„80 proc. turi būti mokama visiems, o didesnės išmokos gali priklausyti nuo įvairių faktorių: ir nuo stažo, ir nuo sirgimo dažnumo, ir nuo to, kurioje vietoje jis dirba“, – sako Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas.
Anot jo, dabar svarstoma, kaip būtų galima pakeisti esamą padėtį. Nedarbingumo apmokėjimas esą priklauso ir nuo biudžeto galimybių.
Statistika neatspindi realybės
A. Černiauskio teigimu, buvusi valdžia sumažino ligos išmokų dydį todėl, kad taip buvo stengiamasi taupyti Sodros biudžetą. Taip pat buvo manoma, jog žmonės nedarbingumo lapeliais piktnaudžiauja. Dabartiniai statistiniai duomenys, anot A. Černiausko, rodo, jog imamų nedarbingumo lapelių gerokai sumažėjo ir žmonės serga mažiau.
„Bet statistika gal neatspindi realios situacijos. Gal tikrai žmonės mažiau kreipiasi, mažiau ima nedarbingumo lapelius, bet dėl to jie suserga sunkiau ir būtent tų žmonių reabilitacija, gydymas, reikalauja dar papildomų išlaidų“, – teigia Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nedarbingumo apmokėjimo mažinimas sudarė sąlygas įklimpti į šešėlį. Esą žmonės galimai buvo pasiryžę didesnę darbo užmokesčio dalį gauti vokelyje, kad susirgę turėtų santaupų.
Net ir sunkiai sirgdami, eina į darbą
Vilniaus miesto Šeškinės poliklinikos gydytojos Rimos Skardžiuvienės manymu, vienareikšmiškai teigti, jog senoji, susirgusiam darbuotojui finansiškai palankesnė tvarka buvo geresnė, negalima. „Bet gal bent jau [reikėtų] atsižvelgti į tai, kiek žmogus dirbo, kiek įmokėjo mokesčių, kiek valdžia gali jam pamokėti“, – svarsto gydytoja.
R. Skardžiuvienė teigia pastebinti tendenciją, kad susirgę žmonės bando išvengti nedarbingumo pažymos arba bent sutrumpinti nedarbo laiką. Ji manymu, tai yra susiję būtent su mažomis ligos išmokomis.
„Skaudžiausia, kada žmogui, padaręs rentgeną, nustatai plaučių uždegimą, o jis pasižiūri tau į akis ir sako – aš vis tiek turiu eiti į darbą, nes reikia iš kažko gyventi. Ir tokių atvejų tikrai daugėja“, – sako gydytoja R. Skardžiuvienė.
Anot jos, tie žmonės, kurie veržiasi dirbti sirgdami, grįžta į gydymo įstaigas sunkesnės būklės, dažnai su plaučių uždegimu. „Ir gydymas užsitęsia. Vietoje savaitės-dviejų, tenka sirgti ir dvi, ir tris savaites. Tenka ne vieną išsiųsti ir į stacionarą. Kitąkart ir ligos pereina į lėtines“, – teigia gydytoja.
Anot Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko A. Černiausko, pastaraisiais metais mirtinų atvejų darbo vietose augimo nepastebėta, tačiau padidėjęs mirtingumas darbo vietoje dėl ligos (ne dėl nelaimingų atsitikimų). „Jis būtent yra pastebimas nuo to momento, kai buvo sumažintas nedarbingumo lapelio apmokėjimas“, – teigia A. Černiauskas.
„Taupyti sveikatos sąskaita – negalima“
„Dabar atėjusios valdžios šūkis yra „Pirmiausia – žmogus“ ir aš galvoju, kad, pasikeitus valdžiai, ši tvarka pasikeis ir sirgdamas žmogus gaus atitinkamą išmoką“, – tikisi Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas.
Kad priemonių pakeisti dabartinę tvarką turėtų būti imtasi, mano ir Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė. Pasak jos, svarbiausia yra žmogus ir taupyti sveikatos sąskaita – negalima.
K. Miškinienės duomenimis, 2008 metais buvo išmokėta 665 tūkst. Lt ligos pašalpoms, 2011 metais – 351 tūkst. „Taigi iš tiesų daug sumažėjo, vos ne dvigubai. Bet [...] ką reiškia 300 tūkst.? Mes vienoje vietoje sutaupome, o po to – kompensuojami vaistai ir pan., nes iš tiesų išsivysto lėtiniai susirgimai, komplikacijos. Turbūt išleidžiama žymiai daugiau pinigų“, – svarsto K. Miškinienė.
Anot jos, pagalba žmogui turi būti suteikta laiku. „Aš manau, kad tai tikrai nėra labai dideli pinigai ir prie šito klausimo tikrai verta grįžti“, – tvirtina Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė.
