsi, tiesa? Jau nekalbant apie ligą ir jos keliamą skausmą, vaistai, medikų teigimu, bus reikalingi iki gyvenimo galo...“

Galintiems ir norintiems padėti poniai Irenai – paramos rekvizitai:

Gavėjas: Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“
A/s: LT807300010144236452 (Swedbank)
Mokėjimo paskirtis: parama Irenai Strumskienei

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką