Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 8d. 13:43

Nesaugumas ir baimė: kada mus paralyžiuoja, o kada mobilizuoja spręsti problemas

Baimė
123RF.com nuotr. / Baimė

Kada nesaugumas paralyžiuoja, o kada mobilizuoja spręsti problemas? Ką daryti, kai nesaugumas trukdo megzti intymius ryšius? Kodėl vieni nesaugias situacijas priima, antri baimes įveikia ekstermaliai, o trečių neapleidžia nerimas, nepaisant išorinio saugumo priemonių arsenalo – nuo NATO, sienų, užraktų, signalizacijų, iki sveikatos, turto draudimų, skiepų ar vietos nustatymo sistemų mažiausiems vaikams.

Apie nesaugumo jausmą kalbėjomės su psichologe Julija Braukyliene, kuri pati didžiausią nesaugumą patyrė Kenijos lūšnynuose.

„Nebuvo galimybių pasirūpinti didesniu saugumu aplinkoje, kur nežinomos taisyklės, tarp kitos kultūros, rasės žmonių, kur galime būti apvogti, netgi pagrobti, kaip nutinka. Bet ėjom ir tai, ką patyrėme, su kaupu atpirko riziką“, – sakė Julija.

Asmeninio albumo nuotr./Julija Braukylienė veda pamoką lūšnynų vaikams
Asmeninio albumo nuotr./Julija Braukylienė veda pamoką lūšnynų vaikams

– Kodėl mums svarbus saugumas?

– Saugumas – vienas iš bazinių, pamatinių žmogaus poreikių. Kai jaučiamės saugūs, veikia mūsų parasimpatinė nervų sistema, aplanko ramybė, skrandis gerai virškina, galime gerai miegoti, ilsėtis, gydyti žaizdas.

Ramybės būsenoje galime mąstyti, kurti. Net nelabai ir pastebime saugumo jausmo ir negalvojame apie tai, kaip, pvz., taikos metu, kad nėra karo. Tačiau karo situacijoje taika tampa labai svarbi. Taip pat ir patiriant nesaugumą mums labai reikia saugumo, kad galėtume pailsėti, pabūti ramybėje.

Asmeninio albumo nuotr./Julija Braukylienė
Asmeninio albumo nuotr./Julija Braukylienė

– Kas užtikrina saugumo jausmą?

– Yra vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie nulemia, kiek jaučiamės saugūs. Tam įtakos turi pirmaisiais mūsų gyvenimo metais susiformuojanti nuostata į mus supančią aplinką: pasaulis arba saugi vieta, kur žmonės – draugiški, priimantys arba nesaugi vieta.

Saugumo jausmui reikšminga ir tai, ką matome ar girdime. Stabilioje, pažįstamoje, nuspėjamoje aplinkoje jaučiamės saugiau. Žinojimas protu taip pat leidžia suvokti, kiek viena ar kita vieta arba situacija saugi.

Gyvenime neišvengsime rizikų, jų sutinkame kasdien. Net ir vairuoti automobilį rizikingiau, nei likti namuose ir niekur nevykti. Tačiau sveikas balansas tarp saugumo ir nesaugumo – svarbus. Jį išlaikyti padeda vidinis žinojimas, kad su rizikomis galime susitvarkyti, kad galiu ištverti kažkokį nepatogumą, nemalonumą ar „sumokėti kainą į priekį“, kad ateityje būtų geriau.

Pvz., po skiepo galimas vienas ar kitas šalutinis poveikis, gal prasčiau jausiuosi tą dieną, bet saugiau jausiuosi ateityje, nesusirgdama konkrečia liga. Net jeigu susirgsiu, būsiu apsidraudusi nuo rimtesnių komplikacijų, sirgsiu lengviau.

– Kokios gali būti padidėjusios nesaugumo, baimingumo priežastys?

– Bazinis saugumo jausmas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais ir priklauso nuo to, kiek atliepiami ar neatliepiami kūdikio poreikiai, kai jis alkanas, nori miego ir t.t.. Jei tėvai atliepia tuos poreikius, vaikui formuojasi nuostata, kad pasaulis jį mato, reaguoja, padeda.

123RF.com nuotr./Naujagimis
123RF.com nuotr./Naujagimis

Jeigu nuoširdžiai rūpinamasi kūdikiu, jis užauga žmogumi, kuris gali pakelti nepatogumą, sunkumą, nesaugumą, žinodamas, kad neilgai trukus pats arba su aplinkinių pagalba situaciją išspręs. Tačiau jeigu kūdikio poreikiai neatliepiami, formuojasi suvokimas, kad nesu svarbus pasauliui arba jis yra nedraugiška, pavojinga vieta. Baisu gyventi tokiame pasaulyje.

Hiperglobos žala kūdikystėje mažai tikėtina. Kas kita, kai žmogus auga, savarankiškėja, mokosi dalykus daryti pats. Hipergloba šiuo amžiaus tarpsniu – meškos paslauga.

Perdėtai globojamas vaikas išmoksta, kad nėra pajėgus pasidaryti pats, nes už jį tai padaro tėvai. Didėja ir nesaugumo jausmas. Neišmokus savarankiškai spręsti problemų, reikia tėvų, kitų žmonių, kurie už mane padarys, kad jausčiausi saugus.

– Kaip augintis vidinį saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi, jei nebuvo sąlygų įgyti vaikystėje?

– Jeigu, pvz., nejaučiu saugumo artimame santykyje su kitu žmogumi, todėl esu linkęs atsitolinti, pabėgti jausdamas, kad gali būti nemalonu ir pan., pirmas dalykas, kurį galiu padaryti – pagalvoti, kas buvo nutikę mano gyvenime, kad man reikia atsitolinti nuo santykių, kai jie tampa šilti, reikšmingi ir pan. Kas vyko mano vaikystėje, kad toks užaugau?

Įsisąmoninti istoriją apie save galima nekaltinant tėvų, neieškant pretenzijų jiems, bet pabandant pasižiūrėti į savo istoriją tikrovės, realybės žvilgsniu. Tai labai svarbu. Normalu, kad mūsų tėvai nėra tobuli, galbūt aš net neturėjau jų ar vyko sudėtingos situacijos šeimoje, dėl kurių tėvai negalėjo manimi taip rūpintis, kad galėčiau užaugti ramus, pasitikintis žmogus.

Kai į save pasižiūri realybės žvilgsniu, jau galima bandyti keisti savo elgesį. Nes jeigu aš sakau, kad viskas gerai, net sau meluoju apie situacijas, kuriose nesijaučiu saugiai, negaliu imtis pokyčių. Su savo nerimu, baimėmis, kurias įvardiju, galiu kovoti pripažinęs, kad vienoje ar kitoje situacijoje man nesaugu, galbūt bijau, kyla nerimas vien apie jas pagalvojus.

– Kada tai mūsų jėgomis, kada galbūt reikia pagalbos?

– Priklauso nuo to, kiek baimės trukdo gyventi. Jeigu nesaugumo jausmas trukdo eiti į darbą, mokytis, užmegzti santykius su kolegomis, draugais, palaikyti gerus santykius poroje arba tiesiog susirasti partnerį – tai signalai, kad man nepavyksta pačiam susitvarkyti, kad galbūt vertėtų kreiptis į psichologą.

Specialisto pagalbos prireikia ir specifinių baimių turintiems žmonėms. Pvz., šunų baimė, kuri trukdo išeiti iš namų pasivaikščioti, pvz., po parką, kuriame gali būti šunų. Todėl žmogus pradeda vengti parkų. Tai – viena iš galimų netipinių situacijų, kurios apsunkina gyvenimą.

„Scanpix“/„Caters News Agency“ nuotr./Išsigandęs šuo
„Scanpix“/„Caters News Agency“ nuotr./Išsigandęs šuo

Turėti baimių yra normalu. Protu suvokiame, kad tam tikri dalykai yra pavojingi, jų vengiame arba, jei įmanoma, sumažiname grėsmę ar nors galimas pasekmes. Žmonija juk ir išliko, nes turėjo baimės jausmą. Mes taip pat galime padėkoti savo baimėms, kad aktyvina imtis veiksmų.

– Tarsi apsidraudžiame – užbėgam už akių galimoms rimtoms pasekmėms. Tačiau kokia dar gali būti nesaugumo jausmo žinia mums?

– Nesaugumas padeda išlikti budriems, įvertinti dalykus, kurie mums tą nesaugumą kelia ir spręsti, ką su tuo nesaugumu daryti – stengtis įsidrąsinti, o gal priešingai – vengti nesaugumą keliančios situacijos.

Nesaugumas gali mobilizuoti veikti. Pvz., jeigu man problemų kelia finansinė padėtis, nesaugumo jausmas gali paskatinti ieškoti kitų galimybių užsidirbti, galbūt apsispręsti keisti darbą ar įgyti įgūdžių, kurie leistų uždirbti daugiau.

– Koks galėtų būti maksimalaus nesaugumo pavyzdys?

– Didžiulis nesaugumas tikėtinas susibendrinus situacijoms, kuriose žmogus jaučiasi nesaugiai. Pvz., jei šeimoje didelis polinkis sirgti onkologinėmis ligomis ar žmogus jau serga ir tuo pačiu neturi darbo, tad yra finansiškai pažeidžiamas, geopolitinė situacija – sudėtinga, šalyje bet kada gali kilti karas arba vyksta neramumai, gresia ekonominė krizė, aplinkiniai išgyvena grėsmę, kad gali tekti likti be namų, bėgti iš šalies.

