Jos teigimu, tam, kad perspėjimo ženklai būtų efektyvūs, jie turi būti naudojami saikingai ir tiksliai, užtikrinti emocinę ir kognityvinę reakciją, būti lengvai ir vienareikšmiškai atpažįstami, nurodyti, ką reiškia asmeniškai ją matančiam ar girdinčiam asmeniui. Galiausiai, šie ženklai pagal situaciją turi nurodyti veiksmus arba pasiūlyti sprendimo kryptį.
Svarbiausi perspėjimo ženklai – nemalonūs
„Šiuo metu informacijos srautas ypač intensyvus, todėl perspėjimo ženklų turime daug ir įvairių. Žmonės geriausiai reaguoja į tai, kas yra labai neįprasta ir nauja, tačiau vien atkreipti dėmesį į ženklą dar negana. Vienas iš svarbių uždavinių kuriant perspėjimo ženklus – padaryti, kad juos būtų galima greitai suprasti“, – kalba M.Kuzminskaitė.
Jei perspėjimo ženklas pernelyg gerai žinomas ir įprastas, pavyzdžiui, kasdien matomas „Stop“ kelio ženklas sankryžoje prie namų, jis gali nebeatlikti savo darbo. Pasak psichologės, neigiamai veikia ir perspėjimo ženklų gausa. Jeigu sankryžoje pastatyti septyni perspėjimo ženklai, į visus greičiausiai nespėsime net žvilgterėti.
Panašiai galima nepastebėti ir mažomis raidėmis surašytų perspėjimų ant maisto pakuočių. Jų pastebėjimas ar reagavimas reikalauja per daug pastangų, todėl žmonės renkasi tokius įspėjimus ignoruoti.
„Todėl patys svarbiausi ženklai – gyventojų perspėjimo sirenos, signalizacijos garsai, pagalbos automobilių signalai, saugai naudojami prožektoriai – yra stipriai trikdantys, nemalonūs, dažnai besikeičiančios tonacijos. Jie skirti priversti mus pastebėti ir iš karto veikti, net jei tai reiškia stiprų emocinį sukrėtimą. Adrenalinas šiuo atveju suveikia kaip labai gelbstinti medžiaga, kuri leidžia greičiau imtis veiksmų“, – sako M.Kuzminskaitė.
Lygina su piemeniu iš pasakos
M.Kuzminskaitės teigimu, nereaguoti į perspėjimo ženklus gali skatinti įsitikinimas, kad rizika maža, arba pervertinti gebėjimai susidoroti su situacija – taip, kaip sakome „ai, man taip nenutiks, viskas bus gerai“.
Žmogus supranta, kad po vienos spurgos, alkoholio dozės ar cigaretės mirtis neištinka, todėl mieliau renkasi vienkartinį malonumą.
Pasaka, kurioje piemuo šaukia „vilkas, vilkas“, demonstruoja ir savybę ignoruoti pernelyg dažnai pasikartojančius perspėjimo ženklus kaip melagingus. Žmonės nustoja reaguoti į greitį keliuose ribojančius ženklus, jeigu mano, kad ženklų yra per daug ir tam tikrose vietose jie įrengti be reikalo.
Apie tai svarbu pagalvoti ir kalbant apie perspėjimus dėl ilgalaikės žalos. Pavyzdžiui, šiuo metu ant visų tabako produktų pakuočių tiražuojami vienodi įspėjimai, nepriklausomai nuo to, kad įprastų cigarečių ir alternatyvių bedūmių tabako gaminių keliama žala yra skirtinga, todėl skirtingi ir produktui pritaikyti įspėjimai būtų efektyvesni.
„Be to, žmogus supranta, kad po vienos spurgos, alkoholio dozės ar cigaretės mirtis neištinka, todėl mieliau renkasi vienkartinį malonumą, o ne racionaliai vertina pripratimo riziką ir ilgalaikes pasekmes. Tokiu atveju geriau veikia ne įsakmus nurodymas, o mokymas ir diskusija, o racionalūs argumentai gali būti formuojami įpročių pagrindu. Perspėjimas turėtų tik priminti apie priimtą sprendimą, o ne raginti atsisakyti jau nugalėjusio žalingo įpročio – to vadinamojo „žvirblio rankoje“ – kalba M.Kuzminskaitė.
Savarankiškai priimtas sprendimas – efektyvesnis
Žmonės gali ignoruoti perspėjimo ženklus ir dėl kultūrinių normų, tendencingų nuostatų ar savo emocinės būsenos. Pavyzdžiui, nepalikti namų gresiant stichinei nelaimei, norint padėti negalintiems evakuotis kaimynams. Grėsmingas įvykis gali būti vertinamas kaip mažai grėsmingas arba visai negrėsmingas dėl savisaugos reakcijos, saugantis stiprių emocinių sukrėtimų.
Labai stiprus pyktis verčia prieštarauti ir nelabai gilintis į rekomendacijos turinį.
„Stengiantis, kad žmogus reaguotų į perspėjimo signalus, svarbu suderinti kelis aspektus – suvokiamą riziką, ženklo ir situacijos atpažįstamumą ir tuo metu vykstančius kognityvinius bei emocinius veiksnius. Suvokiama rizika priklauso nuo žmogaus patirties būtent tokioje situacijoje ir perspėjimo ženklo aiškumo. Esu tikra, kad daug žmonių dabar kitaip girdi perkūnijos su kruša prognozę“, – priduria M.Kuzminskaitė.
Pasak jos, jeigu reikalinga greita reakcija, pranešimas turi būti aiškus ir direktyvus, tačiau jei greita reakcija nėra reikalinga, savarankiškai priimtas sprendimas laikytis perspėjimo ženklo rekomendacijos užtikrina mažesnį pasipriešinimą ir ilgiau trunkantį veiksmų kartojimą.
Emocinė būsena perspėjimo suvokimo metu taip pat labai svarbi. M.Kuzminskaitės teigimu, labai stiprus pyktis verčia prieštarauti ir nelabai gilintis į rekomendacijos turinį, labai stipri baimė gali sukelti sustingimo reakciją, o gilus liūdesys – bejėgiškumo jausmą.
„Nuolatinis nerimastingas emocijas kaitinantis perspėjimų fonas galiausiai būna išjungiamas kaip neproduktyvus. Būtent todėl kalbame apie „pandemijos nuovargį“ ar „karo nuovargį“ – nes negalime labai ilgai būti tokios būsenos, kai reaguojame į perspėjimą“, – pažymi M.Kuzminskaitė.
