Kai Antanui buvo vos dveji, gyvenimas pakrypo netikėta linkme – žuvo tėvas, o netrukus vaikui buvo diagnozuota sunki liga – žvynelinė.
Ligos forma buvo agresyvi ir sparčiai progresavo: būnant dešimties apėmė visą kūną 100 proc.
„Įsivaizduokite, kad persikaitinus saulėje jūsų oda pradeda luptis. Manoji lupasi visą laiką – ir labai skausmingai. Todėl nuolat odą turiu tepti medicininiu tepalu“, – pasakoja A.Simončikas.
Mama – Dievo siųstas angelas
Dešimties A.Simončikas tapo savo kūno įkaitu. Liga deformavo sąnarius – išsivystė psoriazinis artritas.
Įsivaizduokite, kad persikaitinus saulėje jūsų oda pradeda luptis. Manoji lupasi visą laiką – ir labai skausmingai.
„Liga apėmė rankų ir kojų pirštų, kelių, alkūnių ir kitus sąnarius. Negaliu vaikščioti. Mano kojų, rankų, kelių, pečių ir alkūnių sąnariai yra sustingę ir nepajudinami. Judesiai, kurie atrodo tokie lengvi ir natūralūs kitiems žmonėms, man tapo kančia. Todėl nuo 10-ties nebepasikeliu iš lovos. Nuo to laiko mane prižiūri mama, kuri, mano manymu, yra tikrasis Dievo siųstas angelas“, – atvirauja Antanas.
Dėl agresyvios ligos formos jis nebegalėjo lankyti mokyklos, todėl nuo ketvirtos klasės mokėsi namuose. Tokiu būdu baigė vidurinę mokyklą
„O tada dariau pertrauką, nes nelabai supratau, ką norėčiau veikti toliau“, – kalba Antanas. Tačiau draugai jį skatino nesustoti. Sakė: „Galvą turi, gali eiti kur nors toliau.”
Tapo informacinių technologijų specialistu
2000-aisiais A.Simončikas ryžosi vėl mokytis ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur pasirinko informatikos-matematikos studijas.
Tuo metu aukštoji mokykla vykdė neįgaliųjų integracijos programą. Todėl rytais prie Antano namų pririedėdavo autobusiukas su vairuotoju, kuris nuveždavo vaikiną į universitetą, o vakarais parveždavo atgal. „Buvome keturi studentai su negalia“, – pasakoja.
A.Simončikas džiaugiasi, kad liga paveikė ne viską – protas išliko aštrus.
„Mąstau, mokausi, analizuoju ir jaučiu taip, kaip kiekvienas sveikas žmogus. Būti neįgaliu – nereiškia būti mirusiu. Išlikau stiprus ir suvokiu, kad, norint ko nors pasiekti, reikia stengtis pačiam“, – įsitikinęs vyriškis.
Po ketverių metų Antanas baigė studijas ir įsigijo informacinių technologijų specialisto bakalauro diplomą.
Darbo rinkoje – nereikalingas
Ar dirbo pagal specialybę? Ne. Tačiau ne dėl to, kad nenorėjo ar nebandė.
„Savarankiškai nejudu, todėl man pripažinta visiška negalia. Ji nustatoma pagal tai, ką žmogus gali padaryti pats: apsirengti, pavalgyti, atlikti gamtinius reikalus. Aš pats iš esmės negaliu nieko. Mane reikia ir pamaitinti, ir aprengti“, – neslepia.
Tačiau su specialiai pritaikytu pultu Antanas pats valdo elektrinį vežimėlį. Kompiuterio klaviatūrą įgudo maigyti su pagaliuku, todėl pats naršo internete, atrašo elektroninius laiškus. Pelę Antanas valdo ne delnu, o ranka.
Todėl, neabejoja, sugebėtų dirbti iš namų ir atlikti tam tikras užduotis kompiuteriu: „Be abejo, lėčiau nei kitas žmogus, bet galėčiau. Po universiteto buvau radęs įmonę, kuri būtų mane priėmusi. Deja, mūsų įstatymai netobuli ir neleidžia dirbti žmonėms su visiška negalia. Įrašo į kortelę „nedarbingas“. Todėl darbdavys turėtų problemų mane įdarbindamas“, – aiškina A.Simončikas.
Pavyzdžiui, pažymi jis, anglų fizikas Stephenas Hawkingas universitete dėstė net negalėdamas kalbėti: „Jo būklė dar sudėtingesnė, tačiau dirba.“
Internetas – langas į pasaulį
Nors baigtos studijos A.Simončikui ir neatvėrė kelio į darbo rinką, tačiau įtraukė į visuomeninį gyvenimą, padėjo užmegzti naujų bičiuliškų ryšių.
Be to, puikiai įvaldytas kompiuteris ir internetas tapo langu į pasaulį: „Mat iki tol buvo tik knygos ir televizorius.“
Vietoje to, kad gulėčiau ir depresuočiau, stengiuosi bendrauti. Socialiniai tinklai tam – neišsemiami.
„Esu komunikabilus, – sako Antanas. – Vietoje to, kad gulėčiau ir depresuočiau, stengiuosi bendrauti. Socialiniai tinklai tam – neišsemiami. Juk niekas per galvą neduos, jei žmogui, kuris tau įdomus, parašysi žinutę.“
Netikėta kalėdinė dovana
Nuo 2002 metų JAV gyvenantis A.Simončiko giminaitis, buvęs radijo stoties „Tau“ didžėjus Tomas Jankauskas Kalėdų proga padovanojo jam ypatingą dovaną – internetinę svetainę simoncikas.lt, skirtą padėti išpildyti bičiulio svajonę turėti automobilį.
