15min be reklamos
2022 12 02, 15:02

Kas mūsų galvose: kaip suprasti – tai mūsų nuomonė ar mums primesta?

Gyvename informacinėje visuomenėje, kai žinios gali tapti manipuliacijos priemone, turinčia tikslų ir politikoje, ir kasdieniniame gyvenime. Iš gandų kilusios ar specialiai kuriamos melagienos pavergia žmones, kurie labiau linkę tikėti viena tiesa. Tikėjimas tuo, ką girdime ir skaitome, yra reakcija ne tik į didelį informacijos srautą, bet ir į šaltinių patikimumą.
Smegenys
Smegenys / 123rf.com nuotr.

Gimsta iš gandų arba kuriamos specialiai

Pasak Vilniaus mero patarėjo Karolio Žukausko, informacijos patikimumas priklauso nuo to, kas yra pradinis šaltinis. Tokios problemos anksčiau nebuvo, kai pagrindiniai naujienų filtrai buvo įprasta žiniasklaida – spauda, TV, radijas. „Dabar, kai socialiniuose tinkluose kiekvienas gali turėti „tribūną“ ir kurti naujienas, sugebėti atsekti informacijos šaltinį labai svarbu. Priešingu atveju, galima užkibti ant dezinformacijos ir tapti jos platintoju“, – perspėja komunikacijos specialistas.

Melagienos ypač suklestėjo pandemijos laikotarpiu, kai visas pasaulis susidūrė su koronavirusu. Neaiški viruso kilmė, užsikrėtimo būdai ir sunki ligos eiga bei neaiškios pasekmės visuomenėje pasėjo didžiulę baimę, o socialiniai tinklai tapo puikia terpe plisti visokio plauko melagienoms apie skiepų žalą. Blogiausia tai, kad neturintys kritinio mąstymo vartotojai lengvai užkibo ant šio kabliuko ir tapo tokio nepatikrinto turinio platintojais bei rizikavo savo sveikata.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Karolis Žukauskas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Karolis Žukauskas

Pasibaigus pandemijai, baigėsi ir su ja susijusių melagienų kerojimas. Šiuo metu karo Ukrainoje kontekste daugelį netikrų naujienų platina arba pati Rusija, arba jai palankūs dezinformacijos šaltiniai Lietuvoje. Pasak K.Žukausko, dalis netikrų naujienų gimsta iš gandų, o dalis kuriamos specialiai. Siekis paprastas – kurti ir palaikyti nuolatinę įtampą visuomenėje, didinti nepasitikėjimą vieni kitais.

Vienas iš pavyzdžių – koronaviruso kontekste skiepų klausimu susipriešinusi visuomenė. Nors skiepus neigiamai vertinančių žmonių Lietuvoje nėra daug, jų priešiško požiūrio įtaka, pasak medikų, juntama iki šiol, ypač kalbant apie vaikų vakcinavimą. Būtent dėl skiepų žmonijai pavyko įveikti ne vieną mirtiną ligų protūkį. Abejonę dėl koronaviruso vakcinos žmonės suabsoliutino, tai padarė poveikį pasitikėjimui visomis vakcinomis, net ir tomis 14, kuriomis iki šiol skiepijami vaikai. Kaip komentavo epidiomologė D. Razmuvienė, 2020–2021-aisiais, pavyzdžiui, nuo tymų buvo paskiepyta tik 88,4 proc., iki pandemijos šis skaičius siekė 90–92 proc.

Svarbu palyginti

Nelengva patarti, kaip išsiugdyti kritinį mąstymą. Anot K.Žukausko, turėtų padėti ir švietimo sistema, deja, ji kol kas labiau orientuojasi į informacijos išmokimą atmintinai, nei į mokymą analizuoti, vertinti, kritikuoti remiantis argumentais: „Svarbu naudoti kuo daugiau skirtingų informacijos šaltinių, lyginti juose tas pačias naujienas, nepulti tikėti sąmokslo teorijomis (99 proc. jų – visiškas absurdas), netikėti internetiniais pranašais, kurie nieko nėra nuveikę nei politikoje, nei versle, tačiau skelbiasi žinantys, kaip valdyti valstybę, kovoti su pandemija ar kariauti Ukrainoje.“

Šiais laikais, kai daug laiko praleidžiame prie ekranų, pirmu patarėju daugeliui tampa paieškos sistema „Google“. Radę patarimus, kažkokio gydytojo rekomendacijas, žmonės retai pasitikrina – kas tai per šaltinis, kas tai per medikas, ar jis turi licenciją? Gal jis atstovauja vieną ar kitą prekės ženklą, nepatikimą instituciją? To nepadarę, rastą informaciją žmonės priima kaip tikrą ir ima gydytis visiškai nepatikrintais metodais. Galiausiai, tą nepatikrintą informaciją skleidžia ir toliau.

Norint įsitikinti, ar informacija yra patikima, ji neturi sklisti iš anoniminio profilio ar portalo. „Informacija remiasi konkrečiais ir aiškiais argumentais. Minimų arba cituojamų asmenų patikimumas taip pat leidžia matyti, kiek ši informacija patikima. Turi būti galimybė patikrinti kiekvieną faktą“, – teigia K.Žukauskas.

Tiesa, autoritetingas asmuo arba mokslininkas savaime nereiškia, kad viskas, ką jie kalba, yra tiesa. Anot komunikacijos specialisto, jie gali klysti, jų autoritetas arba mokslo laipsnis taip pat gali būti sukurti nebūtinai patikimose sistemose: „Tokiu atveju verčiau pasitikėti rimtų institucijų agreguota nuomone nei pavienių asmenų, kad ir kokie stiprūs autoritetai jie atrodo.“

Kritinio mąstymo pamokos mokyklose

Psichologas Olegas Lapinas sako, kad jau mokykloje vaikus reikia pradėti mokyti, kaip informacija manipuliuojama mūsų žiniasklaidoje, politikoje, šeimoje ir visuomenėje: „Prisimenu tokią istoriją: vienoje mokykloje mokytojas Džonsonas nusprendė pakartoti A.Hitlerio kelią ir patikrinti, kaip greitai moksleiviai pradės tikėti skleidžiamomis idėjomis. Jam pavyko per savaitę sukurti fašistinį režimą – atsirado vėliavos, buvo sukurti šūkiai, vaikai patikėjo savo pranašumu prieš kitus – tik paskutinę dieną mokytojas paskelbė, kad tai buvo eksperimentas.“

Asmeninio archyvo nuotr./Olegas Lapinas
Asmeninio archyvo nuotr./Olegas Lapinas

Ši pamoka privertė visus suabejoti laisvu protu, sugebėjimu atskirti žinių patikimumą, kurį pateikia autoritetingi šaltiniai. Kritinio mąstymo pamokos kai kurių šalių mokyklose tapo privalomos, kaip visuomeninio mokslo dalis.

Vienos tiesos pasaulis

Mūsų šalyje vyresnės kartos žmonės užaugo matydami vieną televizijos kanalą ir dabar kai kurie nori susikurti vieną „tiesą“, kuria besąlygiškai tiki. Tokiems žmonėms reikalinga pasaulio vizija, nors ir visiškai absurdiška: apie plokščią žemę, skiepų žalą, implantuotus čipsus ir pan. Jie nori gyventi „vienos tiesos“ pasaulyje, tai geriau nei girdėti ir matyti daugybę informacijos šaltinių, kai neaišku, kur tiesa.

„Tokia reakcija prieš nuomonių laisvę, prieš visuomenę su multipožiūriu į pasaulį, mažina žmonių nerimą, ateities baimę, abejones dėl pasirinkto gyvenimo krypties. Paprasčiau, kai viskas aišku – vienoje pusėje visuotinis sąmokslas, kitoje – aukos. Toks pasaulio supaprastinimas yra reakcija į ne tik didelį informacijos srautą, bet ir šaltinių patikimumą“, – teigia psichologas.

Nėra tolerancijos, nėra laisvės

Pasaulis dabar reikalauja analizės ir sintezės. Pasak O.Lapino, mums reikia suprasti, kad dramblys matomas iš skirtingų pusių yra visiškai kitoks – tai reiškia, kad visi mato dramblį, bet skirtingai. Toleranciją kitai nuomonei turi išsilavinę ar užsienio šalyse pagyvenę žmonės. Savo pasaulėžiūrą praplečia ir keliaujantys, matantys kitokią kultūrą.

Psichologas teigia, kad toleranciją lemia ir vidiniai faktoriai: tai tolerancija neaiškumui ar kitaip sakant – laisvei: „Laisvė reiškia tai, kad nėra teisingo kelio, yra tik mano pasirinkimas ir niekas negali garantuoti, kad pasirinkimas bus teisingas. Tai nesaugi pozicija, bet žmonės, kurie tai renkasi, rizikuoja, nes tai yra laisvas pasirinkimas.“

Žmonės, kurie turi žemą toleranciją neaiškumui, bijo daug dalykų, kurie atrodo grėsmingi: migrantų, kitokios seksualinės orientacijos žmonių, kitokios religijos, moterų teisių. „Viena baimė susipynusi su kita baime, už kurios visada stovi laisvės baimė. Paprasčiau būti vergu, kad kažkas pasakytų, kas yra tiesa, duotų darbą, paskirtų pareigas. Laisvai rinktis yra baisu, nes niekas negali garantuoti, kad bus geriau“, – teigia psichologas.

Tikrinti tai, ką tau sako

Kritinis mąstymas skiriasi nuo paranojiškos asmenybės, kuri ne tik niekuo nepasitiki, bet turi savo įsitikinimus, dažniausiai visiškai absurdiškus. Juos kausto didelė baimė, kad kiti žmonės juos užgoš, pakeis, persekios priešiškos baisios jėgos. „Kritinis mąstymas remiasi drąsa – nebijau kitos nuomonės, pasitikiu savimi ir kitu žmogumi, galiu ramiai išklausyti kitų argumentų, išanalizuoti, ar su viskuo sutinku“, – sako psichologas.

Anot O.Lapino, kritinio mąstymo mokė dar senovės graikų filosofai, o vėlesni mąstytojai sakė, kad reikia tikrinti tai, ką tau sako kiti. Šiuolaikiniai filosofai dar priduria: ne tik tikrinti, bet ir daryti eksperimentus – ar gyvenimas patvirtina tai, ko išmokai.

Žmonės labiau linkę tikėti neigiamomis žinutėmis, nei teigiamomis, nes įsimenamos labiau tokios, kurios palieka daugiau ir stipresnių emocijų. „Mes turime daugiau neigiamų emocijų – baimę, nepasitikėjimą, pyktį, nuoskaudas, paniką, nerimą, liūdesį ir gerokai mažiau teigiamų – džiaugsmą, nuostabą, susidomėjimą, pasitikėjimą, dėkingumą. Todėl labiau įsimena informacija, kuri mus supykdė, išgąsdino, nuvylė, nes mūsų emocinis aparatas neigiamoje zonoje yra turtingesnis“, – sako psichologas O.Lapinas.

Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką