Kas yra stuburas ir kokios dažniausiai pasitaikančios stuburo ligos
Stuburas yra labai sudėtinga anatominė žmogaus kūno dalis. Jis sudarytas iš slankstelių, kuriuos tarpusavyje jungia tarpslanksteliniai diskai, raiščiai, sąnariai. Stuburas taip pat atlieka ir apsauginę funkciją. Nuo išorinių veiksnių savo viduje (stuburo kanale) saugo nugaros smegenis, nervines šakneles ir svarbias kraujagysles.
Kaip ir kiekviena žmogaus kūno dalis, taip ir stuburas gali sirgti. Todėl labai svarbu žinoti, kaip reikia teisingai gydyti sergantį stuburą.
Dažniausios stuburo ligos yra degeneracinės. Jos atsiranda dėl įvairių priežasčių, tokių kaip amžius, genetinis polinkis, traumos, raumenų silpnumas (nepakankamas fizinis krūvis), sunkus fizinis darbas, sėdimas darbas. Dažniausia degeneracinė stuburo liga yra disko išvarža.
Tarpslankstelinis diskas yra atsakingas už amortizaciją. Jis sudarytas iš centre esančio želatininio branduolio, kurį dengia skaidulinis žiedas. Su laiku disko branduolyje mažėja vandens kiekis, įvyksta disko degeneracija – prarandamas elastingumas. Todėl veikiant atramos jėgai pradeda trūkinėti skaidulinis žiedas, degeneravusios disko branduolio masės patenka į stuburo kanalą, pradeda spausti nervines struktūras.
Kuo pasireiškia tarpslankstelinio disko išvarža?
Dažniausios disko išvaržų vietos yra juosmeninė ir kaklinė stuburo sritys.
Juosmeninėje stuburo srityje susidariusios išvaržos sukelia juosmens skausmą, skausmas gali plisti į vieną ar abi kojas, sukelia vienos ar abiejų kojų tirpimus, retesniais atvejais ir šlapinimosi funkcijos sutrikimus. Ilgalaikis nervo ar nervų spaudimas gali juos negrįžtamai pažeisti, todėl svarbu laiku ir teisingai parinkti gydymo taktiką.
Kokie yra galimi stuburo ligų gydymo metodai?
Juosmeninės disko išvaržos chirurginių gydymo taktikų yra keletas. Dažniausiai taikoma standartu tapusi mikrodiskektomija. Tai atvira stuburo operacija, kurios metu mikroskopo pagalba, atliekant 3-4cm pjūvį nugaroje, pašalinama dalis slankstelių lankų (lamina), taip patenkama į stuburo kanalą ir pašalinama nervines struktūras spaudžianti disko išvarža.
Galimos ir minimaliai invazinės operacijos – tarpslankstelinių diskų terapija. Viena iš metodikų yra radiodažnuminė disko destrukcija – nukleoplastika. Tai yra specialiu zondu, rentgeno kontrolėje, patenkama į pažeistą diską. Veikiant tarpslankstelinio disko branduolį radiodažnuminėmis bangomis sumažėja jo apimtis. Tačiau pabrėžtina, jog šis metodas turi ribotas galimybes, jis taikomas tik tam tikrai pacientų būklei, įvertinus įvairius faktorius, tokius kaip paciento amžius, klinikiniai nusiskundimai, kitos ligos, net paciento kūno masės indeksas ir kt.
Kas yra stuburo osteoporozė?
Degeneracinėms stuburo ligoms taip pat priskiriama stuburo osteoporozė. Tai sisteminė liga pažeidžianti ne tik ilguosius kaulus, bet ir stuburą. Moterys šia liga serga dažniau, nes po menopauzės sutrinka kalcio apykaita, todėl retėja kaulinis audinys. Kaulas pasidaro minkštas ir trapus. Osteoporozę taip pat gali sukelti įvairios skydliaukės, žarnyno, plaučių, inkstų ligos ir medikamentai.
Dėl pažeisto kaulo įvyksta spontaniniai slankstelių lūžiai. Atsiranda skausmas lūžusio slankstelio vietoje. Skausmas suintensyvėja judant. Tokiais atvejais neretai skiriamos stuburą stabilizuojančios operacijos. Minimaliai invazinis ir užtikrintas metodas yra vertebroplastika.
Vertebroplastika – tai minimaliai invazinė operacija, kurios metu, rentgeno kontrolėje, naudojant specialią adatą, į lūžusį slankstelį yra suleidžiama medicininė medžiaga (dar vadinama mediciniu cementu). Ji užpildo tuščias slankstelio ertmes ir kelių minučių laikotarpyje sustingsta, taip stabilizuodama slankstelį ir padarydama jį tvirtu.
Taip pat vertebroplastikos metodika naudojama slankstelių hemangiomų ir plazmocitomų (mielominės ligos) atvejais. Dėl patologinių mazgų, slankstelis tampa minkštas, skausmingas. Todėl naudojant vertebroplastikos metodiką, slankstelio ertmėje esantys patologiniai mazgai užpildomi stabilizuojančia medžiaga. Taip slankstelis tampa tvirtas ir stabilus.
Ką rekomenduoja neurochirurgas po stuburo operacijos?
Atlikus stuburo operaciją pacientams patariama laikytis tam tikrų rekomendacijų, kad pacientas kuo greičiau atsigautų ir galėtų grįžti į visavertį gyvenimą be skausmo.
Po operacijos pacientui skiriamas gulimas rėžimas. Tą dieną, kai atliekama operacija, galima aktyviai vartytis lovoje, tačiau nerekomenduojama sėstis ir keltis. Sekančią parą skiriami kineziterapiniai pratimai. Pacientas pradeda vaikščioti, taip užtikrinama, jog nebūtų prarastas raumenų tonusas.
Pirmą savaitę po operacijos rekomenduojama nesėdėti, ypač ilgo laiko tarpą, bei nesėdėti minkštame fotelyje sulinkus. Nerekomenduojama daug lankstytis ir apie dvi tris savaites, priklausomai nuo pažeidimo aukščio, operacijos apimties, paciento fizinio pasirengimo, rekomenduojama riboti važiavimą sėdom automobiliu ar skrydžius lėktuvu ir t.t. Tai yra du pagrindiniai dalykai. Trečias – svorio kėlimas. Nerekomenduojama iš pasilenkusios padėties tiesti, kelti sunkų daiktą priešais save. Nugarą reiktų laikyti tiesią, įtempus nugaros raumenis, kad nebūtų pažeistas ir nedeformuotas operuotas stuburas.
Pacientui aktyviai ir teisingai judant bei atsistatant po operacijos, daugiau nei 90 proc. rezultatų būna teigiami, ir pacientas pilnai grįžta į buvusį darbą, net jei jame žmogus patiria didelį fizinį krūvį.
Skausmo gydymo ir stuburo chirurgijos klinikos Clinic AGATAS neurochirurgai Deividas Stukas, Mindaugas Vaišvilas bei med. m. dr. Bronius Špakauskas pabrėžia, jog labai daug kas priklauso ne tik nuo specialistų komandos bei kokybiškai taikomo gydymo, bet ir nuo paciento motyvacijos bei noro pasveikti, nes noras pasveikti ir tikslingas gydytojo bei kineziterapeuto nurodymų vykdymas yra raktas į sėkmę bei pasveikimą.