„Mašiniukas – daugelio metų svajonė, bet įsigyti jį pačiam būtų nerealu“, – prisipažįsta Antanas, naktimis svajojantis, kaip autostrada skrieja prie jūros ar į miškus.
„Kiti ims piktintis: „Vieni duonai išmaldos prašo, o jis – pinigų automobiliui!“ Tačiau aš trokštu keliauti ir pamatyti daugiau nei mano kiemas. Dieve, kaip noriu pakeliaut! Nuo miesto iki miesto, o gal ir kurią nors senąją Europos šalį aplankyti“, – neslepia Antanas.
Keliones net sapnuoja
A.Simončiko aplinkoje – nemažai bičiulių, turinčių ir automobilius, ir vairuotojo pažymėjimą.
„Tačiau elektriniai vežimėliai dideli, maniškis sveria apie 150 kilogramų. Jo nesulankstysi ir į bet kokį lengvąjį automobilį nepatalpinsi. Man įkelti reikalinga įranga – keltuvas“, – aiškina.
Jokiu būdu neieškau naujo ir blizgančio automobilio.
Antano poreikius atitiktų „Volkswagen Sharan“, „Volkswagen Caddy“ ar panašaus modelio automobiliai.
„Jokiu būdu neieškau naujo ir blizgančio automobilio. Tiesiog reikia tokio, kurio galas būtų paaukštintas. Yra keli variantai: arba pirkti automobilį turguje ir pritaikyti neįgaliojo reikmėms, arba Vokietijoje įsigyti jau pritaikytą, nes perdaryti – labai brangu. Įsivaizduočiau 5–6 metų automobilį, mat senesnis dažniau gestų, tektų remontuoti“, – svarsto Antanas.
Jo skaičiavimu, svajonių automobiliui su specialia įranga reikėtų apie 15 tūkst. eurų. Šiuo metu per A.Simončikui sukurtą svetainę paaukota 2,5 tūkst. eurų.
„Tomas įspėjo, kad tai gali būtų penkerių metų projektas. Tačiau kantrybės aš turiu“, – šypsosi Antanas.
Nedaug žmonių, kurie tiek prisikentėjo
T.Jankauskas 15min.lt pasakojo labdaringos internetinės svetainės idėją pasiskolinęs iš amerikietiškų.
„Antanas yra mano dėdė. Užaugau dažnai lankydamasis jo namuose, ne kartą teko ir Antano vežimėlį stumti: esame išvaikščioję visą Kauną nuo Dainavos iki Aleksoto, nuo Kauno Marių iki Šilainių. Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems reikia finansinės pagalbos: nuo gatvėje išmaldos renkančių iki internete besiskelbiančių. Ar tai būtų ligonis, kuriam reikalingi pinigai operacijai, ar Antanas, kuriam reikalingas automobilis. Kalėdos – stebuklų metas. Nepamirškite, mielieji, paremti tų, kuriems sekasi prasčiau”, – ragina T.Jankauskas.
Į klausimą, kodėl Antanas vertas paramos, jis atsako nesvarstydamas: „Nedaug žmonių pasaulyje, kurie fiziškai labiau prisikentėjo ir iki šiol kenčia nei Antanas. Nedaug žmonių, kuriems reikia didesnės kasdienės priežiūros nei Antanui. Nedaug žmonių, kurie būtų nepalūžę tokiomis aplinkybėmis. Ir nedaug žmonių Lietuvoje, kurie turi mažiau šansų keliauti nei Antanas. Gyvenimas – tai nuotykiai ir šios akcijos tikslas yra suteikti tokį šansą Antanui.”
Šventės – be brolio ir sesers
A.Simončikas su 76 metų mama gyvena dviejų kambarių bute Kauno Dainavos rajone: „Naujų kostiumų, batų nereikia. Pramogoms, alkoholiui ar cigaretėms irgi neišleidžiu, todėl pragyvename.“
Tiesa, liūdina tai, kad metams bėgant prastėja sveikata, prie žvynelinės prisideda gretutinių lėtinių ligų: „Pavyzdžiui, odą reikia tepti hormonais, todėl pastaruoju metu labai sparčiai silpnėjo akys.“
Brangus, tačiau kai kuriems nuo žvynelinės kenčiantiems pacientams neįtikėtinų rezultatų duodantis biologinis gydymas A.Simončikui nebuvo skirtas.
„Paprastai tariant, gydytojų konsiliumas nusprendė, kad aš jau nesu perspektyvus: per dideli pažeidimai, kad būtų efektas. Todėl nutarta vaistą geriau skirti žmonėms, kuriems gydymas dar gali padėti ir pagerinti jų gyvenimo kokybę“, – be jokio kartėlio konstatuoja Antanas.
Tik kalbai pasisukus apie artėjančias šventes 44 metų vyro nuotaika apsiblausia. Jas sutiks dviese su mama: „Turiu vyresnius brolį ir seserį. Abu sveiki. Tačiau sesuo gyvena Norvegijoje, o brolis – Vilniuje. Jis dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir į Lietuvą grįš tik sausį.“
Per Kalėdas šalia Antano nebus ir mylimos moters, su kuria artimai draugavo septynerius metus: pavasarį ji pralaimėjo kovą su krūties vėžiu.
Visa bankinė informacija norintiems paremti A.Simončiko svajonę čia: www.simoncikas.lt
