„Tenka pabūti reabilitacijos ligoninėje, truputį apšviesiu, kaip ten vyksta gyvenimas, nes, patikėkite, būna tikrai juokinga. Yra trys žmonių kategorijos: kakliniai, stuburiniai ir galviniai, na, žinot, insultai, avarijos, visokios keptuvės“, – antradienį sostinės klube „Tamsta“ vykusiame „Open-mike“ renginyje publikai pasakojo kaunietė A.Krušinskaitė.
Ir žmonės ošė. Ir niekam tai neskambėjo neskaniai, įžeidžiančiai ar akiplėšiškai, nes pati Aistė yra „stuburinė“. Virtine laiptų, vedančių į klubo salę, merginą užnešė brolis.
„Jeigu jums bus nepatogu mane nušvilpti ar nuploti nuo scenos, tai plokit mano pusseserei – tai ji mane įkalbėjo“, – taip su žiūrovais pasisveikino Aistė.
Labiau už viską ji neapkenčia aplinkinių gailesčio, todėl prieš pasirodymą jaudinosi, kad publika krizens ne dėl sąmojų, o iš baimės įskaudinti ratukuose sėdinčią merginą.
Kur kūno galimybių ribos?
Sunku patikėti, kad nuo Aistės traumos prabėgo vos pusmetis.
„Nėra ko kaltinti dėl savo nelaimės, todėl turiu gyventi toliau. Sunkiau tiems, kurie tokioje būklėje atsiduria dėl trečių asmenų kaltės – jie jaučiasi aukos. O aš tam neturiu teisės“, – 15min.lt paaiškina Aistė.
Jeigu jums bus nepatogu mane nušvilpti ar nuploti nuo scenos, tai plokit mano pusseserei – tai ji mane įkalbėjo.
Nuo 3 iki 11 metų ji šoko pramoginius šokius, dalyvavo tarptautiniuose konkursuose Paryžiuje, Sankt Peterburge, Kopenhagoje.
Vėliau užsikabino už krepšinio ir jį žaidė apie 15 metų: 168 cm ūgio gynėja atstovavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) merginų komandai, be to, Utenos „Utenos“ ir Jonavos „Triobet“ ekipoms.
„Aktyvas buvau, aktyvas“, – šypteli ir prasitaria prakaitą liejusi ne tik aikštelėje, bet ir treniruoklių salėje. Vairavo ne tik automobilį, bet ir motociklą. Tačiau tai buvo jos aistra – ne sportas.
Aistei buvo svarbu treniruoti kūną ir tyrinėti, kur yra jo galimybių ribos. „Buvau mėgėja pasikarstyti“, – neslepia.
Rugpjūčio 4-ąją su draugais ilsėdamasi sodyboje Birštone ji sumanė terasoje išbandyti triuką. Kojomis užsikabino už turėklų ir ore atliko atsilenkimus.
„Tačiau tąkart neapskaičiavau kampo: kritau iš nedidelio aukščio, bet labai nelaimingai – lūžau per pusę“, – prisimena Aistė.
Ne aš, o negyvas mėsos gabalas
Tą patį pirmadienį ji buvo nugabenta į Kauno klinikas, kur patyrė stuburo operaciją. Kurį laiką ligoninėje ji nemažai miegodavo, nes buvo apdujusi nuo vaistų. Kai pabusdavo, palatoje visada rasdavo būrį draugų ir artimųjų, todėl traumos rimtumo iš pradžių neįvertino. Manė: skausmai atlėgs ir vėl stosis ant kojų. Bet taip nenutiko.
„Tada užplaukė juodasis periodas: negalėjau prisiliesti prie tos kūno dalies, kurios nejaučiau, – man tai buvo tik negyvas mėsos gabalas“, – atvirauja ji.
Tačiau dienos bėgo ir Aistė suvokė: nieko nebus, reikia susitaikyti su naujuoju kūnu. Sėsdama į neįgaliojo vežimėlį psichologinio lūžio ji nepatyrė.
