Bandymai su naujos kartos stimuliatoriais pradėti atlikti nuo 1997 metų, o į klinikinę praktiką šie stimuliatoriai buvo įdiegti 2010 m.
Praeityje pacientui turint elektrostimuliatorių, magnetinio rezonanso tyrimo atlikti nebuvo galima – prireikus buvo taikoma kompiuterinė tomografija, turinti didelę rentgeno spinduliuotę. Jei pacientui būtinybės atveju būdavo atliekamas MRT tyrimas, iškildavo didelė rizika, kad stimuliacija nevyks arba ištiks komplikacijos. Kardiostimuliatoriaus zondai yra sudaryti iš metalinių vijų, kurie magnetinio rezonanso tyrimo reaguoja į bangas ir kaista. Įkaitusios vijos gali pradeginti širdies sienelę, sukelti kitų sunkių komplikacijų.
Su MRT suderinami kardiostimuliatoriai yra nejautrūs magnetiniams laukams dėka specialių metalo lydinių bei elektrodų vijų konstrukcijos. Žmogus, nešiojantis atsparų MRT situmliatorių, atvykęs MRT tyrimui turi kreiptis į kardiologą, kad stimuliatorius būtų perprogramuotas. „Prieš pat tyrimą aparatą reikia perprogramuoti į tam tikrą režimą, kuris užtikrina prieširdžių ir skilvelų stimuliaciją, bet nereaguoja į galimus papildomus dirgiklius. Po MR tyrimo įjungiama įprasta stimuliatoriaus veikla“ – sakė gydytojas kardiologas T. Kazakevičius.
Radiologai MRT atsparų stimuliatorių gali atskirti iš tam tikrų sutartinių ženklų ar raidžių PVX, kurie matomi rentgenoskopijos metu stimuliatoriaus korpuso ir elektrodu sujungimo vietoje. Kad šis stimuliatorius yra MRT suderinamas galima nustatyti ir pagal stimuliatoriaus pasą. MRT gali būti atliekamas ne anksčiau, kaip po 6 savaičių po implantavimo operacijos.
Ateityje su MRT suderinami kardiostimuliatoriai bus orientuojami į jaunesnio amžiaus grupės pacientus, sergantiems onkologinėmis, bei neurologinėmis ligomis, kuriems yra tikimybė kad reikės ateityje MRT.
