„Aš girdėjau, kaip jie mano merginai ir kitiems artimiesiems sako, kad man neliko jokių vilčių išgyventi. Aš viską girdėjau ir mačiau, bet nieko negalėjau padaryti, pajudėti nesugebėjau“, – žurnalistams sakė 43 m. Jimis Fritze.
Prekybos centre vadybininku dirbęs vyras nelaimės dieną vakarieniavo Gotenburgo saloje. Tuomet jį ištiko insultas. Dėl prasto oro saloje negalėjo leistis sraigtasparniai, todėl prireikė pusantros valandos, kol vyras buvo laivu nuplukdytas į ligoninę. Per tą laiką jį ištiko paralyžius.
„Jie pasižiūrėjo į mano smegenų rentgeno nuotrauką ir pareiškė mano draugei, kad aš mirsiu. Ji verkė, bet aš negalėjau nieko padaryti“, – prisiminė jis.
Tuomet vyras prarado sąmonę, o po kelių valandų ją atgavęs išgirdo medikus „dalijant“ jo organus donorams.
„Jie kalbėjosi apie mano kepenų ir inkstų tyrimus, kad šie galėtų būti panaudoti transplantacijai“, – pasakojo J.Fritze.
Bijojo išvysti kremavimą
Pacientas buvo visiškai sąmoningas, tačiau dėl patirto paralyžiaus niekaip nesugebėjo duoti ženklo, kad jis viską girdi, mato ir supranta.
Buvau išsigandęs, kad mirsiu. Dar labiau bijojau, kad jie nutars mane kremuoti ir aš matysiu, kaip degu, – prisiminė vyras.
„Buvau išsigandęs, kad mirsiu. Dar labiau bijojau, kad jie nutars mane kremuoti ir aš matysiu, kaip degu“, – prisiminė jis.
Paskui į ligoninę atvyko švedo šeima. Su jais prie paciento lovos gydytojai vėl aptarė tai, kad vyro smegenys mirusios ir kad jie turėtų susitaikyti su netektimi bei ryžtis donorystei.
Neatmetama, kad vyrui organai būtų buvę pašalinti, jei po trijų dienų nuo nelaimės po atostogų nebūtų grįžusi labiau patyrusi medikė ir iš naujo peržiūrėjusi jo ligos istorijos ir pakeitusi diagnozę. Po kelių dienų vyras jau galėjo bendrauti linksėdamas galva.
Po dvejų reabilitacijos metų dabar J.Fritze tebėra prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, tačiau jau gali laisvai kalbėti ir šiek tiek judėti.
Ligoninė atlikti tyrimą ir į vyro skundą reaguoti pažadėjo per mėnesį.