Užplaukė juodasis periodas: negalėjau prisiliesti prie tos kūno dalies, kurios nejaučiau, – man tai buvo tik negyvas mėsos gabalas.
„Netgi labai norėjau kuo greičiau į jį atsisėsti, nes daugiau nei mėnesį galėjau tik gulėti, o juk buvo vasara“, – pasakoja mergina.
Tiesa, nenutyli, kad rodytis su vežimėliu viešumoje jai buvo sunku: „Tik prieš mėnesį leidau taginti mane nuotraukose, kur sėdžiu vežimėlyje.“
Praėjo mėnuo ir Aistė pajuto: „Jau galiu!“
Pirmą kartą „Open-mike“ renginyje A.Krušinskaitė turėjo pasirodyti pernai, tačiau anuomet planus teko atšaukti, mat išvyko į krepšinio varžybas Latvijoje.
Išbandyti stand up comedy žanrą merginą primygtinai drąsino pusseserė Julija, seniai įvertinusi stiprų Aistės humoro jausmą.
„Šiuo žanru nesidomėjau, tačiau pusseserė labai stūmė – tau tiktų“, – paaiškina Aistė.
Apie „Open-mike“ Julija Aistei vėl užsiminė jau po traumos – kovą: „Atsisakiau, nes maniau, kad vežimėlis trukdys laisvai elgtis. Man jis atrodė lyg simbolis, kad susimoviau.“
Supratau, kad dabar labiau nei bet kada anksčiau turiu nieko nebijoti. Reikia persilaužti, o scena – puiki proga pasitikrinti, ar dar moku save pateikti žmonėms.
Praėjo mėnuo ir viskas tarsi apvirto aukštyn kojomis. Aistė pajuto: „Galiu!“
„Supratau, kad dabar labiau nei bet kada anksčiau turiu nieko nebijoti. Reikia persilaužti, o scena – puiki proga pasitikrinti, ar dar moku save pateikti žmonėms.
Aišku, nerimavau, kad publika jausis nejaukiai, kad juoksis, nes manys, kad antraip dar labiau palūšiu. Todėl prisistatydama iškart konstatavau: „Žinau, kad sėdžiu vežimėlyje: man gerai – ir jums turi būti gerai. Noriu, kad matytumėte mane, o ne vežimėlį“, – mintimis dalijasi Aistė.
Atrodo, publika ją kuo puikiausiai suprato.
Darbdaviai: „Tu vis dar faina”
A.Krušinskaitė yra pratusi prie dėmesio. VDU ji yra baigusi anglų filologijos bakalauro studijas, o mėnesis iki traumos tapo ir taikomosios anglų kalbos magistre.
Lietuvoje vykdant „Apple“ projektą Aistė versdavo užsienio dėstytojų paskaitas. Be to ji moka reprezentuoti, rodyti, siūlyti, pasakoti, nes ne vienus metus dirbo tiesioginių pardavimų srityje, dalyvaudavo parodose.
„Kai manęs paklausė, ar galėčiau grįžti į darbą, pirmiausia atsakiau, kad ne. Rimto paaiškinimo neradau, tik tą, kad tai darant reikia stovėti. Tačiau kartą nuvažiavau į parodą pas darbdavius, pabendravome ir jie sako: „Tu gi vis dar tokia pati faina!“ Talentingų pardavėjų rasti nelengva – šiam darbui reikia charizmos, o tai arba turi, arba ne“, – šypteli Aistė.
100 dienų – smarkiai per mažai
Antradienį Aistė viešėjo sostinėje, o trečiadienio popietę jau skriejo autostrada į Palangą: „Įsigijau automobilį su automatine pavarų dėže, meistrai perdarė rankinį valdymą ir vėl sėkmingai vairuoju – sėsk ir važiuok.“
Ligoninėje sugebi iš vežimėlio įlipti į lovą, nes čia viskas pritaikyta, o grįžti namo – ir nė iš vietos.
