Tokias kalbas dar labiau kursto pranešimuose šmėkštelintys žodžiai, kad „žmogus dingo, galbūt dėl organų“.
Vėliau, atsiradus tam dingusiąjam, niekas nebeprisimena, kad buvo kelta tokia versija, niekas nebesiima pasakyti, kad žmogus atsirado ir jokie organai iš jo paimti nebuvo. Kai trūksta išsamaus paaiškinimo, atsiranda erdvės manipuliacijoms. Už tokius žodžius niekas atsakomybės neprisiima, o žiniasklaida vardan populiarumo tokią „antį“ paverčia sensacija – ir reitingai garantuoti. Nors nė vienas toks pranešimas niekada nebuvo patvirtintas, mitas išlieka gajus. Toks sensacijų vaikymasis menkina donorystę, be jos nėra transplantacijos, vadinasi, kitų galimybių padėti ligoniams nėra.
Kodėl Lietuvoje nėra galimybių atlikti kriminalines transplantacijas? Paaiškinimas gali būti toks.
Spaudoje neseniai pasirodė informacija apie Kinijoje gyvenantį vaiką, kuris pardavė savo inkstą, nes labai norėjo modernaus iPhono. Lietuvoje tai neįmanoma pirmiausia dėl to, kad mūsų šalis ir juokais, ir rimtai vadinama „švogerių“ kraštu, kuriame nuslėpti tokį dalyką būtų tiesiog neįmanoma (palyginimui, Kinijoje gyvena 1 milijardas gyventojų, tai yra 333 Lietuvos).
Šis pavyzdys – socialinis, tačiau labai svarbi yra ir medicininė šio reikalo pusė. Esant tokiam nedideliam gyventojų skaičiui, sudėtinga organą parinkti. Neretai ir nutinka taip, kad sutikimas donorystei yra, o organas laukiantiems pacientams netinka. Tuomet toks organas yra išsiunčiamas į kitas šalis.
Antras dalykas, kodėl nelegaliai transplantacijos atlikt neįmanoma, – medicinis. Transplantacijoje dalyvauja apie 100 žmonių. Tai ne tik gydytojai transplantologai, bet ir kitas medicinos personalas, laboratorijų specialistai, policija, sraigtasparnių ekipažai, vairuotojai. Transplantaciją atlikti mažoje klinikoje taip pat nepavyktų, nes transplantacijos operacija yra techniškai sudėtinga, jas atlieka aukščiausios kvalifikacijos chirurgai. Operacijos metu galimos žaibiškos organo atmetimo reakcijos, tada reikalingi brangūs atmetimo reakcijas slopinantys vaistai. Todėl transplantacijos ir atliekamos tik universitetinėse didelėse klinikose. Kriminalinėms transplantacijoms čia pasislėpti nėra jokių galimybių.
Dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, – tai ligonio slauga po transplantacijos. Jis guli skyriuje kartu su kitais ligoniais, jį gydo skyriaus gydytojai, slaugo slaugytojos. Medicininius ligonio duomenis fiksuoja ne vienas gydytojas. Kadangi ligos istorija pildoma elektroniniu būdu, prisijungimo kodus žino taip pat ne vienas gydytojas, o jų komanda. Norint daryti kažką nelegalaus, reikėtų ir kompiuterių specialistų, kurie galėtų įsilaužti į eletroninę sistemą, joje keistų duomenis ir panašiai. Dalyvaujant tokiam būriui žmonių, slaptumo kriterijus netenka prasmės.
