15min be reklamos
2022 11 26, 13:06

Medikė apie diagnostikos svarbą: tie, kurie „visada sveiki“, dažniausiai „sveiki“ ir numiršta

Pirma ir viena iš svarbiausių gydymo procedūrų – ligos diagnozavimas. Nors gali atrodyti paprastai, medikams tai – sudėtingas uždavinys, ypač, jeigu liga priklauso retai pasitaikančioms. Diagnozuodami ligas ir gydydamiesi patys ne tik žalojame savo organizmą, bet ir apsunkiname vėlesnį gydytojų darbą, kuriems tenka dorotis ne tik su pirmine liga, bet ir savigydos sukeltomis komplikacijomis.
Mėnesinių skausmas
Moteris / 123RF.com nuotr.

Vidaus ligų gydytoja Božena Markevič pabrėžia, kad norint sužinoti, kuo sergame, itin svarbu – atsakyti į visus gydytojų užduodamus klausimus. Ir jokiais būdais nemeluoti medikams, nes tai gali privesti prie klaidingos diagnozės bei gydymo.

Ne visi susirgimai gydytojams būna aiškūs iš karto. Dėl kokių priežasčių nustatyti ligas gali būti sudėtinga ir ilgai užtrukti?

– Priežasčių gali būti įvairių, nes ligų įvairovė – plati. Sėkmė priklauso nuo to, ką pacientas papasakoja apie savijautą ir ar tiksliai atsako į gydytojo klausimus. Užduodami klausimai ir atsakymai į juos leidžia suformuoti 50 proc. diagnozės. Klausimai užduodami ne veltui, po jų sprendžiama, kokią ligų grupę įtarti ir tirti toliau. Būna sudėtinga nustatyti ligą, jeigu, pavyzdžiui, pasitaiko kalbos barjeras, nes sunku suprasti, kur pradėti ligos paiešką.

Gydytojui susidarius pirminį bendrą vaizdą, skiriami tyrimai, ne atvirkščiai. Pavieniai tyrimai be koreliacijų su žmogaus savijauta bei simptomais – nieko nereiškia. Jeigu tyrimų rezultatai – geri, pacientas nebūtinai sveikas ir atvirkščiai. Susidaryti vaizdą apie ligą vien iš tyrimų rezultatų – labai sudėtinga, nes yra įvairių niuansų, kurie gali iškreipti bendrą vaizdą.

Kitas dalykas, jeigu įtariant ligą paskirti tyrimai parodo ne tokius rezultatus, kokių tikėtąsi. Būna, kad pacientai patys vartoja kokius nors vaistus ar paskirtus nuo kitų ligų ir ligas tiesiog „užmaskuoja“. Tai, ko mokosi medicinos studentai, realiame gyvenime pasitaiko tik apie 30 proc. atvejų. Visiems kitiems atvejams galima taikyti juodosios dėžės principą. Tam prireikia daug žinių, nuovokos, patirties, kad būtų nustatoma tiksli liga. Todėl, tarkime, rečiau pasitaikančioms ligoms diagnozuoti prireikia ilgesnio laiko, kelių specialistų, tyrimų.

Diagnozę gali apsunkinti ir ištyrimo galimybės, tarkime, biopsijos poreikis, nes ne iš visų audinių galima ją paimti. Taip pat yra kūno vietų, prie kurių prieiti gydytojams gali būti sudėtinga ir užtrukti.

Tai primena „Daktaro Houso“ pamėgtą frazę – visi meluoja. Ar dažnai diagnostika užtrunka būtent dėl šios priežasties?

– Negalėčiau to pavadinti melu. Pacientui dažnai sunku suprasti, kas gydytojui yra tikrai svarbu, o kas – neturi reikšmės. Būna, kad pacientui atrodo labai svarbus vienas simptomas, tačiau jis visiškai nesusijęs ir atvirkščiai. Taip pat pacientai gali sakyti, jog gydytojas užduoda bereikšmius klausimus, kurie iš tiesų yra esminiai diagnozuojant. Kartais nesuprantamas pats klausimas. Tarkime, jei gydytojas klausia, ar akyse pastebėjote „rūką“, nereikėtų atsakyti, kad tądien buvo giedra. Svarbu atsakyti būtent į tai, ko klausiama.

123RF.com nuotr./Asociatyvi nuotr.
123RF.com nuotr./Asociatyvi nuotr.

Ankstyvas diagnozavimas – vienas pagrindinių veiksnių sėkmingam gydymui. Kokioms ligoms tai neužkerta kelio?

– Ne viską galima diagnozuoti ankstyvoje stadijoje. Galima prognozuoti, kad pagal esamus radinius žmogų ateityje ištiks, pavyzdžiui, infarktas, bet mes negalime pasakyti – kada tiksliai. Kitas dalykas – sunkiai pasiekiamos žmogaus kūno vietos, pavyzdžiui, plonasis žarnynas. Jeigu jame atsiranda patologija, ją pastebėti – pakankamai sudėtinga. Yra daugybė faktorių, dėl kurių nerandame ieškomo atsakymo, nes ne viskas labai paprasta.

