Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 27d. 19:02

Kunigas K.Dvareckas: beprotiška artimųjų meilė ne gelbsti, bet skandina

Kęstutis Dvareckas Interviu
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Kunigas Kęstutis Dvareckas

„Artimieji nori padėti, bet, deja, padeda sirgti. Be artimųjų pagalbos joks žmogus negalėtų sirgti taip ilgai, jam daug anksčiau pradėtų stuksenti pasekmės, ir jis turėtų apsispręsti, ką daryti. Bet norėdami padėti ir mėgindami apsaugoti nuo tų pasekmių, beprotiškos meilės apakinti artimieji leidžia žmogui grimzti dar giliau“, – pačią didžiausią priklausomybių turinčių artimųjų klaidą įvardija kunigas Kęstutis Dvareckas.

Kodėl susidūrę su priklausomybe jaučiamės visiškai bejėgiai? Ar tiesa, kad ši liga pakerta tik visiškus bevalius? Kodėl taip sunku pripažinti, kad esi priklausomas? Kaip padėti nuo priklausomybės negalinčiam išsivaduoti artimajam?

Su priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ įkūrėju Kęstučiu Dvarecku šiandien kalbamės apie milžinišką įvairių priklausomybių mastą šalyje. Ne tik nuo alkoholio, vaistų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų, bet ir kitų priklausomybių, į kurias neriame stačia galva, ieškodami nusiraminimo nuo didžiulės vidinės įtampos, kurios niekaip negalime suvaldyti ir įveikti kitais būdais.

– Kodėl į priklausomybę turinčius žmones visuomenėje žiūrima tarsi į prarastus?

– Yra sukurta labai daug mitų, kas apsunkina tiek pačių žmonių pripažinimą sau, kad esu priklausomas. Gajus stereotipas, kad tai yra bevališkumas, pasileidimas, veltėdiškumas, kad tai iš gero gyvenimo. Labai dažnai priklausomi žmonės sutapatinami su paskutinės stadijos priklausomybe, kai žmogus būna jau labai stipriai paliestas degradacijos ir sutinkamas ne pačioje gražiausioje savo formoje. Bet priklausomybė turi daug stadijų ir ta akivaizdžioji yra viena iš paskutinių. Daugybė žmonių pirmaisiais susirgimo metais tą nerimą jaučia tik patys, kad kažkas yra ne taip, bet bijo pripažinti priežastis.

Šita liga skiriasi nuo kitų tuo, kad turi labai stiprų neigimo mechanizmą. Turintis priklausomybę žmogus visada neigia priežastį. Jis gali apkaltinti visą pasaulį, aplinką, žmoną, vyrą, vaiką, politiką, dar ką nors dėl savo vidinių skausmų, bet neigia priežastį ir gina alkoholį ar kitą medžiagą, kad ji ne prie ko, o kaip tik jam padeda.

Keista ir tai, kad neigti linkę ir artimieji. Teko bendrauti su pareigūnais, kurie parveždavo neblaivius paauglius į namus. Didžioji dalis tėvų pykdavo ir rėkdavo ne ant savo vaikų, o ant pareigūnų, kad to negali būti, kad čia kažkas „pakišo“. Nes pripažinti tokią sunkią tiesą, kad mano mylimiausias vaikas yra padidintoje rizikoje ar gal jau ir serga priklausomybe nuo psichoaktyvių medžiagų, narkotikų ar alkoholio, yra tikrai labai didelis slenkstis. Nes tą tiesą pripažinus, ateis labai daug dalykų, o pirmiausia – didžiulis kaltės jausmas: ką ne taip dariau, ką pražiopsojau?

– Norėdami padėti, darome viską. Bet ar tai, ko iš tikrųjų reikia?

