Vadinkime ją Ingrida. Gerbiame moters pageidavimą nesivadinti tikruoju vardu ir nesakyti gyvenamosios vietos – tai ne šiaip sau užgaida ar kaprizas. Taip elgtis privertė keletas nugirstų pokalbių ir ištartų replikų, kurios Ingridą paskatino tiesiog neviešinti to, kas jai nutiko.
Skaitydami jos istoriją tikriausiai sutiksite, kad tai pamoka mums visiems, kurie kartais neatsakingai mestelime žodį, nepagalvoję apie replikos pasekmes, padarytą žaizdą žmogaus širdyje. Na taip jau nutiko, kad Ingridą įžeidė aplinkiniai, suabejoję, kad žmogus gali būti toks stiprus ir gali nugalėti ligą, gyventi ir džiaugtis kaip ir sveikieji.
Autobusų vairuotojai neretai šaiposi: esą, kur tą pažymėjimą nusipirkai. Neva per gerai atrodau.
„Autobusų vairuotojai neretai šaiposi: esą, kur tą pažymėjimą nusipirkai. Neva per gerai atrodau. Nors autobusais namo važiuodavau po dializės procedūrų. Dar pamenu, kartą atvykau aplankyti tėvų, o mane pasitinka kaimynė iš gretimo namo ir sako: „O, tu dar gyva?!“ Dėl to visai visuomenei aš esu sveika, kupina energijos mamytė ir tik mažam ratui žmonių esu mergina su „dovanotu gyvenimu“. Esu labai dėkinga tai šeimai, kuri paaukojo savo mylimo šeimos nario organus transplantacijai ir išgelbėjo ne vieną gyvybę.“
Ingridos ligos ir motinystės istorija
„Sveikatos problemos mane susirado, kai turėjau pradėti studijas Londone. Lietuvoje buvau baigusi slaugos mokslus, tačiau čionykštė studijų kokybė manęs netenkino, nusprendžiau išbandyti save svetur. Pablogėjus sveikatai grįžau į Lietuvą, čia manęs laukė kova su liga. Susikoviau ir laimėjau! Žinoma, artimųjų dėka, gelbstint gydytojams ir slaugytojoms.
Su sūnelio tėčiu mylime vienas kitą jau 6 metus. Šie metai aprėpia ir hemodializes, ir transplantato laukimą. Svarbiausia, kad jis mane visą laiką palaikė ir padėjo išgyventi pačias niūriausias akimirkas. Apie dvejus su puse metų laukiau donorinio inksto. Kai gavome pranešimą, kad yra inkstukas, negalvodama važiavau. Bet jis man netiko, teko nusivylusiai grįžti namo. Ir vėl dializės... Vėl laukimas. Po 10 dienų vėl sulaukiau gydytojos skambučio, klausė, ar atvyksiu. Atsakymas buvo – taip!“
Paklausta, kodėl vis tik neviešina savo asmenybės ir nepasakoja savo, neeilinės mamos, istorijos, Ingrida atsako, jog dalis mūsų visuomenės vis dar negatyviai žiūri į bet kokį rimtesnį susirgimą, tokius žmones laiko kitokiais, „nurašytais“. Moteris pasakoja, jog jai teko girdėti, kaip slaugytoja, dirbanti dializių skyriuje, savo pacientus vadina „gyvais lavonais“. „Aš nenoriu būti kitokia, nenoriu gailesčio ar negatyvaus vertinimo. Esu šios visuomenės dalis“, – sako moteris.
Slaugytoja, dirbanti dializių skyriuje, savo pacientus vadina „gyvais lavonais“.
Iš prigimties būdama stiprios valios, po transplantacijos ji greitai pakilo iš lovos ir jau po dviejų savaičių buvo namuose. Pirmieji metai po transplantacijos buvo labai sunkūs. Trys sepsiai, kurie išvargino ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Buvo ir ašarų, ir pykčio. Jautėsi palūžusi. Tačiau, sukaupusi visas jėgas, stengėsi kabintis į gyvenimą.
„Šie metai jau treti po inksto persodinimo. Jaučiuosi puikiai. Manau, kad mane saugo angelas sargas“, – Ingrida jaučiasi saugi.
Išbandymas nėštumu ir motinyste
Ingrida yra baigusi slaugos mokslus, visada daug skaitė medicininės literatūros, domėjosi ir transplantacijos operacijomis, imunosupresantais. Ir, žinoma, nėštumu po transplantacijos. „Galvojau apie kūdikį, bet tarsi save stabdydavau: juk ir sveikos poros ne visada tampa tėvais. Aš apie nėštumą sužinojau, kai jau laukiausi 16 savaičių. Nes nejaučiau jokių negalavimų, tik pasidariau labai jautri ir irzli. Tada pasidariau vieną nėštumo testą, nepatikėjau savo akimis, pasidariau antrą – ir tada dar negalėjau patikėti. O kadangi gydytoja atostogavo, tai pasidariau dar ir kraujo tyrimą, kuris taip pat rodė nėštumą. Kaip aš apsidžiaugiau! Paskambinau vyrui ir pasakiau: „Labas, tu būsi tėtis, o aš – mama!“ Ingrida žinojo, jog nėštumas po transplantacijos yra rizikingas dalykas, suprato, jog reikia skubėti konsultuotis su gydytojais.
Galvojau apie kūdikį, bet tarsi save stabdydavau: juk ir sveikos poros ne visada tampa tėvais.
„Susisiekiau su gydytoju Laurynu – jis mane gydė po transplantacijos. Jo reakcija buvo teigiama. Tada mane pradėjo kuruoti gydytoja Ilona. Labai džiaugiuosi, kad likimas suvedė su nuostabiais gydytojais, kurie negaili savo laiko ir patarimų. Tada prasidėjo tyrimų maratonas... Kai lankiausi pas genetikę, ji pasakė, kad laukiamės berniuko. Teko skaityti, kad moterys po transplantacijos susilaukia dažniausiai vyriškos lyties naujagimių. Nebuvo nė mintis kilusi, kad galėčiau negimdyti. Gydytoja, kuri mane prižiūrėjo, pati būdama jauna mama, suprato, koks tai svarbus gyvenimo etapas, visada mane drąsino.“
Dažniausiai po inksto transplantacijos moterys gimdo atliekant Cezario pjūvio operaciją. Ingrida gimdė natūraliai. Moteris atsisakė nuskausminimo, nes ji mano, kad „reikia jausti skausmą, kuris yra prasmingas, susijęs su nauja gyvybe, o ne beprasmis – ligos sukeltas“.
Ingrida prisimena, kad, kai išgirdo sūnelio riksmą, pagalvojo: ačiū Dievui – verkia garsiai. „Ta euforija, begalinis džiaugsmas ir nauja gyvenimo prasmė suteikia sparnus, jautiesi tokia pakylėta, dar tą patį vakarą po gimdymo ėjau pas sūnelį į naujagimių skyrių.“ Ar gražiau įmanoma įprasminti gyvybės atėjimą?
Ingridos sūneliui tuoj sueis keturi mėnesiai. Kiekviena diena yra kupina iššūkių, kuriuos tenka nugalėti. Sūnų pavadino Mato vardu. Išvertus iš hebrajų kalbos tai reiškia Dievo dovana.
„Ar gimdyčiau dar kartą? Manau, kad taip. Esu laiminga mama, ir tik dabar imu suprasti savo mamą, kuri sako: „Vaikai, kaip jūs toli, taip norėtųsi, kad arčiau būtumėt, bet užaugot ir reikia jus išleisti.“ Tad aš stengiuosi kuo daugiau laiko skirti sūneliui ir nepraleisti nė vienos akimirkos veltui. Juk ateis diena, kai sūnus pasakys – mamyte, aš išeinu į pasaulį, ir turėsiu jį paleisti“, – tokios jaunos mamos Ingridos, nevengiančios kovoti su sunkumais ir juos įveikiančios, mintys.
Gydytojo komentaras. VU ligoninės Santariškių klinikų Nefrologijos skyriaus gydytoja nefrologė Ilona Rudminienė:
„Kartais taip būna, kad ateina transplantuota moteris į konsultaciją ir praneša gydančiam nefrologui, jog laukiasi. Tokiu atveju stengiamės išaiškinti, kaip moteris turi save prižiūrėti, aptariame galimas komplikacijas, riziką. Nėštumas po transplantacijos yra galimas, tačiau būtinos tam tikros sąlygos. Rekomenduojama nepastoti pirmus dvejus metus po transplantacijos, įvertinti inksto būklę – ar nebuvo atmetimo reakcijų per tą laikotarpį. Būtina reguliariai atlikti šlapimo tyrimus ir sekti jų rodiklius. Jei nėra absoliučių kontraindikacijų nėštumui, moteris pasirenka – nori gimdyti ar ne. Moteris nėštumui turi ruoštis, keletą mėnesių prieš planuojamą nėštumą koreguojamas imunosupresinis gydymas, stebima transplantuoto inksto veikla. Kad viskas palankiai klostytųsi, būtinas glaudus nefrologo ir akušerio ginekologo bendradarbiavimas.
Kalbėdami apie nėštumą, turime aptarti tris pagrindinius dalykus – moters sveikatą, kūdikį ir transplantuotą inkstą. Būtina stebėti kraujospūdį – net 75 proc. besilaukiančiųjų jis didėja, beveik pusę moterų vargina šlapimo takų infekcijos, galimas nėštumo cukrinis diabetas. Tačiau įprastai išnešiojimas ir gimdymas nėra ypatingai komplikuoti, Cezario pjūvio operacija atliekama pagal bendras ginekologų rekomendacijas – taip pat, kaip ir kitoms moterims.
Kalbėdami apie vaisių, moterims paaiškiname, kokios yra galimos komplikacijos – rizikingiausias laikotarpis yra pirmasis semestras. Šiuo metu galimas savaiminis abortas, vėliau nėštumo sėkmė yra 90 proc. Turime kalbėti ir apie priešlaikinis gimdymą – anksčiau laiko gimdo pusė nėščiųjų.“
Pasakojimą norėtųsi baigti kitos kalbintos mamos Ritos žodžiais. Užauginusi tris vaikus, dovanojusi dukrai inkstą, vargusi dėl vaiką kankinusios ligos, ji kviečia žmones galvoti savo galva. Pasidomėti organų donoryste, pamąstyti apie kitų skausmą: „Žmonės, nedarykite klaidos. Nelaidokite ir kitų gyvenimo.“