Palangoje Aistė tęsia gydymą reabilitacijos ligoninėje. Šimto valstybės skiriamų dienų pirminei reabilitacijai jai nepakako.
„Tai – smarkiai per mažai. Pirma, pacientai po tokių traumų iš esmės per trumpai gydomi ligoninėse ir per anksti atvežami reabilitacijai. Čia patenki, kai tau dar viską skauda, negali normaliai judėti, nekalbant apie mankštą.
Taip neįmanoma pasiekti efektyvaus rezultato. Žmogus po lengvesnės traumos tik atsistojo – ir jau baigėsi laikas. Ligoninėje sugebi iš vežimėlio įlipti į lovą, nes čia viskas pritaikyta, o grįžti namo – ir nė iš vietos. Kitus po to visą gyvenimą kas nors ir kilnoja į tą lovą“, – kritikos sveikatos sistemai pažeria Aistė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Valstybė davė tik 100 dienų – po to kaklo traumą patyrusį 16-metį Vykintą nurašė
Du diplomai ir amatas
A.Krušinskaitė nenorėjo būti viena iš tų, kurie lengvai pasiduoda: „Po pirminės reabilitacijos dar buvau mazgotėlė. Gydytojai manė, kad pasiekiau, ką galėjau, bet aš taip negalvojau.“
Šiandien Aistė tikina galinti visiškai savimi pasirūpinti. „Kliūtimi tampa nebent laiptai, bet išmoksiu susitvarkyti ir su jais“, – neleidžia suabejoti.
Palangoje ji vėl mankštinasi pagal profesinės reabilitacijos programą. Diplomuota kaunietė mokosi naujo amato – batsiuvystės.
„Bet iš tikrųjų darome galanterijos gaminius, įvairius odos dirbinius. Niekada netikėjau, kad tokie dalykai galėtų man patikti ir netgi sektis, o sekasi. Ateityje gal net tuo užsiimsiu, gal bus verslas: neįgaliesiems yra ir lengvatų, ir perspektyvų“, – pasakoja Aistė.
Paiki svaičiojimai, kas būtų, jeigu būtų
Palangos reabilitacijos ligoninėje A.Krušinskaitė sutiko daug kokią nors traumą patyrusių jaunų žmonių, daugiausiai vyrų: „Jų – dešimt palatų, moterų – viena.“
Nemažai sunkių traumų patiriama neriant į vandenį ir, netikėta, šokinėjant ant batutų. Dalis pacientų ligoninėje bando atsitiesti po avarijų, iškritus pro balkoną ar patyrus insultą.
Arba atsigaus tas nervas, arba ne, bet tikiu, kad kada nors viskas bus gerai.
Aistė įsitikino: lengviau tiems, kurie susitaiko, nei tiems, kurie tikisi stebuklo, o jis neįvyksta. Pastarieji gyvenimą atidėlioja ateičiai. Aistė nusprendė to nedaryti.
Šiandien ji paikais vadina svaičiojimus, kad esą geriau mirti, nei visą gyvenimą būti neįgaliu. O kažkada tokia tema diskutuodama su draugais tikino – rinktųsi nebūtį.
„Daug vilčių man atsistoti nėra, bet viltis visada yra. Arba atsigaus tas nervas, arba ne, bet tikiu, kad kada nors viskas bus gerai“, – kalba mergina, humorą naudojanti kaip priešnuodį kartais užklumpančioms nykioms mintims.
Neprarado nė vieno draugo
„Visada buvau pozityvus žmogus“, – sučiauška Aistė ir pasidžiaugia, kad ją supa super geri ir teisingi žmonės, su kuriais jaučiasi patogiai.
„Viena draugė čiupt man už pečių, kita – už kojų ir užsineša į antrą aukštą. Vaikštau ir į koncertus, socializuojuosi“, – sako Aistė.
Ji trokšta, kad pamatę žmogų neįgaliojo vežimėlyje praeiviai nesutriktų ir nenusuktų akių: „Juk norisi būti pastebėtai, kai pasipuoši ar apsiauni gražius batus.“
