– Kokia yra situacija su krūties vėžiu ir jo diagnostika Lietuvoje? Ar atvejų daugėja?
– Aš sakyčiau, kad situacija Lietuvoje nėra bloga. Vienas dalykas, ką galime pasakyti, kad krūties vėžys Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, yra dažniausia onkologinė liga. Ši naujiena nėra džiuginanti, bet yra ir gera žinia, kad sparčiai gerėja gydymo rezultatai. Tarptautinės organizacijos jau prieš kelerius metus oficialiai konstatavo, kad Lietuva patenka į ketvertuką šalių, kuriose dėl šios ligos miršta mažiausiai žmonių.
Svarbiausia, ką mes turėtume daryti, – prisiminti profilaktiką. Pavyzdžiui, ir dabar – spalio mėnuo minimas kaip šios ligos mėnuo, todėl jei visus metus moteris, mūsų močiutė, draugė ar mama vis žadėjo nueiti pasitikrinti, štai dabar puiki proga atlikti tą darbą.
– Išgirdus bet kokios onkologinės ligos diagnozę, natūralu, žmogų apima nerimas dėl ateities. Koks yra mirtingumas kalbant apie krūties vėžį?
– Pirmas dalykas, kiekvienas žmogus, išgirdęs diagnozę, turėtų mėginti nurimti. Pavyzdžiui, jei moteris išgirdo šios ligos diagnozę, nepulti į paniką, kreiptis pas specialistus. Lietuvos gydytojai yra aukščiausio lygio profesionalai, aš jau minėjau apie gydymo rezultatus. Jeigu imsime situaciją, pavyzdžiui, prieš 50 ar 40 metų, pirmos ar antros stadijos ligų diagnozavimas siekė 50 proc., dabar jau – 70 proc. Anksčiau per metus nuo šios ligos mirdavo 650–700 moterų, o dabar – dviem ar trimis šimtais mažiau.
Tiesa, tik turime suvokti tą faktą, kad bendrai sergamumas krūties vėžiu didėja, matyt, dėl mūsų gyvenimo ypatybių.
– Kada jūs kaip onkologas siūlytumėte pradėti patikras? Profilaktiniai tyrimai moterims siūlomi nuo 50-ies metų, ar yra pagrindo tirtis anksčiau, sakykime, jei leidžia galimybės?
– Šiuo metu Lietuvoje visoms 50–69-erių metų moterims yra nemokama profilaktinė programa, pagal kurią pacientėms tyrimai atliekami kas 2 metus.
Lietuvoje yra diskusijų, ar reikėtų tą programą paankstinti, bet kaip ir kiekvienoje programoje – yra savų pliusų ir minusų. Jei kalbėtume apie privalumus – mes tada galėtume nustatyti daugiau navikų, iš kitos pusės, ar tai reikia daryti? Ir šis klausimas susijęs su klaidingai teigiamomis diagnozėmis, nes kartais, kai pasakome moteriai, kad įtariame ligą – tai didžiulis psichologinis stresas.
Ką tikrai svarbu pasakyti, kad moteris gali nueiti pasitikrinti, o jei turi problemų su krūtimis, tai būtinai reikia padaryti, jau čia nekalbant apie programas. Kai užčiuopia darinuką krūtyje, tuoj pat gali nueiti pas gydytoją ir jis atliks jai ultragarsinį tyrimą.
– Užčiuopti darinį jau labai aiškus fizinis simptomas. Kokie dar požymiai rodo, kad moteriai reikėtų pasidaryti tyrimą?
– Tai galėtų būti kraujingos išskyros iš spenelių, padidinti pažasties duobės limfmazgiai, krūties padėties, formos pasikeitimai. Šiuos pokyčius, stebint save, galima pamatyti ir plika akimi, todėl moters budrumas yra labai svarbus.
– Kaip progresyvėja vėlesnių krūties vėžio stadijų gydymas?
– Anksčiau sakydavo, kad krūties vėžys vienodas visoms, o šiuo metu tiriami 4 skirtingi krūties vėžio variantai. Šiandien net esant 3 ar 4 stadijai, su geru prognostiniu variantu, mes galime tikėtis gerų gydymo rezultatų. Todėl pacientės turėtų žinoti, kad ligos stadija nėra pagrindinis veiksnys, svarbu – koks tas vėžys ir kokios ląstelės. Padaroma biopsija, gydytojas gauna atsakymus ir panaudojamos visos priemonės, kad stabilizuotume ligą ir būtų pasiekti geri rezultatai.
– Užčiuopus naviką, vienas iš tikslų – išsiaiškinti, gerybinis ar piktybinis. Ar tai, kad gerybinis – paguoda? Ar jis vis tik gali virsti piktybiniu?
– Daugumai moterų, kone 90 proc., kai susiduriame su nusiskundimais, tai būna dėl gerybinio naviko. Tai būna skausmas krūtyje, bet kai sužinome, kad tai gerybinis navikas – tai geras ženklas, nes tai nesusiję su onkologija.
Ar visi gerybiniai navikai tokie lieka? Iš esmės taip, bet jei kyla kokių įtarimų, gydytojas padaro ir biopsija, norėdamas tikrai įsitikinti, kad tame gerybiniame navike nėra kitų ląstelių.
– Jūs pats paminėjote, kad, aišku, dažniausiai krūties vėžys siejamas su moterimis, tačiau yra pacientų ir vyrų, tik apie juos retai kalbama.
– Jeigu kalbame apie moteris, mes tikrai galime pasidžiaugti rezultatais. Šiuo metu, kaip minėjau, apie 70 proc. diagnozuojama pirmos ar antros stadijos liga, aišku, norėtųsi anksčiau užčiuopti dar daugiau – apie 90 proc. Mes tikimės, kad taip bus.
Kalbant apie vyrus, jie sudaro apie 1 proc. sergančiųjų, tik su jais situacija blogesnė, nes jiems gėda ar nemalonu kreiptis. Moterų per metus suserga apie 1800, o vyrų apie 18, bet ateina jau su trečia ar dar vėlesne stadija. Tai reta liga vyrams, bet ji būna.
– Apie profilaktiką girdime labai daug. Kiek iš tiesų ji veiksminga ir ką turėtume daryti, norėdami išvengti krūties vėžio?
– Gyvenime yra tam tikri rizikos veiksniai, kuriuos mes galime pakeisti, kad liga neatkeliautų pas mus. Tai yra sveikas gyvenimo būdas, alkoholio nevartojimas, sportas ir, be jokios abejonės, jei išeina, gimdyti iki 30-ies bei žindyti ne trumpiau nei metus. Pastarieji dalykai ir maksimalioji krūties vėžio prevencija.
– Kalbant apie ligos kilmę, kaip jūs matote, ar tai labiau genetiniai dalykai ar to dažnai minimo „šiuolaikinio gyvenimo būdo“ pasekmė?
– Jeigu imtume, kaip minėjau, 1 800 per metus susergančių moterų, tai maždaug 5–10 proc. atvejų yra tie, kur mes galime tiksliai pasakyti, kad tai – genetika.
Dėl kitų atvejų atsakyti sunkiau. Mes galime rekomenduoti moterims, kurių amžių perkopęs 50 metų, ilgai nevartoti pakaitinės hormonų terapijos. Nes jau nustatyta, kad tokio amžiaus moterims, jei daugiau kaip penkerius metus naudota pakaitinė hormonų terapija, vėžio rizika didėja. Tokia pati rekomendacija galioja ir kontraceptinėms tabletėms.