Yra ligų, kurios net ir anksti diagnozavus, turi savo eigą, liūdną prognozę, o mes šiuo klausimu nelabai ką galime pakeisti. Tai yra nepagydomos ligos arba ligos, kurias galime nustatyti, tik dar nežinome, kaip išgydyti. Labai anksti diagnozavus net ir neišgydomas ligas galima stabdyti, kol neįsisiautėjo, užkirsti kelią kitiems pažeidimams ir taip prailginti žmogaus gyvenimą.

Asmeninio arch. nuotr./Božena Markevič
Asmeninio arch. nuotr./Božena Markevič

Kaip dažnai reikėtų profilaktiškai tikrintis sveikatą, kad susirgimai būtų pastebimi kuo anksčiau?

– Jeigu žmogus – visiškai sveikas, profilaktiškai tikrintis sveikatą rekomenduojama kas dvejus metus. Tuomet gydytojas paskiria bendrą kraujo, šlapimo, gliukozės tyrimus. Gavus atsakymus dėl tolesnių veiksmų sprendžia gydytojas. Vienos ligos vystosi labai greitai, kitos – lėtai. Todėl dažnos patikros ne visais atvejais yra tikslingos.

Kokie tyrimai, be jūsų minėtų, padeda anksti diagnozuoti įvairias ligas, tarkime, jeigu norima sužinoti bendrą sveikatos būklę?

– Deja, nėra panacėjos, kad vieną kartą pasitikrinus būtų galima nustatyti visus įmanomus susirgimus ar ligas. Atlikdami tyrimus ieškome jau numanomų atsakymų, tai yra, galime tirti daug ką, bet reikia mokėti ir interpretuoti gautus atsakymus. Visi tyrimai yra skiriami gauti atsakymą į jau anksčiau gydytojui kilusį klausimą. Medicina – sudėtingas mokslas, nėra universalaus visiems skirto diagnozės būdo.

Atliekant tyrimus neįmanoma ieškoti visko, pirma reikia įtarti pagal simptomus, o jau tada patvirtinti arba paneigti įtarimus. Interpretuojant tyrimų atsakymus yra svarbi koreliacija su paciento simptomais, objektyviais duomenimis – gautais paciento apžiūros metu, anksčiau atliktų tyrimų rezultatais – nes kiekvieno paciento tyrimų normos yra individualios. Kiekvienas pacientas yra skirtingas, kaip ir skirtingi pirštų atspaudai, panašiai yra su žmogaus organizmu.

Kai kurios ligos iš pradžių nepasireiškia ryškiais simptomais, kokie ženklai rodo, kad metas pasitikrinti sveikatą?

– Tam galima priskirti karščiavimą. Tarkime, ilgą laiką pasireiškia naktinis karščiavimas, pakyla nedidelė temperatūra. Apie 37,2 laipsnio ilgalaikė temperatūra rodo, kad vyksta kažkas negero ir reikėtų pasitikrinti. Taip pat svarbus ženklas – neaiškus svorio kritimas. Ne tuo atveju, jeigu stengiamasi, laikomasi dietos, aktyviai sportuojama, o nieko nekeičiant. Jei smarkiai mažėja svoris be jokių pastangų, reikėtų pasitikrinti, nes be priežasties taip nebūna. Žinoma, bendras silpnumas, jeigu žmogui sunku atsikelti, vargina skausmai. Iš esmės, visi neįprasti simptomai, kurių anksčiau nebuvo arba nebegalime atlikti ko nors, ką anksčiau nesunkiai įveikdavome, įspėja apie galimą susirgimą.

Kaip keičiasi sunkių ligų gydymas jas pastebėjus labai anksti ir jau pažengus?

– Viskas priklauso nuo ligos progresavimo ir to sukeltų komplikacijų. Jei liga progresuoja lėtai, gydymas pastebėjus anksti ir vėliau gali drąstiškai nesiskirti. Jeigu ligai progresuojant atsiranda labai daug komplikacijų, atitinkamai keičiasi ir gydymas. Jeigu jis nepadeda iš karto, gali prireikti taikyti sudėtingesnius metodus.

Jei ženkliai mažėja svoris be jokių pastangų, reikėtų pasitikrinti, nes be priežasties taip nebūna.

Tarkime, aukštą kraujo spaudimą be komplikacijų galima gydyti tam skirtais vaistais ir gana lengvai. Prasidėjus komplikacijoms, pažeidimams, tenka gydyti ne tik patį spaudimą, bet ir pažeistus organus, kuriems ne visada yra vaistų arba jie neveikia pakankamai. Galėčiau tai palyginti su gaisru – geriau investuoti į gaisro prevenciją, negu vėliau – į gaisravietės sutvarkymą.

Ar yra ligų, kurios praeina pačios arba žmogus serga visą gyvenimą, bet to nežino?

– Žinoma, yra. Daug kas priklauso nuo organizmo ir eigos. Pavyzdžiui, geležies kaupimosi ligos vieniems pasireiškia simptomais, kitiems nustatoma tik per autopsiją. Arba „slaptasis žudikas“ – aukštas kraujo spaudimas, kurio žmonės tiesiog nejaučia. O kai nuo jo paskiriami vaistai, spaudimas susinormalizuoja, pacientai sako, kad pradeda blogai jaustis, ima svaigti galva, tampa sunku atsikelti. Tai rodo, kad žmogus tuo sirgo daug metų ir kūnas priprato prie tokio spaudimo. Tuo metu spaudimas darė savo blogą darbą: pažeidinėjo kraujagysles, kitus organus – taikinius. Pradėjus gydymą nereikėtų išsigąsti suprastėjusios savijautos, nes ji – laikina ir reiškia sveikimą. O aukštas spaudimas prisideda prie insultų, infarktų, inkstų nepakankamumo išsivystymo.

Taip pat daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Vieni susirūpina dėl kiekvieno neįprasto simptomo ir tikrinasi, kiti – numoja ranka. Tie, kurie tikrinasi, nors ir susiduria su daugiau sutrikimų, jiems galbūt nustatoma daugiau ligų, bendrai žiūrint, yra sveikesni ir gyvena ilgiau. Kiti žmonės, kurie „visada yra visiškai sveiki“, dažniausiai „sveiki“ ir numiršta, mat vengia tikrintis sveikatą ar kreiptis į medikus apskritai. Tam įtakos gali turėti ir aukštas žmogaus skausmo slenkstis.

Kokios žalos sau gali prisidaryti žmonės, „diagnozuodami“ ligas ir gydydamiesi patys?

– Jei patys sau diagnozuojame ligas, galime labai pasiklysti jau pirmame žingsnyje – diagnostikoje. Internete įvedus tam tikrą simptomą, pateikiama visa aibė skirtingų ligų, todėl be specifinių žinių žmogus sau pritaikyti gali bet ką. Tuomet gydantis net žoliniais preparatais galima pridaryti sau žalos. Daug vaistų yra gaminami iš vaistinių augalų, išgryninus jų veikliąsias medžiagas.

123RF.com nuotr./Virškinimo problemos
123RF.com nuotr./Virškinimo problemos

Pasitaiko ir labai skausmingų atvejų. Pavyzdžiui, viena mano pacientė bandė ištirpdyti ties stuburu susidariusias druskas gerdama acto esenciją. Deja, išgertas skystis taip paprastai nepateko į stuburą, vietoje to pažeidė kitus vidaus organus. Išgertas vaistas iškart nepasiekia organo – taikinio, turi įveikti daug organų ir sistemų, o tos „kelionės“ metu gali keistis ir jo savybės bei veikimas.

Kiti žmonės mėgsta „gydytis“ eteriu praktiškai nuo visų ligų, bet tai yra nuodinga medžiaga, kurios negalima tiesiog paprastai vartoti. Onkologijos pacientai kartais pasikliauja mitu ir geria žibalą. Tokie dalykai yra paprasčiausias savo organizmo žalojimas. Tokios priemonės ne tik nepagydo pačios ligos, bet ir sukelia komplikacijų, kurias medikams tenka gydyti kartu su pagrindine liga ir tai apsunkina situaciją bei pasveikimą. Net patiems medikams patariama nediagnozuoti sau ligų ir verčiau kreiptis į kolegas specialistus, kurie situaciją įvertins kritiškai.

Kaip dažnai lietuviai sunkiai serga vien dėl to, kad laiku nesikreipė į medikus?

– Tokių pacientų būna pakankamai daug, ypač kalbant apie lėtai progresuojančias ligas. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad žmonės nesureikšmina simptomų. Pavyzdžiui, tuberkuliozė – jeigu pacientas – rūkorius ir pasikartojančio kosulio nesureikšmina. Po pandemijos pasitaiko labai daug uždelstų atvejų dėl ankstesnės situacijos, nuotolinių konsultacijų, savigydos ir panašiai. Gydytojai labai jaudinasi dėl pacientų, kurie teigia, kad jiems viskas gerai ir tiesiog nori prasitęsti vaistų receptą. Manome, kad tokių atvejų bus dar daugiau, nes yra lėtai progresuojančių ligų, kurios ilgainiui pasireiškia komplikacijomis.

15min turinio projektas „Rinkis gyvenimą“ iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.

Specialusis projektas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Iliuzionistas Rokas Bernatonis priima iššūkį: degalų taupymo magija
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką