Šiandien žiūrint į daugelio bėgimo renginių dalyvį, sporto entuziastą, sunku patikėti, kad mokykloje jis buvo tas, kuris pirmas klasėje pabėgdavo iš kūno kultūros pamokų, nes jam... nepatiko bėgti.
– Kokiu būdu ir prieš kiek metų jūsų gyvenime atsirado bėgimas?
– Sakyčiau, kad bėgimas mano gyvenime buvo atsiradęs net 3 kartus ir tik iš trečio karto su juo susidraugavau.
Kaip ir visi, pirmiausia su juo susipažinau mokykloje, tačiau, kai žinodavau, kad per kūno kultūros pamokas reikės bėgti ir dar bus rašomi pažymiai, tai aš bėgdavau iš tokio bėgimo, o tiksliau kūno kultūros pamokų, nes man tai nebuvo malonu.
Besimokydamas 8–9 klasėje, lankiau lengvąją atletiką, tad teko bėgti trumpas distancijas, trečią kartą bėgti pabandžiau studijuodamas universitete prieš dešimtmetį, o nuolatos bėgioti pradėjau prieš kokius ketverius metus.
– Pradedantiesiems bėgikams pradžia tikrai nebūna maloni. Kiek laiko praėjo nuo pirmosios treniruotės, kai supratote, kad bėgimas jau „pramušė“?
Ilgą laiką keldavausi ryte pusę penkių, kad galėčiau pabėgioti, nebuvo lengva, ir tikrai buvo rytų, kai grįždavau į lovą. Labai svarbu pažinti savo organizmą ir leisti jam pailsėti, kai to reikia.
– Tik pradėjęs bėgioti nubėgdavau turbūt ne daugiau kaip 2 kilometrus ir negaliu sakyti, kad man tai buvo labai malonu (juokiasi – red.). Dvidešimties kilometrų distanciją pirmą kartą nubėgau prieš 3 metus, o maratoną – pernai.
Praėjusių metų pabaigoje nusprendžiau, kad bėgsiu kasdien visus metus ir šį savo sumanymą pavadinau #365dienosBėgant, nes tiek dienų yra metuose. Neseniai įpusėjau savo bėgimo metus. Per tą laiką vieną kartą nubėgau maratoną, 7 kartus – pusmaratonį, 23 kartus įveikiau daugiau nei 10 kilometrų distanciją ir net 150 kartų nubėgau 5 kilometrų ar šiek tiek ilgesnę distanciją. Bėgdamas praleidau 196 valandas.
– Papasakokite apie bendruomenę „Šešios trim“, kuriai vedate grupinius sporto užsiėmimus. Kaip ji susibūrė? Kiek sporto entuziastų vienija? Ar dažnai drauge sportuoja? Kodėl prireikė tokios bendruomenės?
– Buvau tas, kuris Kaune vystė „My Hero“ bendruomenės veiklą, tačiau po kurio laiko plėtrą Kaune sustabdėme. Bet, nors „My Hero“ veikla sustojo, bendruomenė niekur nedingo, tad su kolegomis Mindaugu bei Sigita nusprendėme ją toliau puoselėti.
Tiek gyvenime, tiek bendruomenėje ypatingai vertiname paprastumą, o treneris Mindaugas tikrai yra paprastas kaip dvi kapeikos – jam būdavo kiek keblu rašyti skaičius skaitmenimis ir rašydavo žodžiais. Tad įvertinus, kad mūsų treniruotės dažniausia vyksta 6:30 val. ar 18:30 val., pažiūrėjome paprastai – pasivadinome „Šešios Trim“.
Šiai dienai internete mus vienija keletas tūkstančių narių, gyvai treniruotėse būname nuo 5 iki 300, priklausomai nuo to, ką ir kur darome.
Mūsų noras yra, kad kiekvienas atėjęs į treniruotę jaustųsi patogiai ir joje dalyvautų. Juk žinote, kai būna, kai kur nors ateini ir jautiesi nejaukiai, nes atrodo, kad visi į tave žiūri, nesupranti, ar pritampi.
Vesdamas treniruotes ir burdamas aktyviai sportuojančių žmonių bendruomenę vadovaujuosi muzikanto Jurgio Didžiulio požiūriu, kad visi žmonės iš žiūrovų turi tapti dalyviais, tada nebe mes bursime bendruomenę, o tai darys patys žmonės.
– Turite šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai, dirbate rinkodaros vadovu verslo įmonėje. Iš kur randate laiko sportui? Savaitė turi 168 valandas – ar bandėte kada paskaičiuoti, kiek valandų, kiek procentų savo laiko iš gyvenimo per savaitę skiriate sportui? Ar dėl intensyvaus sportavimo, bėgiojimo nenukenčia šeima? Ar savo šeimą esate įtraukęs į aktyvią sportinę veiklą?
– Tiesą sakant neskaičiavau, kiek laiko praleidžiu sportuodamas, bet tikrai ne tiek jau daug. Asmeninė treniruotė dažniausiai užtrunka iki 40 minučių, kartais iki 2 valandų, ir tik labai retais atvejais (varžybose) užtrunku ilgiau. Jei vedu dar kokią treniruotę, tai prisideda dar 1 valanda, nes aš čia irgi išdeginu 700–1000 kcal.
Šeima man labai svarbi, todėl iš jos laiko stengiuosi neatimti ir sportuoju dažniausiai tuomet, kai ji miega. Ilgą laiką keldavausi ryte pusę penkių, kad galėčiau pabėgioti, nebuvo lengva, ir tikrai buvo rytų, kai grįždavau į lovą. Labai svarbu pažinti savo organizmą ir leisti jam pailsėti, kai to reikia.
Kartą mano jauniausias pusantrų metų sūnus atsikėlė labai anksti, prieš man išbėgant. Ką dariau? Bėgome kartu – bėgdamas stūmiau vežimėlį su jame sėdinčiu vaiku, drauge įveikėme 5 kilometrų distanciją.
Sportas man yra ir 15 000 per dieną nueitų žingsnių, kas daugeliui gal neatrodytų sportas.
Mano iniciatyva #365dienosBėgant yra visai ne apie bėgimą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji atsirado iš noro daugiau laiko praleisti su šeima. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens bėgimai savaitgaliais organizuojami visoje šalyje, esu nusprendęs kas mėnesį dalyvauti vis kitoje Lietuvos vietoje vykstančiame bėgime, o vykstu į juos su visa šeima. Mieste, kuriame vyksta bėgimas praleidžiame savaitgalį. Jau lankėmės Šventojoje, Birštone.
Mano sporto filosofija šiek tiek kitokia nei daugelio, tikrai nesiekiu sportinių rezultatų, kaip, pavyzdžiui, draugas olimpietis maratonininkas Remigijus Kančys. Man svarbu, kad sportas organiškai integruotųsi į mano gyvenimą ir būtų jo dalimi.
Todėl sportas man yra ir 15 000 per dieną nueitų žingsnių, kas daugeliui gal neatrodytų sportas. Visą gyvenimą gyvenau aktyviai, ir sportas kokia nors forma yra jame.
– Kas jums yra svarbiausia, kad bėgimas būtų malonus: nuotaika, oras, kokybiški bėgimo batai ar kas nors kito?
– Jei niekada nesi bėgiojęs iki tol, tai gali išbandyti bėgimą mūvėdamas džinsus ir avėdamas kaliošus (juokiasi – red.), tačiau, kai pradedi bėgioti reguliariai kokybiški batai yra tarp „must“ daiktų.
Kartais mėgstama sakyti, kad nauja sportinė apranga motyvuoja eiti sportuoti. Nežinau, gal… Jei taip ir daro, džiaugiuosi – visi mes skirtingi, tad ieškokime sau aktualių „pasiaiškinimų“ ir pagrindimų, kodėl sportuojame.
Man svarbiausia yra avalynė. Bėgimas yra dėkingas sportas dėl to, kad jis lengvai prisitaiko prie tavęs, įsimeti į krepšį batus ir gali pasportuoti išvykęs bet kur.
– Kiek batų porų jau esate subėgiojęs? Kiek kilometrų nubėgate su viena pora batų?
– Visiškai subėgiojęs iki tiek, kad suplyšo, atsirado skylės esu tik vienus, pačius pirmuosius savo batus. Dabar mano spintoje yra gal 11 porų bėgimo batų, tad juos sudėvėti būtų gana sunku. Tuo tarpu batų, kurie nėra skirti bėgimui ar sportui, turiu 3 poras: kasdienius, žieminius ir basutes.
– Koks vaidmuo bėgant tenka psichologijai? Patyrę bėgikai sako, kad ji vaidina itin svarbu vaidmenį ir dažnai, kai jau atrodo, kad nebegali daugiau, iš tikro dar gali labai daug.
Dabar mano spintoje yra gal 11 porų bėgimo batų. Tuo tarpu batų, kurie nėra skirti bėgimui ar sportui, turiu 3 poras: kasdienius, žieminius ir basutes.
– Psichologija tampa svarbi, kai peržengi savo komforto ribą. Žinau, kad 20 kilometrų bėgdamas aš jaučiuosi gana patogiai, po to jau tenka pakovoti su savimi, ypač jei tavo bėgimo maršrutas driekiasi šalia tokių objektų, kaip, pavyzdžiui, namai, tuomet tikrai sukirba mintis sustoti. Tačiau vėlgi, žmonių supratimas ir patyrimai yra skirtingi, tad vienam komforto zona yra 2 kilometrai ir už jos jau reikės „tartis su savimi“, kitam, kaip pavyzdžiui pasaulyje žinomam Gediminui Griniui reikės bent 50 km ir juos bėgti beprotiškais kalnais, kad „atsijungtum“.
Viena iš klaidų, kurią daro pradedantys bėgikai, yra ta, kad kaskart jie pasirenka vis tuos pačius maršrutus netoli namų, todėl gana greitai nusibosta tiek kelias, tiek vaizdai. Labai padeda, jei bėgi ne vienas, su grupe. Tai galioja ne tik bėgimui, bet ir treniruotėms. Sportuodamas vienas žmogus išnaudoja tik apie 50 proc. savo galimybių, grupėje – kur kas daugiau.
Ne vieną tūkstantį kilometrų nubėgęs I.Dombrauskis savo bėgiko patirtimi noriai dalijasi viešai: nuo trumpų tekstų iki įtraukiančių video patarimų socialiniuose tinkluose, rašo blogą „Bėgiko užrašai“, o visiems, kurie neabejingi bėgimui, organizuoja „Reebok Running Crew“ nemokamas bėgimo treniruotes.
Bėgimo entuziastus jis ragina bėgti dėl savo susigalvoto asmeninio tikslo, nes taip daug lengviau.