– Iš tiesų artimuosius užgula didžiulis bejėgystės jausmas ir klausimas: o ką daryti toliau? Nes vaikas neigia, kad tai jam kelia problemų. Ir iš tiesų pavojus yra tame, kad pirmosiose stadijose tų praradimų nėra tiek daug. O jeigu yra artimieji, tai dar ir antroje stadijoje pačiam žmogui tų praradimų nėra daug, nes juos kaip sugertukas sugeria visa jo aplinka.

Artimieji nori padėti, bet, deja, padeda sirgti. Be artimųjų pagalbos ir jų finansų joks žmogus negalėtų sirgti taip ilgai, daug anksčiau pradėtų stuksentis pasekmės, ir jis turėtų apsispręsti, ką daryti. Jam šita liga pradėtų kelti skausmą ir nemalonumus.

Turintis priklausomybę žmogus visada neigia priežastį.

O ką daro artimieji? Jie taip myli, kad gesina visas pasekmes. Ir tada nutinka tokia tragikomiška situacija. Išvargę ir apsiverkę tėvai atveža savo paauglį konsultacijai ir sako: „Mūsų vaikas turi bėdų.“ O tu šalia matai jokių bėdų nepaliestą vaiką, kuris net nežino, ką reiškia šitas žodis. Sėdi pasipūtęs su naujausiu iPhone'u.

Tėvai turi bėdų – ir tas matosi jau plika akimi. Deja, jie perėmę ne savo bėdas. Iš didelės meilės, norėdami apsaugoti nuo skausmo, kurį sukelia priklausomybė, tą skausmą kaip buferis surenka ir pasilieka sau, o tas vaikiukas sako, kad tėvai tiesiog perdeda. Jis labai nuoširdžiai įsitikinęs: man tai nesukelia jokių neigiamų pasekmių. Ir jis teisus – turėdamas nors ir labai pavojingų patirčių, nejaučia jokių padarinių.

Tame žmoguje įsišaknija labai liguista logika, ir jis nuoširdžiai galvoja atradęs nekenksmingą, jokių žalingų pasekmių neturintį būdą. O artimieji kažkodėl nori tą būdą iš jo atimti.

– Bet ar nenatūralu, kad artimieji nori visais būdais apsaugoti sau brangų žmogų?

– Noras apsaugoti tikrai yra natūralus, bet bėda ta, kad taip artimieji padeda sirgti. O didysis iššūkis jiems yra padėti sveikti. Iš tiesų labai knieti ką nors daryti, kad apsaugotum, nes artimieji mato, į kurią pusę einama ir supranta, kad toliau bus tik skaudesnės patirtys. Bet norėdami padėti ir mėgindami apsaugoti nuo tų pasekmių, leidžia žmogui grimzti dar giliau.

Kai jau atrodo, kad priėjai liepto galą ir toliau jau nebėra kur eiti, pribėga artimieji, ir tada pasirodo, kad galima grimzti dar toliau.

Ėjimas į dugną kiekvienam atneša labai skirtingų patirčių, priklausomai nuo to, kada tu atsispirsi. Ir kai jau atrodo, kad priėjai liepto galą ir toliau jau nebėra kur eiti, pribėga artimieji, ir tada pasirodo, kad galima grimzti dar toliau. Ta užtvanka, kuri tave sustabdė, vieningai išardoma, artimieji prisiima kalnus paskolų, nes jie labai bijo, kad tu numirsi.

Jie taip myli, kad sutinka eiti iš proto ir visais šunkeliais drauge, kad tik tau nebūtų taip sunku ir vieniša. Bet yra daugybė žmonių, kurių vaikai vis tiek numirė, o jiems liko paskolos. Ir tu turi tik vaiko kapą ir paskolą.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kęstutis Dvareckas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Kęstutis Dvareckas

– Tai kokia pagalba būtų didžiausia?

– Didysis iššūkis ir geriausia pagalba yra neiti drauge. Šaukti, kviesti, laukti, bet leisti, kad žmogų pasiektų jo pasirinkimų pasekmės. Labai dažnai priklausomybę turinčiuose žmonėse išnyksta tas priežasties – pasekmės principas. Todėl labai svarbu žmogui leisti pajusti skausmą, nes tik skausmas verčia mus keistis.

Priklausomas žmogus pagalbos kreipsis tuomet, kai jam skaudės. Kai jam nepatiks tai, kaip jis jaučiasi, ir jį išgąsdins pasekmės. Mes tai vadiname išorine motyvacija. Kad vieningas aplinkos – teisėsaugos, artimųjų, darbdavių – spaudimas nepalieka žmogui galimybių toliau vartoti ir verčia rinktis. Ir tai nėra blogai.

Sveikimo ilgalaikiškumas priklauso nuo sveikimo proceso metu atsirandančios vidinės motyvacijos. Kad ta išorinė motyvacija palaipsniui peraugtų į vidinę, ir žmogus ne dėl aplinkos spaudimo pradėtų savimi rūpintis, bet sveikti dėl savęs. Tad jeigu tas lūžis įvyksta ir vidinė motyvacija auga, tada mes galime kalbėti apie gražią perspektyvą. Jeigu lieka tik išorinė motyvacija, tai jai atslūgus, deja, atkryčiai neišvengiami.

Mus kartais labai nustebina artimųjų elgesys, kurie už tai, kad priklausomas žmogus praeitų reabilitaciją, pažada jam nupirkti butą. Tada mums būna nebeaišku, kas žmogų palaiko – ar tai jo vidinė motyvacija, ar tas lengvai uždirbamas butas. Antruoju atveju žmogui atkritus, vargu ar jis liktų gyvas, kadangi nėra vidinės motyvacijos, o lieka labai daug galimybių vartojimui. Norėdami artimieji prižada įvairiausių dalykų, kurių nereikėtų žadėti. Nebus tau prizo. Bet tu turi eit.

– O kas galėtų motyvuoti geriantį vyrą? Ar moteris turėtų jį palikti?

– Vienas iš variantų, bet ne vienintelis. Daug liūdniau bus, jeigu moteris tyliai verks ir pati pražils bei išprotės, kartais dar net anksčiau nei tas vyras. Mes dažnai pamirštame kalbėti apie netiesioginę priklausomybę arba taip vadinamą kopriklausomybę. Nuo to kenčia daugybė žmonių. Ir, pavyzdžiui, kai priklausomas žmogus numiršta, o mama ar žmona taip būna įpratusi gyventi ne savo gyvenimą, kad jai verkiant reikia kito kraugeriuko, kuris užimtų visą eterį ir jos vidų, kad ji vėl galėtų jaustis reikalinga ir svarbiausia.

Todėl kartais pastebime, kad artimiesiems būna net nesmagu, kai jų mylimas žmogus pradeda sveikt. Esame ir savo namuose turėję pavyzdžių, kad kol žmogus gėrė, buvo šeima, kai pradėjo sveikti – viskas ėmė braškėti. Taigi artimieji gali padėti ir visų pirma - padėti sau.

Didysis iššūkis ir geriausia pagalba yra neiti drauge į beprotybę, nepalaikyti jos.

Žmonės tikrai be reikalo įsivaizduoja esantys su šarvais ar akmeniniai, ir kad jų gyvenimas nuolatinio streso sąlygomis neveikia. Kiekvieną žmogų, koks atsparus jis bebūtų, veikia. Tas nerimas yra nuolatinis palydovas, anksčiau ar vėliau pagraužiantis net stipriausią žmogų. Mes sutinkame labai nemažai „bepročiaujančių“ artimųjų.

Pažįstu vieną pensinio amžiaus mamą, kuri savo rankinėje nešiojasi narkotikus, kad sūnus būtų prie jos. Nes ji galvoja, kad jei jis išeis į gatvę, vartos neaišku ką ir didesnėmis dozėmis, galbūt numirs. O kol yra prie jos, ji kontroliuoja situaciją. O sūnus paklusnus kaip šuniukas, ir jei mama mato, kad jam geriau, sumažina dozę, jeigu jis maištauja, truputį padidina. Ir tai yra beprotybė, kuria net sunku patikėti. Ir tai tikrai gero norintis žmogus, tiesiog be proto mylintis savo vaiką. Visiškai be proto tiesiogine to žodžio prasme.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kunigas Kęstutis Dvareckas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kunigas Kęstutis Dvareckas

– Sunku patikėti tuo, ką sakote...

– Tokiems artimiesiems labai sunku padėt. O tada ir tam priklausomam žmogui neįmanoma padėt. Todėl artimieji turi ieškoti sau pagalbos priklausomų artimųjų grupėse. Tai ir savipagalbos judėjimas, vadinamas AL-ANON, kur artimieji jungiasi drauge ir 12 žingsnių programos dėka mėgina įsigalinti save, išbūti su savim, su savo nuomone ir savigarba, neleisti su savim elgtis nederamai priklausomam žmogui ir nepasiduoti jo manipuliacijoms.

Mūsų namuose „Aš esu“ yra psichologės vedama grupė, kur kviečiami ateiti artimieji. Tik juos labai sunku prikalbinti, ir tai yra kažkoks fenomenas. Jie dėl to savo žmogeliuko pasiryžę daug kam ir gali jį atvesti, bet kai jiems patiems reikia pagalbos, jie nenori to girdėti.

– Bet gal turite ir gražių pavyzdžių?

– Yra viena labai graži istorija iš šių namų artimųjų grupių. Viena moteris, gyvenanti su ilgai geriančiu vyru, iš mūsų psichologės gavo patarimą nueiti į „Kino pavasarį“. Moteriai stresas, nes gi ji negali palikti vieno geriančio vyro namuose. Skundėsi, kad psichologė bloga, netinkamą patarimą davė. Sakau – o ką tu prarasi? Plintusus išneš? Gi jau viskas išnešta iš namų. Nueik į tą kiną.

Artimieji gali padėti ir visų pirma – padėti sau.

Moteriai problema, nes ji nežino nei kur tie kino teatrai, nes dešimtmečiais niekur neina, nei su kuo eiti turi, nei kuo apsirengt. Šiaip ne taip išsiruošė, ir vyrui tai buvo didžiausias stresas. Iki tol ji jam nešė mūsų bendruomenės knygas, įkalbinėjo visaip ateiti, jis sakydavo, „atsikabink, jeigu tau reikia, tu ir eik“, ir vardindavo visus, kurie geria daugiau už jį. Ir kai ji parėjusi namo nepradėjo rėkti ir grasinti skyrybomis, kas buvo įprasta dešimtmečiais, vyras sukluso. Žmona nedaro kas, jai įprasta, o ieško kuo apsirengt ir kažkur eina. Ir dar sako, kad į kiną.

Vyrui sukilo didžiulis stresas: kas dabar bus, į kokią sektą žmona pataikė, o gal atsirado koks kavalierius? Jis bando ją sulaikyti, bet ji vis tiek išeina. Moteris nieko blogo nedarė – tiesiog nuėjo su kita panašaus likimo drauge pažiūrėti filmo.

Per tą laiką, kol ji buvo kine, man paskambino jos vyras. Taigi ilgai trukę žmonos maldavimai nepadėjo, o išėjimas į kiną padėjo. Aišku, jis skambino ne man padėkoti, o pasakė viską, ką apie mane galvoja ir kuo man tai baigsis, ir kad jis iš tos sektos žmoną išgelbės. Bet pirmasis kontaktas įvyko. Po to buvo ir kitas.

Nes ta moteris buvo pasiryžusi kryptingai keistis, pradėjo rūpintis savim, gyvent savo gyvenimą, leisti vyrui klysti, liovėsi vaikščiot iš paskos su pagalve. Ir tas privertė keistis ir vyrą. Po pusmečio mes sulaukėme jo apsisprendimo gydytis.

– Jūsų teigimu, geriausia, ką galime padaryti, – tai leisti tiems žmonėms grimzti į dugną ir gyventi savo gyvenimą?

– Tai nėra blogai. Jeigu namuose bent vienas liks sveikas, tai tas sveikas elgesys provokuos ir sergantį, nes priklausomybė yra psichinis sutrikimas, kai žmogus turi iškreiptą logiką, kuria pasikliauja. Jei nors vienas namuose bus su sveika psichika, priims adekvačius sprendimus, tai kitas bus irgi provokuojamas sveikti. Jeigu abudu pradės „bepročiauti“, tai galbūt bus daug nuotykių, bet sveikimą jau reikės pamiršti.

Palaikyti savižudžiui kompaniją nėra gerai. Duoti savižudžiui tai, ko jis prašo, nėra geras darbas. Trukdyti jam – taip. Yra toks garsus gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas. Man labai patinka jo žodžiai: „Jeigu tavo sveikimo kaina yra ta, kad tu manęs nemėgsi ar net nekęsi, tu man esi tiek svarbus, kad aš sutinku ją mokėti.“ Tai kraštutiniai atvejai, bet tame yra daug tiesos.

Tai, kad artimieji išsikraustys iš proto gal net anksčiau negu priklausomas žmogus, ir visi gyvens beprotnamyje, nuo to niekam geriau nebus. Juk kokias traumas išsineša tokiose šeimose augantys vaikai, kur du išprotėję – vienas dėl vienos ligos, kitas – dėl meilės tam, kuris serga, ir noro būti kartu su sergančiuoju jo beprotybėje.

Sergančiojo nereikia palikti, bet reikia leisti žmogui klysti. Leisti, kad tos jo klaidos pradėtų jam badyti akis, užsidegtų po užpakaliu žarijos.

Sergančiojo nereikia palikti, bet reikia leisti žmogui klysti, nes uždraust jam negali. Leisti, kad tos jo klaidos pradėtų jam badyti akis, užsidegtų po užpakaliu žarijos, kad neleistų patogiai sėdėt. Nes artimieji įpatogina: užgesina visus gaisrus, ir ta lėta degradacija tęsiasi metų metais.

Yra dar vienas dalykas, ko artimieji dar bijo ir kas man yra nesuprantama, tai gėdos jausmas. Yra tokia knygelė „Nematomas dramblys“. Ji apie tai, kad visi šeimoje ir giminėje žino, kad yra bėda, bet visi tyli ir nemato to dramblio, nes baisu apie jį kalbėti.

Ypač taip linkusios elgtis moterys. Nes vyrai pagal statistiką palieka antrais metais geriančias žmonas, o moterys – ne. Jos pasipudruoja mėlynes po akimis ir eina į visuomenę, sakydamos, kad spintelė vėl ne vietoje pakabinta. Jos eikvoja savo gyvenimą teatrui, tikėdamos, kad tai buvo paskutinis kartas. Ir taip po šimtas pirmo karto vis dar paskutinis. Bet tai nėra išeitis.

– O kalbant apie tą dugną, jis kiekvienam gali būti skirtingai giliai. Ir artimajam tikrai labai baisu tai matyti...

– Labai sunku, sutinku. Nes jeigu tu myli, tau skaudu, kai tavo mylimas žmogus kenčia. Bet nėra kitų veikiančių variantų. Aš visada artimiesiems sakau: jeigu tu tikrai myli, tai gali savo žmogui sakyti: „Kai tu eisi savęs puoselėjimo keliu, padarysiu daugiau negu galiu. Tikrai aukosiuos. Bet jeigu eisi savęs naikinimo keliu, tik dėl to, kad tave myliu, neprisidėsiu. Tu turi teisę žalotis, aš negaliu jos atimti iš tavęs, nors ji man kelia skausmą, bet aš tau nepadėsiu.“

Dabartinė politika bėdas nori išspręsti uždrausdama, bet ne čia problemos. Mitas, kad užtenka negerti.

Artimieji bijo daugybės dalykų. Bijo, kad atsidurs įskaitoje, todėl ima paskolas ar greituosius kreditus, kad vežtų į visokias privačias įstaigas. Bet juk anksčiau ar vėliau, kai baigsis pinigai, vis tiek atsidurs valdiškoje ligoninėje ir galbūt net įskaitoje. Jei tik ta įskaita padės žmogui sveikti, tegul ji būna.

Aš kartais sakau – rašykit visur, į pirmus puslapius, ant bažnyčių bokštų, jeigu tik tai išsaugos jūsų žmogui gyvenimą. Jeigu tai badys jam akis ir trukdys toliau tęsti tą savęs naikinimo kelionę. Taigi artimieji turi tuos didžiuosius iššūkius apsaugoti, bet neapsaugo. Šita liga yra vedanti į mirtį, ir niekur tu nepabėgsi. Gal kam atrodo, kad štai savaitę ar mėnesį jau negeria, ir jau viskas gerai. Čia vienas iš mitų, kad užtenka negerti.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kunigas Kęstutis Dvareckas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Kunigas Kęstutis Dvareckas

Dabartinė politika bėdas nori išspręsti uždrausdama, bet ne čia problemos. Narkotikai uždrausti Lietuvoje, ar ne? Buvo kada nors legalizuoti? O ar jų trūksta? Kai žmogus turi vidinį poreikį, kurio netenkina sveikais būdais, tai tikrai ras būdų – taboras veikia visą parą, o kas darosi klubuose?

Yra baisu, kokiais kiekiais vartojamos psichoaktyvios medžiagos. Ir panašu, kad nelegalios. Tai ką su tais draudimais išspręsime? Lygiai nulį, nieko. Žmogus persimes ant kitų dalykų. Kiek žmonių „persėda“ ant vaistų, ypač moterų. Jeigu apsilankysite Lazdynų ligoninėje, toksikologiniame skyriuje, pamatysite, kokiais kiekiais žmonės išgeria vaistų. Tai beprotybė ir narkomanija. Tačiau žmonės kažkodėl galvoja, kad vien dėl to, jog su receptu pirko, tai nieko bloga.

– Tai kur yra šios problemos šaknys?

– Žmogaus bėda yra ne medžiaga, nereiktų demonizuoti medžiagos. Nei alkoholis nėra velnio lašai, nei narkotikai yra besąlygiškas blogis. Svarbu, ką su tuo darysi. Kirvis – gera ar bloga priemonė? Priklauso nuo to, kieno jis rankoje ir ką daro. Jeigu skaldo malkas, kad namuose būtų šilta, tai viena, o jeigu kažkas patvory vakare su juo stovi – tai nelabai kas. Tai tas pats alkoholis gali būti daug kur naudojamas, kaip ir kitos cheminės medžiagos, kurios naudojamos pagal paskirtį.

Žmogaus problemos yra kitur, jo viduje. Ir galima atimti visas tas medžiagas, į kurias jis bėga, bet tos vidinės įtampos tu nepaimsi. Ir klausimas, kur išmuš ji paskui. Čia kaip namuose, kur būna jautresnė elektros instaliacija – kai daug visko prijungi, išmuša saugiklius. Tai, viena vertus, gerai, kad išmuša, nes perdegtų ar net užsidegtų.

Žmogaus problemos yra kitur, jo viduje. Ir galima atimti visas tas medžiagas, į kurias jis bėga, bet tos vidinės įtampos tu nepaimsi.

Aš manau, kad panašiai vyksta ir priklausomo žmogaus gyvenime. Kad jam susigeneruoja tiek vidinės įtampos, kad išmuša saugiklius. Išmušti gali ir jau nustojus gerti, tada dažnai persimetama ant gausių, netvarkingų, trumpalaikių lytinių santykių. Nes žmogui reikia to jaudulio, nerimo ieškant, o kai tik pasiekia, meta ir vėl ieško. Lygiai taip pat galima persimesti ant maisto, pirkinių, darboholizmo, pinigų.

Kiekvieną išmuša per jo silpną vietą. Tad jeigu priklausomas žmogus nustos gerti ir manys, kad čia jau pasiekimas, tai galiu pasakyti, kad vienam iš šimto galbūt ir atgis instinktas gyventi žmogiškai. Kiti gi tai vidinei įtampai iškilus pradės daryti kitas nesąmones.

Taigi - kol tu nerasi to generatoriaus, kuris tą vidinę įtampą gamina, tai nieko nebus, tol tu ir gyvensi vartotojiškai. Gal vartosi nebūtinai tas medžiagas, keisi jas, ieškosi, kaltinsi medžiagą, nors medžiaga čia visiškai ne prie ko.

Juk langų plovimo skystis nekaltas, jeigu aš jį geriu. Jis valo langus. Narkotikas medicinoje padeda žmogui kritinėse situacijose, po operacijų, narkozių ir t. t. Bet jeigu tu jį naudoji be rimtų ligų, o užsimiršimui, nejautrai susikelti, tuomet jis pavojingas. Pavojus yra manyje, nes ta įtampa tai manyje.

Nereiktų demonizuoti medžiagos. Žmogaus problemos yra jo viduje.

– Ko galėtumėt palinkėti kiekvienam, turinčiam priklausomybę?

– Aš norėčiau padrąsinti nesigėdyti. Kai man kyla nerimas dėl kitų savo ligų, aš nejaučiu gėdos nubėgti pas kardiologą ar pas kitą specialistą, aš einu ieškoti priežasčių. Ir nesutikau nė vieno žmogaus per tiek metų, kuris tyčia norėjo susirgt kaip tas vaikas, kad nenueitų į mokyklą.

Nesutikau nė vieno, kuris svajojo, kad jo gyvenimo tikslas prasigert, prasilošt ar prasivartot. Jie kaip tik buvo tikri, kad ne. Ir dažnai tie žmonės kaip tik yra jautresnė ir kūrybingesnė visuomenės dalis, negu likusieji, dėl to ta liga lengviau randa kelią į jų gyvenimus. Tai tikrai linkiu drąsos eiti. Ne slėptis, užsitraukus užuolaidas, ir laukti, kol praeis, nes nepraeis, o eiti ir ieškoti pagalbos.

Dievas kviečia daryti veiksmus, kuriuos darant vyksta pokyčiai.

Dar kaip kunigas turėčiau sakyti – ir eiti į bažnyčią. Bet man kartais atrodo, kad einama pigiuoju keliu, kai tu eini į bažnyčią tik išsisakyti Dievui, bet nesutinki nieko daryt. Ir galvoji, kad dabar jis kaip chirurgas turi spręsti. O Dievas, bent kiek aš jį pažįstu ir suprantu, kviečia daryti veiksmus, kuriuos darant vyksta pokyčiai. Jėzus savo mokiniams sakė: eik ir tu taip daryk. Ir tai darant įvyksta stebuklai.

Tai per šventes norisi tikėti ir linkėti, kad stebuklai tikrai įvyksta, jeigu darai ne tai, ką diktuoja baimė, o tai, ką reikia.

Mes negalim išgydyti priklausomo. Nereiktų apsimesti ligonine ar namų paversti beprotnamiu. Mes negalim daug ko, bet ką galim, tai galim. Ir to užtenka. Jeigu ištikimai kasdien darysim, ką galim, tikrai sulauksim to stebuklo.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką