Kaip praneša Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM, rugsėjo 6-ąją, antradienį, smegenų mirtis buvo konstatuota žmogui, kuriam prieš keletą metų buvo atlikta inksto transplantacija.
Tai yra pirmas atveji Lietuvos donorystės istorijoje, kai žmogus, gyvenęs su donoriniu organu, pats po mirties tapo donoru – transplantacijai buvo paimtos kepenys, kiti organai netiko dėl medicininių kontraindikacijų.
Šioms donorinėms kepenims mūsų šalyje nebuvo tinkamo recipiento, todėl donorinis organas buvo pasiūlytas Eurotransplant organizacijai, kepenys buvo išgabentos į Vokietijos kliniką. Tokie donorinių organų mainai tarp šalių reikalingi, kad gelbėtų gyvybes: pirmiausia rūpinamasi savo šalyje esančiais ligoniais, jei tokių savo šalyje nėra – užklausia išsiunčiama į užsienio klinikas.
Transplantacijos laukiantiems recipientams donoriniai organai parenkami pagal daugelį kriterijų, todėl kartais nutinka taip, kad donorinis organas yra, tačiau savo šalyje nėra recipiento, kuriam tas organas tiktų. Tokiais atvejais donorinis organas pasiūlomas užsienio klinikoms – kad neįkainojama dovana nebūtų prarasta, o transplantuota gelbėjant gyvybę.
Nori „grąžinti skolą“
Donorinio organo sulaukę recipientai dažnai patys būna pasirašę sutikimus donorystei po mirties, turi donoro korteles, tose šeimose donorystės tema kalbama ypač jautriai, nes visi žino, kaip sunku laukti donorinio organo ir kaip pasikeičia gyvenimas jo sulaukus. Artimųjų sprendimas gyvybės ratą tarsi suka toliau – kartą išgelbėtas žmogus po mirties tampa gelbėtoju kitiems.
Žmonės, gyvenantys su transplantuotu donoriniu organu, pasakoja, kad didžioji jų dauguma norėtų po mirties tapti donorais – tarsi sugrąžinti skolą, pagelbėti kažkam, kas kovoja su liga.
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje paruošto donoro artimieji pritarė organų donorystei.
Per 2015 ir 2016 metus mūsų šalies recipientams iš užsienio įvežtos ir transplantuotos dvi širdys, į užsienį išgabentos 8 kepenys ir viena širdis.