Jei žmogus užaugęs be tėvų ar vaikystėje patyręs smurtą, viskas dar labiau komplikuojasi ir kelia ypač didelį nesaugumo jausmą. Tokiose situacijose reikia daug išorinės pagalbos, kad žmogus pasijustų saugiau.

– Vadinamieji adrenalino fanatikai, ekstremalai, siekiantys toliau, daugiau, aukščiau pasižymi stipresniu saugumo jausmu ir todėl gali taip drąsiai, net rizikingai elgtis?

– Skaičiau, kad pasirinkusieji ekstremalų sportą ar rizikingus laisvalaikio praleidimo būdus pasižymi didesne drąsa ir didesniu nuolankumu. Manau, kad drąsa yra bijoti, bet daryti, taip nugalint baimę.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno centre ekstremalų pasirodymai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Kauno centre ekstremalų pasirodymai

Ekstremalai greičiausiai irgi patiria nesaugumą, tačiau tobulindami savo įgūdžius ir mokydamiesi naujų, gali išvengti skaudžių pasekmių, o jei nepasiseka – per tai atrasti ir nuolankiai priimti savo ribotumą.

Nepaisant pastangų tobulinti savo įgūdžius ir įveikti sunkumus, fizikos dėsniai galioja, gamtos jėgos stipresnės. Jeigu priimu gamtos dėsnius ir jų pagalba išmokstu atlikti triukus ar kitus veiksmus, tai ugdo ne tik mano nuolankumą, bet ir drąsą išbandyti save, įsisąmoninant kainą, kurią gali tekti sumokėti. Atlyginimas už riziką ir pastangas – adrenalinas, jausmas, kad pranokau save.

– Kaip atskirti, kada nesaugumo jausmas tarnauja mums, o kada jau žaloja?

– Priklauso nuo to, ar pavyksta normaliai funkcionuoti: ar galiu eiti į darbą, miegoti, kurti santykius, juos palaikyti ir vystyti, ar galiu užsiimti laisvalaikiu. Bet jeigu dėl nesaugumo vengiu tam tikrų situacijų, neužmiegu, pasireiškia nerimo, baimės priepuoliai, reikėtų kreiptis pagalbos.

– NATO, Valstybės saugumo departamentas, sienos, tvoros, užraktai, signalizacijos, stebėjimo kameros, kelionių, sveikatos, turto, draudimai, vietos nustatymo įrenginiai ir t. t. Jūsų nuomone, išorinės priemonės gali užtikrinti daugiau saugumo, ar vis dėlto iš esmės viduje jaučiamės arba nesijaučiame saugūs?

– Ir tai, ir tai. Iš tiesų, esame saugomi daugybės išorinių jėgų, nors apie tai nepagalvojame, kaip taikos metu nepastebime, kad nėra karo. Tačiau iš tiesų galimybė išvengti grėsmių ir skaudžių pasekmių labai prisideda prie saugumo jausmo. Tik apie tai reikia specialiai pagalvoti. Žmogui tai nėra savaime suprantama.

– Kokioje nesaugiausioje situacijose Jums yra tekę būti ir kaip išsprendėte tai?

– Nesaugiausiai jaučiausi Kenijoje eidama į lūšnynų rajonus. Buvau ne viena – su penkiais mokiniais, už kuriuos buvau atsakinga, ir kunigu. Visi žinojome, kad einame į nepažįstamą kitos rasės, kultūros žmonių aplinką, kurioje mums nežinomos taisyklės, kur esame svetimi, kur galime būti apvogti, netgi pagrobti, kaip nutinka.

Asmeninio albumo nuotr./Kenijos lūšnynai
Asmeninio albumo nuotr./Kenijos lūšnynai

Neturėjome galimybių pasirūpinti didesniu saugumu, susitaikėme su pažeidžiamumu, bet tai, ką patyrėme lūšnynuose, atpirko riziką.

Asmeninio albumo nuotr./Kenijos lūšnynai
Asmeninio albumo nuotr./Kenijos lūšnynai

Didžiausias įspūdis pabendravus su vietos žmonėmis buvo, kaip jie sugeba džiaugtis gyvenimu.

Asmeninio albumo nuotr./Kenijos lūšnynai
Asmeninio albumo nuotr./Kenijos lūšnynai

Būdami labai labai neturtingi, neturėdami netgi namų, jie sugeba dalintis tuo, ką turi. Kaip jie kūrybiškai bando ieškoti būdų išgyventi, išlaikyti šeimas! Noras kabintis į gyvenimą ir džiaugtis juo buvo labai gražus liudijimas mums, kurie kartais visko pertekę, saugomi įvairiausių institucijų, turėdami galimybių patogiai gyventi to neįvertiname, nesugebame džiaugtis.

Asmeninio albumo nuotr./Julija Braukylienė
Asmeninio albumo nuotr./Julija Braukylienė

Projektą „Laimė jaustis saugiai“ inicijuoja draudimo bendrovė „If“

Remiamas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką